Prieš keletą savaičių internetiniuose, ypač Europos, žiniatinkliuose buvo galima pamatyti sukrečiančias Ganos, 11 metų gorilos, laikomos Miunsterio zoologijos sode (Vokietija), nuotraukas, kuriose ji glėbyje spaudžia savo negyvo vaiko Claudio kūną ir snukiu liečia pastarojo sustingusius pirštelius. Claudio mirė sulaukęs 3 mėn. amžiaus dėl akivaizdaus širdies sutrikimo, o Gana net keletą dienų atsisakė skirtis su jo kūnu. Toks ašarą nubraukti verčiantis vaizdas kėlė nepaaiškinamą susirinkusiųjų susižavėjimą ir, savaime suprantama, užuojautą. Gorilos ir tikriausiai taip pat nemažai kitų gyvūnų jaučia savo mirtingumą ir sielvartaus dėl prarasto artimojo. Kaip mes – žmonės.
Žinoma, niekas aiškiai nežino, kokių emocijų buvo apimta Gana, kai ji liūliavo ir nosimi glaudėsi prie savo kūdikio lavonėlio. Tačiau primatologai žino viena – motina beždžionė, priklausanti kone bet kuriai rūšiai, į savo kūdikio mirtį reaguos lygiai taip pat, kaip Gana – spausdama jį prie krūtinės ir su juo elgdamasi taip, tarsi šis dar būtų gyvas. Dienų dienas ar net savaites ji visur su savimi nešiosis savo vaiką ir pasipriešins bet kam, kas pasiryš jį atimti.
„Vienintelį kartą langūrai mane užpuolė tuomet, kai norėjau atidžiau apžiūrėti mirusio kūdikio kūną“, – tvirtina primatologė Sarah Hrdy.
Taip, mes išties panašūs į kitus primatus, ypač į žmogines beždžiones, su kuriomis dalinamės daugiau nei 98 proc. tokių pačių genų. Tačiau akivaizdaus motiniško sielvarto, tokio kaip gorilos Ganos, pavyzdžiai mums atskleidžia ne tiek mūsų ir beždžionių mirties suvokimo panašumus, kiek vieniems ir kitiems būdingą impulsą elgtis taip, tarsi ši neegzistuotų.
Profesorė A.Hrdy, jau išleistos knygos „Gamta motina“ ir dar turinčios pasirodyti „Motinos ir kiti“ autorė, teigia, kad primatei motinai Ganai buvo natūralu nepaleisti savo nejudančio kūdikio ir kurį laiką tikėtis, kad šis atsigaus.
„Tarkime, kad gorilos kūdikis nebuvo miręs, o tik laikinai netekęs sąmonės dėl ligos ar kryčio iš medžio. Vadinasi, jis gali atsigauti, – tęsia S.Hrdy. – Kalbama apie primatus, kurie vienu kartu pagimdo dažniausiai po vieną palikuonį ir po itin ilgo nėštumo laikotarpio. Kiekvienas kūdikis – tai didžiulio motinų atsidavimo vaisius“.
Šimpanzių jaunikliai taip pat rodo nuoširdų sielvartą, kai miršta jų mama. Pakankamai plačiai žinomas vienas nutikimas, įvykęs Nigerijoje, kai vieno būrio vyriausioji beždžionė, vardu Flo, mirė sulaukusi 50 metų, o jos sūnus Flintas tiesiog persimainė. Jam buvo jau aštuoneri metai ir jis lengvai būtų galėjęs savimi pasirūpinti, tačiau buvo pernelyg prisirišęs prie savo motinos ir atsisakė pasitraukti nuo pastarosios kūno. Nepraėjus nė mėnesiui, sūnus taip pat mirė.
Tačiau pasak Minesotos universiteto antropologijos profesoriaus Michaelio Wilsono, suaugusios šimpanzės retai akivaizdžiu būdu išreiškia savo sentimentalumą mirus kitai beždžionei, sulaukusiai brandaus amžiaus. Įprasta, kad pasiligojusios ar sulaukusios nemažo amžiaus beždžionės pačios pasitraukia į miškus, kad numirtų vienos, o tos, kurios nespėja to padaryti, dažniausiai miršta apsuptos suaugusių patelių ir patinų. M.Wilsono teigimu, pastarieji kartais nori įsitikinti, ar auka iš tiesų mirusi, tačiau taip nutinka ne visada. Toks pat laissez faire požiūris į mirtį bei gyvybę atsiskleidžia ir pažvelgus į šimpanzių medžiojimo ypatumus.
