Rytoj, rugsėjo 10-ąją, visas mokslo pasaulio dėmesys sutelktas į Europos branduolinių tyrimų centrą (CERN). Čia įrengtame 27 km ilgio didžiausiame pasaulyje atominių dalelių greitintuve DHG (angl. Large Hadron Collider) 270 laipsnių šaltyje vykdomas daugiau kaip 13 mlrd. Lt vertės tarptautinis projektas, padėsiantis perprasti Visatos susikūrimo paslaptis.
Prie šio su išsilaipinimu Mėnulyje lyginamo projekto sėkmės prisidėjo ir jaunas Lietuvos mokslininkas, geologas ir informatikos mokslų daktaras Valdas Rapševičius.
***
– Kaip patekote į CERN – organizaciją, bene labiausiai pasaulyje išgarsėjusią amerikiečio Dano Browno bestselerio „Angelai ir demonai“ dėka?
- Nesu skaitęs šio romano ir apie CERN beveik nebuvau girdėjęs, o su fizika išsiskyriau dar universitete. Buvo netikėta, kai po doktorantūros baigimo gavau šį pasiūlymą per Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto prodekaną profesorių Algimantą Juozapavičių, aktyviai bendradarbiaujantį su užsienio mokslininkais ir esantį vienu iš Lietuvos atstovų CERN.
Čia buvo reikalingas informatikas, atsakingas už CMS (Compact Moun Solenoid) duomenų kokybės programinę irangą. Po galybės pokalbių pasirašiau sutartį vieneriems metams su galimybe pratęsti ją dar metams ir su šeima persikėlėme gyventi į Prancūziją.
Galima sakyti, kad čia mane atvedė noras išbandyti ką nors naujo. Penkerius metus padirbus vienoje vietoje, apima rutina ir reikia kažką keisti. Trylika metų buvau studentas - esu įpratęs siekti naujų žinių, naujų tikslų. Atvykimas čia ir buvo tas žingsnis – į nežinomybę.
– Vienas CERN steigimo tikslų buvo suartinti tautas: po Antrojo pasaulinio karo būtent ši organizacija padėjo sutelkti Europą. Koks vaizdas iš vidaus?
- Ką gi, čia dirba tūkstančiai žmonių iš visų kontinentų, iš šimtų pasaulio institutų, bet emocinis klimatas labai šiltas, žmogiškas. CERN – tai lyg miestas: jame veikia restoranai, medicinos punktas, parduotuvės, gaisrinė, yra daug klubų – futbolo, golfo, netgi moterų klubas.
Keletą mėnesių mano dukra lankė ypač aukšto lygio švietimo įstaiga laikomą CERN darželį.
Galiu dar pasakyuti, jog priešingai, nei tokio tipo miestus Rusijoje, jį nesunkiai rasite žemėlapiuose. Tiesa, ir čia laikomasi ypatingo saugumo taisyklių, patekti galima tik su specialiais leidimais.
CERN branduolinių tyrimų centras – tai organizacija, turinti unikalų statusą, kaip atskira respublika – ji nepriklauso jokiai šaliai, o jos teritorija driekiasi per Šveicariją ir Prancūziją.
Šiuo metu pasaulio dėmesį prikausčiusio projekto kaina sudaro apie 13,25 mlrd. litų, ko viena ar net kelios valstybės sau leisti negali, todėl šiame projekte bendradarbiauja visas pasaulis. Šveicariški čia tik įstatymai, šventės, elektros lizdai ir pagalbinis personalas.
– Kokios mokslininkų darbo sąlygos CERN?
– Mokslininkui darbo vieta nėra svarbiausia. Dirbdamas Lietuvoje privačioje kompanijoje turbūt turėčiau prabangesnį kabinetą, bet tokios unikalios galimybės programuoti didžiausioje ir brangiausioje pasaulio laboratorijoje, kurioje vykdomi unikalūs eksperimentai, daugiau niekur nerasi. Geresnės vietos mokslininkui nėra.
Kaip programuotojas, valdyti sistemas galiu iš bet kur, bet kartais tenka dirbti ir Didžiojo hadronų greitintuvo kontrolės kambariuose po žeme, vadinamuose „pit“ (angl. „duobė“). Klaustrofobiškiems žmonėms ten turėtų būti tikrai nejauku.
– Liko vos kelios dienos iki didžiojo įvykio – oficialios Didžiojo hadronų greitintuvo (DHG) paleidimo datos – rugsėjo 10-osios. Kokios nuotaikos vyrauja centre?
– Taip, rugsėjo dešimtąją čia susirinks daugybė žurnalistų iš viso pasaulio, kurie tiesiogiai per televizijas rodys, kaip vyksta pasaulio pabaiga (juokiasi).
Jei rimtai, tai jau pusę metų mes kiekvieną mėnesį po kelias dienas darome tą patį darbą, kaip ir oficialaus paleidimo metu: renkame kosminių spindulių duomenis, „remontuojame“ programinę įrangą ir vėl renkame duomenis, ir vėl „remontuojame“.
