Nustatyta, kad Saulės veikiama sritis, vadinama heliosfera, yra labai
nesimetriška ir tikrai nėra rutuliška, kaip rašoma vadovėliuose.
Heliosferai priskiriama kosmoso sritis, kurioje stebimas Saulės vėju
vadinamas dalelių srautas, sklindantis iš mūsų centrinės žvaigždės. Ji
tęsiasi toli už Plutono orbitos, kuri yra beveik už 6 mlrd. kilometrų nuo
Saulės.
Zondas „Voyager 2“, 1977 metais pasiųstas į istorinę Saulės sistemos
išorinių planetų tyrimo misiją, dabar pasiekė neramią sritį, vadinamą
terminaliniu šuoliu, kur heliosfera susilieja su tarpžvaigždine erdve.
„Voyager 2“ dvynys „Voyager 1“ tą pačią ribą kirto ketveriais metai
anksčiau, tačiau kitoje vietoje ir maždaug 1,5 mlrd. kilometrų toliau nuo
Saulės.
Šis skirtumas įrodo, jog heliosferos pavidalas netgi apytikriai neprimena
idealaus rutulio. Didžiosios Britanijos žurnale „Nature“ trečiadienį
paskelbti tyrimų rezultatai rodo, jog iš tikrųjų ji yra pailga kaip
kiaušinis.
Pasak mokslininkų teorijos, šio kiaušinio „drūtgalis“ yra suplokštėjęs
dėl nuolatinio dalelių bombardavimo, mat nuo Saulės sklindantis dalelių
srautas susiduria su iš tarpžvaigždinės erdvės atskriejančiomis atominėmis
dalelėmis.
„Voyager 2“ per vieną dieną keletą kartų kirto „terminalinio šuolio“
sritį. Toks fenomenas įrodo, jog ši riba yra nuolat kintanti, tarsi
vandenynų potvyniai ir atoslūgiai.
Arizonos universiteto astronomas Randy Jokipii su
pagarba paminėjo abu „Voyager“ zondus, kurie be gedimų veikia nuo pat
misijos pradžios 1977 metais.
„Skrydis per heliosferą atveria naują kosmoso tyrimų amžių, - sakė
R.Jokipii. - Tolimųjų heliosferos sričių tiesioginių ir nuotolinių tyrimų
duomenys sukėlė revoliuciją mūsų vaizdiniuose dėl to kaip Saulė sąveikauja
su Galaktika“.
Keletą ateinančių dešimtmečių šiedu kosmoso zondai, skriejantys tolyn nuo
Saulės didesniu nei 17 kilometrų per sekundę greičiu, bus vieninteliai
tolimųjų Saulės sistemos sričių tiesioginių stebėjimų šaltiniai.
„Voyager“ zondai iš pradžių buvo pasiųsti, kad praskrietų pro Jupiterį ir
Saturną bei atliktų šių planetų stebėjimus. Aparatai šią užduotį sėkmingai
įvykdė. Buvo gauta jaudinančių rezultatų: atrasti veikiantys ugnikalniai
Jupiterio palydove Ijo ir nustatyti iki tol nežinoti painių Saturno žiedų
ypatumai.
Baigę šią misiją zondai pradėjo tirti kosmoso erdvę, plytinčią už Saulės
sistemos planetų.
Jie tapo pirmaisiais žmogaus kūriniais, pasiekusiais šias sritis, kuriose
viešpatauja šaltis ir tamsa. Nesant galimybių panaudoti Saulės šviesos
energijos, zondams elektros srovę tiekia ilgai veikiančios atominės
baterijos.
Šie kosminiai aparatai nuskriejo taip toli, kad iš Žemės šviesos
skriejančios greičiu valdymo komandos zondus pasiekia tik po keliolikos
valandų. Abu „Voyager“ kasdien nuskrieja maždaug po 1,6 mln. kilometrų per
dieną.
Tam atvejui, jeigu šiuos aparatus kada nors rastų nežemiškos protingos
būtybės, abiejuose zonduose įtaisytos kapsulės su vadinamųjų „auksinių įrašų
kolekcija“, sudaryta iš garso įrašų ir nuotraukų, kuriose įamžintas
gyvenimas Žemėje XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje.