lrytas.lt interviu su vienos geriausių Lietuvos mokyklų direktoriumi – apie švietimo sistemos bėdas. Kodėl taip trūksta kvalifikuotų mokytojų? Ar verta kopijuoti užsienio mokymo modelius? Ar pedagogai turi būti mokinių draugai, ar griežti diktatoriai? Kokie buvo sovietinės ir smetoninės mokyklos privalumai?
***
– Nuomonės, kaip turėtų būti mokomi vaikai, išsiskiria. Vieni aiškina, kad vaikams trūksta laisvės, kiti prieštarauja, kad kaip tik reikia griežtumo. Kas, jūsų manymu, turėtų būti mokytojas – draugas ar diktatorius?
– Mes linkę tam tikrus kraštutinumus rodyti kaip išsigelbėjimą. Yra mokytojų, kurie turi charizmatinių savybių, jie gali drąsiau eksperimentuoti ir pasiekti rezultatų, naudodami įvairiausius ugdymo metodus.
Mokyklos tikslas yra išmokyti skaityti, rašyti, skaičiuoti, pažinti. Mokytojas, kuris griežtai sudrausmina, bet įkala į galvą žinias, yra geras mokytojas. Modernus, liberalus mokytojas irgi gali sėkmingai dirbti. Tu dėkosi abiems mokytojams, jei jie išmokys rašyti be klaidų. Ir tau bus liūdna, jei tavo draugas rašys daug geriau, nors jis turėjo „baisesnį“ pedagogą.
Švietimo sistemos ašis yra žmonės, kurie geba perteikti žinias. Švietimas yra tam tikras menas, negali pasakyti, koks pavyzdys yra geriausias. Pats mokytojas turi nuspręsti, koks metodas veiks konkrečioje situacijoje.
– Kas atsitinka, kai mokytojui pradedama aiškinti, kad jis turi dirbti būtent taip, kaip anas gerų rezultatų pasiekęs užsienietis dirba?
– Kai bandai mechaniškai kaitalioti tas sistemas, jos pradeda neveikti. Mėgdžioji geriausią pavyzdį – neveikia, metiesi prie kito pavyzdžio – vėl neveikia, o tada jau neberandi kelio, kaip iš tiesų turėtų būti.
Todėl aš esu labiau konservatyvios sistemos šalininkas. Tradicinė sistema vis dėlto duoda tam tikrą žinių lygį ir akivaizdžiau perteikia vertybes. Sistema, kurią aš vadinu relaksacine, bando ugdyti kūrybiškumą, tačiau jei mokinio paklausi konkretaus dalyko, jis negalės atsakyti.
– Tačiau kokių įgūdžių reikia šiuolaikinėje visuomenėje? Visus faktus juk galima „Google“ susirasti, gal tikrai svarbiau mąstyti kūrybiškai?
– Taip, niekas jums neatsakys į klausimą, ar reikia žinoti Europos valstybių sostines. Ar reikia žinoti, kas yra Anglijos sostinė? Juk „Google“ gali susirasti, kad tai yra Londonas. Problema ta, kad negali visada visko ieškoti „Google“.
Kažkada seminare susidūriau su anglų metodininku, jis sakė – neužsižaiskite su tuo į gebėjimus orientuotu mokymu. Jis man pateikė labai paprastą pavyzdį – jei nori kalbėti angliškai, tu bent kelis žodžius turi angliškai mokėti. Kažką reikia tiesiog „įkalti“ į galvą.
Iš kitos pusės, galbūt nėra svarbiausia, ar taisyklės griežtos, ar liberalios. Svarbiausia, kad tų taisyklių būtų laikomąsi.
Šiuo metu daugelyje Lietuvos mokyklų nesilaikoma jokių sveiko elgesio taisyklių. Aiškinant apie demokratiją ir žmogaus teises, einama į anarchiją ir chaosą. Dažnai po ta liberalia sistema paslėptas tingėjimas.
– Taip, yra sakančių, kad mokiniai ant galvos lipa ir reikėtų kalbėti ne apie jų teises, o apie pareigas.
