Išdžiovinti debesis virš Pekino nacionalinio stadiono – dar vadinamo „Paukščio lizdu“ – kaip kad kinai pažadėjo sausį? Na, jie išties išrikiavo raketas, priešlėktuvinius ginklus ir visą armadą lėktuvėlių. Bet nė vienas mokslininkų bandymas per pastaruosius 60 metų nepatvirtino, kad įmanoma kada panorėjus sulaikyti lietų.
Iš piršto laužtas senasis sovietinis posakis, kad rusų mokslininkai garantavo giedrą dangų kiekvienam gegužės pirmosios paradui.
Formaliai kinai jau pusę šimtmečio stengiasi sulaikyti lietų virš paukščio lizdo. Kinijos oro modifikavimo programa – 30 tūkst. lietdarių, šimtamilijoninis biudžetas ir daugiau geležies, nei laikoma nukreipta į Taivaną – yra didžiausia pasaulyje.
Tačiau nepaisant Kinijos tvirtinimų, kad jos debesų sodinimo technologija pajėgi kada nori sukelti lietų, ekspertai tuo abejoja.
„Jie niekada neatliko rimtos kiekybinės rezultatų analizės, - sako JAV nacionalinio atmosferos tyrimų centro debesų fizikas Roelofas Bruintjesas. – Sudėtinga, nuolat rėmėjams kartojus, kad viskas veikia, staiga atsisukti ir pasakyti: na, reikia dar patikrinti“.
Pekinas parengė dviejų dalių planą, kad dangus virš Pekino būtų giedras. Abi paremtos lietaus debesų sodinimo technologija – tradiciniu sidabro jodidu arba naujesnėmis higroskopinėmis (sugeriančiomis drėgmę) medžiagomis, tokiomis kaip kalcio chlorido druskos.
Sidabro jodido dalelės primena ledo kristalus - nepaprastai atšalę į debesis susitelkę vandens lašeliai – per lengvi, kad iškristų lietumi – prikimba prie tokių „branduolių“ ir taip kiekvienas kristalas auga, kol sukaupia pakankamai masės ir virsta snaige arba lietaus lašu. Tikimasi, kad jei lietdariai „apsės“ prie Pekino besiartinančius debesis, lietus nepasieks olimpinių žaidynių stadionų.
Kita strategija – „prisėti“ daugiau, bet mažesnių dalelių. Šitaip vandens lašeliai išsisklaidys tarp daugelio „sėklų“ ir nesusitelks į lietaus lašus.
Tačiau, priešingai įvairiems mitams, nėra mokslinių įrodymų, kad būtų įmanoma „nugręžti“ dar Pekino nepasiekusius debesis arba sulaikyti lietaus lašus danguje. Lietaus darytojai „nepateikė jokių moksliškai pagrįstų sėkmės įrodymų“, - Virdžinijos universiteto specialistas Michaelas Garstangas 2005 metais tikino JAV senato komisiją.
Tačiau šis mitas nemiršta dėl to, kad kartais po debesų „sėjos“ iškrenta daugiau kritulių (arba, kaip per olimpiados atidarymą, mažiau), o lietdariai tai priskiria prie savo nuopelnų. Tačiau iš tiesų kritulių kiekis ir natūraliai svyruoja 10-40 procentų.
Mitą palaiko ir praėjusį dešimtmetį Pietų Afrikoje, Tailande bei Meksikoje pradėti daryti eksperimentai su drėgmę sugeriančiomis druskomis. Teigiama, kad pavyko sukelti statistiškai reikšmingą kritulių padidėjimą. Tačiau vėliau atlikta duomenų analizė ne tokia optimistiška. Nors vandenį sugeriančios dalelės ir paspartino lietaus lašų susidarymą, paaiškėjo, kad krituliai būtų iškritę ir be žmogaus įsikišimo.
Vis dėlto lietdariai nepasiduoda. Didžiausia Pekino viltis – nauji tyrimai, atskleidžiantys natūralių kondensacijos židinių dydžio ir tankumo debesyje svarbą. Jei tokių dalelių daug, jos užgoš žmonių „pasėtąsias“ ir mažyčiai lašeliai, turėdami tokį didelį pasirinkimą, nesusitelks aplink vieną branduolį ir nesuformuos lietaus lašų. Tyrimai taip pat rodo, kad didesnės dalelės greičiau suformuoja lašus, tačiau toks lietus būna trumpas. Sausros taip nenugalėtume, tačiau Kinijai to pakaktų.
O jei žaidynių link artintųsi tropinė audra?
Balandį Kolorado valstijoje (JAV) surengtame tarptautiniame oro modifikavimo simpoziume vienas išradėjas pasiūlė į uragano centrą nuplukdyti laivą. Milžiniški denyje sumontuoti ventiliatoriai sugriautų vidinę uragano sieną, išjudintų visą jo struktūrą ir sūkurys subliūkštų.
Galbūt tokia mintis ir skamba kvailokai, tačiau pagrindinė prielaida visiškai pagrįsta. 1962-1983 metais projekto „Audros rūstybė“ vykdytojai į keturis uraganus šaudė sidabro jodido užtaisais, kad priverstų sūkurio centrą persiformuoti didesniu spinduliu. Kuo didesnis sūkurio spindulys, tuo silpnesnis vėjas.
Nors iš pradžių atrodė, kad planas išdegė, dabar mokslininkai mano, kad po to susilpnėję vėjo gūsiai tebuvo sutapimas.
Tačiau yra ir kitų būdų – pavyzdžiui, apšaudyti uraganą karštį sugeriančia anglimi (suodžiais) ir taip pakeisti temperatūrų pusiausvyrą.
Ši idėja nespės pasitarnauti šį audrų sezoną neįprastai gausių atlantinių uraganų kamuojamoms šalims, tačiau JAV vidaus saugumo departamentas susidomėjo ir vasarį surengė seminarą uraganų kontrolės tema. Sena svajonė kontroliuoti orus nemiršta, bet olimpiados žiūrovams vis tiek geriau įsimesti į krepšį skėtį.