Kosmoso užkariavimo amžiuje buvo nustatyta, kad jūromis ir
vandenynais vadinami plotai tėra nykios ir visiškai sausos bazalto lygumos.
Nuo tada Mėnulis laikomas atšiauriu dangaus kūnu, kuriame nėra svarbiausio
gyvybei reikalingo komponento.
Tačiau šį požiūrį gali tekti pakeisti, jeigu pasitvirtins naujame
moksliniame darbe paskelbti teiginiai.
Ketvirtadienį Didžiosios Britanijos savaitinis žurnalas „Nature“
išspausdino straipsnį, kuriame pateikiami įrodymai, jog Mėnulyje vandens
būta nuo pat šio dangaus kūno susikūrimo.
Straipsnyje palaikoma prielaida, jog šios svarbios medžiagos galima rasti
ties Mėnulio ašigaliais.
Pagal šiuo metu vyraujančią teoriją, Mėnulis susidarė, kai maždaug prie
4,5 mlrd. metų į besiformuojančią Žemę trenkėsi Marso dydžio objektas. Per
susidūrimą į orbitą nuskriejo išsilydžiusių nuolaužų debesis. Vėliau šios
skeveldros sukibo ir atvėsusios suformavo mūsų planetos palydovą.
Per šį siaubingą susidūrimą Mėnulio užuomazgoje buvę vandens susidarymui
reikalingi lengvieji cheminiai elementai turėjo akimirksniu išgaruoti.
Tačiau nuodugniai ištyrus į žvirgždą panašius stikliškus grūdelius,
kuriuos į Žemę atgabeno „Apollo“ misijos, sulaukta staigmenos.
Anksčiau ištyrus šias uolienas, susidariusias per ugnikalnių išsiveržimus
maždaug prieš 3,5 mlrd. metų, vandens pėdsakų neaptikta. Tokie rezultatai
atitiko „vandens netekusio Mėnulio“ teoriją.
Geologai, kuriems vadovavo Alberto Saalas iš Rod Ailende
įsikūrusio Browno universiteto, iš naujo ištyrė uolienų pavyzdžius.
Šį kartą panaudotas patobulintas jonų masės spektrometrijos metodas, kuris
yra dešimt kartų jautresnis už ankstesnius.
Mėnulio uolienose mokslininkai aptiko itin mažą, tačiau intriguojantį
vandens kiekį. „(Koncentracija siekė) iki 46 dalelių iš milijono (ppm)“, -
sakė Erikas Hauri iš Vašingtono Carnegie instituto.
Pasak mokslininkų, šie pėdsakai liudija, jog Mėnulio uolienose, kol šios
nebuvo ugniniais fontanais ištryškusios į paviršių, vandens kiekis buvo daug
didesnis.
Pagal jų apskaičiavimus, prieš išsiveržimą Mėnulio magmoje vandens galėjo
būti iki 750 ppm. Panašus vandens kiekis buvo pirmykštėje magmoje, kuri
kadaise veržėsi Žemės vandenynų vidurio kalnagūbriuose.
Mėnulis neturi atmosferos, todėl vėstant į paviršių išsiveržusioms išsilydžiusioms uolienoms beveik visas jose buvęs vanduo buvo prarastas.
Maždaug 95 proc. vandens garų išsisklaidė kosmose.
Tačiau, kaip teigia teorija, dalis garų galėjo nuslinkti į šaltus Mėnulio
ašigalių regionus ir susikaupti ledo pavidalu niekada saulės
neapšviečiamuose gilių kraterių dugnuose.
Prielaida, jog prie Mėnulio ašigalių gali būti ledo, laikyta nerealia,
tačiau pastaraisiais metais ji įgijo daugiau šalininkų. Šią hipotezę
pagrindė 1994 metais JAV paleisto Mėnulio orbitinio zondo „Clementine“
atsiųsti duomenys.
Kad sukauptų daugiau duomenų, JAV nacionalinė aeronautikos ir kosmoso
agentūra (NASA) ketina pasiųsti į Menulio orbitą žvalgymo palydovą „Lunar
Reconnaissance Orbiter“, kuris bus paleistas ne anksčiau nei šių metų
lapkričio 24 dieną. 2009 metais bus pasiųstas dar vienas kosminis aparatas -
Mėnulio kraterių stebėjimo ir žvalgymo palydovas.
Suradus vandens būtų pasiektas svarbus laimėjimas. Jis ne tik padėtų
geriau įsivaizduoti jaudinančią Mėnulio praeitį: tikėtina, kad Mėnulyje
esančias vandens atsargas galima būtų panaudoti įkūrus žmonių gyvenamą bazę.
Tokia galimybė ženkliai sumažintų ilgalaikio žmonių įsikūrimo Mėnulyje
kaštus.