– Tai, kad mokytojai negali sudrausminti mokinių, yra viena baisiausių dabartinių problemų. Jei mokiniai nemato mokytojo kaip asmenybės, kuris juos gali sudominti, situacija labai liūdna.
Tačiau niekada nebus mokyklos, kurioje visas kolektyvas bus toks nuostabus, kad galėtum žavėtis kiekvieno mokytojo žinių perteikimu. Net aukštosiose mokyklose daugybė dėstytojų paskaitas skaito labai neįdomiai.
Aš nekalbu apie tai, kad reikia taikyti kraštutinai griežtas priemones. Tačiau negali būti taip, kad mokiniai mokytojui trukdytų ar net neleistų pravesti pamokos.
– Sakote, kad švietimo sistemos ašis yra žmonės. Tačiau mokytojų profesionalų mokyklose vis mažiau. Ir studijuoti pedagogikos stoja tie, kurie kitur neįstojo.
– Mes tikrai einame į vis didesnę aklavietę. Sumažėjo ir studijuojančiųjų pedagogiką, ir ateinančių į mokyklą dirbti. Pedagogo profesija yra prastai apmokama, o dirbantiems mokykloje neužtikrinamos normalios darbo sąlygos.
– Ar mokytojų algų didinimas gali pakeisti situaciją?
– Tai nepadės. Žinoma, jei algos taptų tikrai didelės, atsirastų konkurencija, kova už vietą. Tada pakiltų ir mokymo kokybė.
Materialinis faktorius pradeda veikti nuo tam tikro momento. Čia šiurkščiai paklausiu – už kiek pinigų leistum save žeminti? Įsivaizduok, kad ateini į mokyklą, norėdama parodyti visa, ką turi geriausio, o mokiniai į tave žiūri ir tyčiojasi. Tu stovėsi su ašaromis akyse, juk atėjai kupina gėrio.
Jei tu per mėnesį uždirbsi tūkstantį litų, bus labai sunku patyčias pakelti, už du tūkstančius jau lengviau, o jei tau duotų dešimt tūkstančių, sakytum: „Na, vaikai, darykit, ką norit, po velnių, aš atkentėsiu“.
Tačiau tiek pakelti algų neįmanoma. Ir kai nėra konkurencijos, į mokyklą eina bet kas. Šiuo metu mokytojų stygius toks, kad svarbu, kad žmogus ateitų į mokyklą, jau nebesvarbu, ar jis turi kvalifikaciją ir gyvenimiškos patirties.
– Turite kokią versiją, kaip tie kvalifikuoti žmonės galėtų mokykloje atsirasti?
– Pirmiausia tokių žmonių turėtų atsirasti ne mokykloje, o valdžioje. Yra paprastų būdų, kurie padėtų išspręsti problemas. Tačiau nesudėtingas problemų sprendimo būdas reikalauja labai didelės politinės valios. O Lietuva politinės valios stokoja.
Jei kalbame apie pedagoginius universitetus, tai paruoškime juose tik penkis istorijos mokytojus, bet būkime įsitikinę, kad jie ateis į mokyklą. Čia baisus skandalas, kad pedagogiką baigę studentai važiuoja į užsienį indų plauti. Totalus valstybės lėšų švaistymas.
Jei trūksta matematikos mokytojų, valstybė turėtų kurti sąlygas, kad jų daugiau atsirastų – gal stipendijas mokėti didesnes. Tačiau tada atsiras sakančių – o kodėl jiems taip gerai, kodėl kitiems blogiau. Tai yra valstybės politinės valios klausimas, ar mes leisime sugriūti mokyklai.
Nereikia kratyti visos sistemos iš pagrindų. Reikėtų priimti kokius penkis racionalius sprendimas, kad visi lengviau atsikvėptų. Pakeisti švietimo sistemą – ne taip paprasta, kaip naujus batus nusipirkti, kai gali naujus užsimauti, o senus išmesti. Turi būti labai gerai pagrįsta tos kaitos būtinybė.
– Galbūt ir esantiems valdžioje atrodo, kad neverta siūlyti drąsių sprendimų – kur kas saugiau prisitaikyti prie bendros sistemos.