„Kai šios medžioja raudonųjų kolobų šeimos beždžiones, jos arba iš pradžių nužudo savo pasirinktas aukas, arba paprasčiausiai padaro taip, kad pastarosios negalėtų judėti, ir pradeda malšinti savo alkį dar šioms esant gyvoms, – sako profesorius M.Wilsonas. – Išdarinėjama beždžionė nepaliaujamai klyks ir spurdės. Tokį vaizdą išties sunku pakelti gyvūnų stebėtojams“.
Kai kuriems gyvūnams jų genties nario mirtis yra tarsi vakarienės varpelio skambtelėjimas. Pavyzdžiui, liūtas prisiartins prie kito liūto kūno, pauostys ir palaižys – ir jeigu pastarojo lavonas pakankamai šviežias, jis pradės ėsti. Kiti gyvūnai vengia gyvybės ženklų nebeskleidžiančių savo būrio narių ir stengiasi šiais kuo greičiau atsikratyti. Pavyzdžiui, plikosios urvinės žiurkės, kurios yra itin socialūs žinduoliai, visą gyvenimą praleidžiantys požeminiuose tuneliuose, greitai pastebi lavoną ir jį nutempia į bendrą išvietę. Kai ši prisipildo, Paulo Hermano iš Kornelio universiteto teigimu, žiurkės ją užmūrija moliu – akivaizdžiai dėl higieninių priežasčių.
Vabzdžiai, pasižymintys išvystytu tarpusavio bendravimu, taip pat jaučia neatidėliotiną poreikį atsikratyti lavonais. Šiai funkcijai atlikti atsiranda keletas „etatinių“ vabzdžių, kurie per keletą minučių nuneša nebegyvą savo būrio narį pakankamai toli nuo avilio ar lizdo, kad išvengtų užkrečiamų ligų. Medų renkančios bitės yra tokios uolios namų šeimininkės, kad pelei ar kitam didesniam gyvūnui, suviliotam šilumos ar medaus kvapo, įsibrovus į avilį ir dėl tam tikrų priežasčių nesugebėjusiam iš ten ištrūkti, bitės, negalinčios pajudinti to gyvūno, jį aplipdo nuo medžių surinktais sakais.
„Bičių aviliuose galima rasti tokių mumifikuotų pelių, kurios puikiai išsilaikiusios iki pat ūsų“, – sako Ilinojaus universiteto entomologijos profesorius Gene'as E.Robinsonas.
Tačiau gyvūnijos pasaulis ne visada toks žiaurus ir negailestingas. Kaip turinčius itin daug išminties atėjus mirties valandai, mokslininkai traktuoja dramblius– daugiausia dėl jų atsargaus elgesio, kurį galėtume vadinti pagarba padvėsusio būrio nario palaikams. Karen McComb iš Susekso universiteto su savo kolegomis pastebėjo, kad Afrikos drambliams kelyje susidūrus su kaulų krūva ar kitais panašaus pobūdžio natūraliais objektais, jie praleidžia kur kas daugiau laiko tyrinėdami dramblių kaukoles ir iltis, nei ką nors kita, tarkime, raganosių ar kitų didelių žinduolių kaulus.
George'as Wittemyeris iš Kolorado valstijos universiteto ir jo kolegos aprašė skirtingų dramblių elgesį su mirusia jų genties vyriausiąja vade.
„Viena patelė tiesiog stovėjo greta nebegyvo dramblio ir svyravo pirmyn-atgal, – pasakojo profesorius G.Wittemyeris duodamas interviu. – Kiti pakeldavo savo vieną koją virš gulinčiojo galvos. Dar kiti iltimis liesdavo nebejudančios būrio vadės iltis. Jie atlikdavo ritualą ir nueidavo šalin“.
Tik neaišku, ar tokiu būdu jie atsisveikina, ar prašo mirusiojo sugrįžti.