– Lietuva – pataikavimo apimtas kraštas. Norime pasauliui rodyti, kad mes drąsūs, bet iš tiesų mes esam bailių šalis. Bailių šalis – Lietuva, tai yra tobulas įvardijimas. Dar Vincas Kudirka sakė, kad tikrą inteligentą galima atpažinti iš kinkų drebėjimo. Istorinės sąlygos lėmė, kad mes nuolat engiami. Ir dabartiniai mūsų inteligentai bijo pasakyti, ką galvoja. Ta visuma ir duoda tokius iškreiptus suvokimus.
– Tačiau juk bandome kopijuoti užsienio mokymo sistemas, kurios tarsi yra geros. Kodėl tai neduoda rezultatų?
– Mes visą laiką stokojome pasitikėjimo savimi. Nesugebame spręsti problemų, nekopijuodami kitų. Tačiau tai, kas veikia niekur, gali neveikti kitur. Didžiojoje Britanijoje ar Danijoje tas modelis veikia, Lietuvoje – neveikia.
Įsivaizduokite, kad danams vaikams mokytojas duoda kontrolinio darbo užduotis, išeina iš klasės ir jie nenusirašinėja. Ar pas mus tai veiks? Jei koks britas sakys, kad nereikia nusirašinėti ir neduos nusirašyti klasės draugui, ten jį priims kaip normalų žmogų, o čia tokio mokinio niekas nesupras, sakys: „Tu ką, durnas, gal turi problemų, nori į akį gauti?“
Reikia labai gerai suprasti, kaip tie mechanizmai veikia ir turėti savo nuomonę.
– Ar anksčiau mokykla buvo geresnė? Kai kurie sako, kad sovietinėje mokykloje buvo ruošiami robotai, kiti prieštarauja, kad ta griežta sistema kaip tik buvo gera.
– Klausti, kuri sistema geresnė yra tas pats, kas klausti, ar geresnė buvo nacistinė, ar šiuolaikinė Vokietija. Sovietinė mokykla turėjo savų pliusų. Pirmasis pliusas – stabilumas. Visiems viskas buvo aišku. Tavo brolis laikė penkis egzaminus ir tu taip pat. Nenoriu sakyti, kad „brežnevinė“ stagnacija yra gerai. Žinoma, sovietmečio stabilumas irgi buvo kraštutinumas, nebuvo keičiama tai, ką reikėjo keisti.
Tačiau dabar vyksta per sparti kaita. Ji nervina, o ilgainiui pradeda siutinti. Žmogus turi prie kažko priprasti, o tik po to keisti. Nespėjome priprasti prie profiliavimo sistemos, o tą profiliavimą išmetė į šiukšlių dėžę. Kai viskas keičiasi per greitai, neįmanoma suvokti, kas gerai ir kas blogai.
Kitas sovietmečio pliusas – tai, kad kai kurie vadovėliai buvo tikrai „kietai“ metodiškai parengti. Net istorijos vadovėliuose, jei išmestume ideologinį pagrindą, buvo gerai apgalvota metodologija, kaip perteikti žinias.
Taip pat buvo didesnis mokyklos autoritetas, mokykloje buvo didesnė drausmė.
– O jei dar toliau į praeitį atsigręžtume, gal ten idealą rastume – „smetoninę“ mokyklą daug kas idealu laiko.
- Ten buvo „kieta“ mokykla. Prie Smetonos baigti vidurinę mokyklą buvo „jėga“. Su gimnazistu suaugę žmonės galėjo kalbėtis kaip su lygiais visais gyvenimo klausimais. Paruošimo lygis buvo labai aukštas.
Į „smetoninę“ mokyklą ne kiekvienas patekdavo ir iš jos mokiniai galėdavo greitai iškristi. Tai buvo elitarinė sistema, kuri rėmėsi mokinių gebėjimais. Tada nebuvo kalbos apie visuotinį vidurinį mokymąsi, buvo vadovaujamasi principu „geriau mažai, bet gerai“. Valstybei reikėjo kvalifikuotų žmonių.
Manyčiau, rezultatas tikrai buvo geresnis negu dabar, kai yra daug prastai paruoštų žmonių. Tačiau reikia pripažinti, kad didelė mokinių dalis tiesiog „nepatraukė“, juk ne visi gali laisvai vartoti lotynų kalbą.
– Tai gal ir mums reikėtų geriau lavinti ne visus, o gabiuosius? Kas iš tos lygybės, jei visi ne protingesni, o kvailesni?
– Kai švietimo sistema yra gerai sustyguota, gabiausieji sėkmingai ugdomi. Lietuvoje tą kokybę bando užtikrinti mokyklos, kurios atsirenka mokinius – Vilniaus Licėjus ar KTU gimnazija. Tokių mokyklų nedaug, jos leistos kaip išimtys švietimo sistemoje. Jei visos mokyklos vykdytų atranką, gabūs ir ne tokie gabūs mokiniai išsiskirstytų lyg į getus, neliktų socialinio jautrumo.
Lietuvoje dar yra dvi jėzuitų mokyklos, kurios tikrai gerai ruošia mokinius – ugdo brandų jaunimą, diegdami katalikiškas vertybes. Ten nėra liberalizmo. Jie paprašys mokinio išsiimti auskarą iš nosies, o jei jis pradės klykti apie savo teises, tiesiog pasiūlys – štai šalia yra kita mokykla, eik kitur, ir būk ten su tuo auskaru.
– O privačios mokyklos? Ar jose vaikai gali gauti gerą išsilavinimą?
– Privačios mokyklos tvirtėja. Kiekviena mokykla tampa tvirta, kuri gali rinktis ir mokinius, ir mokytojus. Dabar jau yra žmonių, kurie gali mokėti už vaikų gerą išsilavinimą.
Tačiau ar tik mokymosi rezultatai yra kokybės matas? Galbūt yra mokyklų, kuriose rezultatai nėra pagrindinė vertybė. Ar yra blogai, jei tu santykinai blogai mokaisi? Juk negali visi mokytis gerai. Labai svarbu, kad tau būtų smagu į mokyklą eiti, kad nebūtų žlugdoma tavo asmenybė.
Išskirtinių gebėjimų turi labai nedaug žmonių. Šiaip yra masė, labai pilka masė, kuri, negavusi išsilavinimo pagrindų, tampa dar pilkesnė. Baisiausia yra tai, kad kai negauni tų pagrindų, tu pradedi iškreiptai suvokti pasaulį. Nebesuvoki, kas gerai, o kas blogai – tau duoda gerą produktą, o imi šlamštą.
– Tačiau dabar atrodo, kad bent mokytojų tikslas – ne parodyti, kaip pasaulį suvokti, o paruošti egzaminui.
– Šiuose žodžiuose yra tiesos. Tačiau tokiam mokymui prielaidas sudaro nekokybiška dalyko programa ar nekokybiškas egzaminas. Šių metų lietuvių kalbos egzaminas – klasikinis pavyzdys, kaip nesugebėta parengti egzamino turinio ir galutinis rezultatas yra didelė abiturientų neviltis.
Yra sakančių, kad reikia vėl keisti sistemą, reikia grįžti prie stojamųjų į aukštąsias mokyklas. Tai būtų sovietinis kraštutinumas.
Tada aukštosios darė savo atranką, nes mokykla nepasitikėjo. Aš laikiau penkis mokyklos baigiamuosius egzaminus ir keturis stojamuosius. O dabar abiturientai išlemena vos tris ir kalba apie tai, kokį didžiulį stresą patiria. Bet juk yra skirtumas – ar trys, ar devyni egzaminai.
Valstybinių egzaminų sistema nėra bloga. Tik egzaminas turėtų būti fokusuotas taip, kad mokiniui būtų mokytis įdomu ir jis galėtų kūrybiškai atsiskleisti.
– Ar galima tikėtis, kad pamažu švietimo sistema susitvarkys?
– Visaip gali būti. Galima greitai suskaičiuoti pasaulio valstybes, kurios gerai tvarkosi. Kitos „sėdi“
nuolatiniame prastame lygmenyje. Ir Lietuva gali būti viena iš tokių šalių, kurioje su savo problemomis mes mekensime ir mekensime.