Taigi, didysis įvykis bus tas pats informacijos surinkimas, tik naujomis sąlygomis. Skirtumas tik tas, kad po DHG įjungimo, mes jau nuolat surinkinėsime duomenis iki pat lapkričio. Žiemą DHG nedirba, nes naudoja labai daug elektros, reikalingos ir Šveicarijos bei Prancūzijos žmonėms, be to, būtini remontai, todėl viskas stabdoma ir tvarkoma iki gegužės mėnesio, o tada vėl paleidžiama.
– Spaudoje jau nuo praėjusių metų pradžios sklando nerimą visuomenėje sėjantys apokaliptiniai scenarijai apie šio eksperimento metu susikursiančias juodąsias skyles, prarysiančias Žemę. Juokinga? O gal rimta?
– Tai labai nepagrįstos prielaidos. Tokios energijos, kokios bus sugeneruotos eksperimento metu, nuolat atakuoja Žemę kosminių spindulių pavidalu ir, jei tie dalelių susidūrimai galėtų sukurti juodąsias skyles, jos jau seniai būtų susidariusios ir sunaikinusios Žemę.
Baisiausia, kas gali atsitikti, – tai vietinės reikšmės avarijos, kurių padarinių viršuje tikrai niekas nepajustų, nes veiksmas vyksta 100 metrų po žeme. Be to, DHG nėra tokių įrenginių ar medžiagų, kurie galėtų sukelti rimtą sprogimą. Avarijos pakenktų tik tuo, kad sustabdytų eksperimento vykdymą ilgesniam laikui.
– Kokie yra pagrindiniai šio naują fizikos puslapį atversiančio eksperimento tikslai?
– Fundamentalioji fizika remiasi standartiniu modeliu, paaiškinančiu, kaip sudaryta medžiaga ir kaip funkcionuoja gamtos jėgos. Be šio modelio, dar trūksta vienos dalelės, vadinamos Higso bozonu, įrodymo. Tuomet būtų patvirtinta šią dalelę aprašiusio mokslininko P.Higgso hipotezė, paaiškinanti, kaip materija įgyja masę ir susiformuoja visas materialusis pasaulis.
Niekam nekyla abejonių, kad po šio eksperimento Higso bozono egzistavimas bus patvirtintas. Klausimas tik, kokiomis sąlygomis, kas ir kada jį įrodys ir, žinoma, už tai gaus Nobelio premiją. Todėl fizikų pasaulyje dabar – įtemptas laukimas.
Esmė ta, kad vienas staigus pamatymas dar nieko neįrodo, turi būti surinktas pakankamas kiekis patikimų duomenų apie pastovų efektą pastoviose sąlygose. Būtent ši atomų skaldykla, vadinama laboratorija, įgalina tą didįjį sprogimą vykti kontroliuojamomis sąlygomis, keisti parametrus ir stebėti efektą, kas suteiks pakankamą kiekį duomenų analizei.
– Kada ir kaip eksperimento rezultatai bus paskelbti pasauliui?
– Patys atradimai bus padaryti ne čia. CERN – tai tik duomenų šaltinis, taškas, iš kurio ateina duomenys, vienoje vietoje jų išanalizuoti neįmanoma. Todėl specialiai CERN yra sukurta technologija GRID – lygiagrečiųjų ir paskirstytų skaičiavimų tinklo projektas, kuriame dalyvauja ir Lietuvos universitetai bei moksliniai institutai. Šios infrastruktūros dėka kompiuteriai sujungiami į vieną skaičiavimo mašiną.
Iš CERN duomenų srautas patenka į universitetų skaičiavimo centrus, ten atliekamas pirminis apdorojimas, kuris perduodamas į šimtus kitų universitetų. Duomenys analizuojami vis giliau, kol kažkas vieną dieną ims ir padarys ilgai lauktą atradimą – ras tą dieviškąją dalelę.
– Ant jūsų pečių – ne tik didžiausios pasaulio laboratorijos duomenų surinkimo ir apdorojimo atsakomybė. Esate ir Kabalos studijų centro Vilniuje vadovas. Kaip tai suderinate?
– Kabalos studijos – tai mano laisvalaikis, o į jas atvedė turbūt tas pats žingeidumas, paskatinęs atvykti dirbti ir į CERN. Visą gyvenimą tikėjau tik tuo, kas matoma ir tikra. Mokykloje šiurpinau tikybos mokytojus, ginčydamasis tol, kol jie pritrūkdavo argumentų. O Kabalą atradau visai atsitiktinai paskaitęs straipsnio apie ją ištrauką mamos prenumeruojamame žurnale „Žmogus“. Kabala pateikė man labai suprantamą pasaulėdaros suvokimą ir realybės matymą.
Tas standartinis fizikos modelis, kurį norima įrodyti su DHG pagalba, gali ilgai pasakoti, kaip sudaryta medžiaga ir kaip veikia gamtos jėgos, bet žmogaus psichologija neleidžia priimti to, kad viskas yra laikina.
Kiekvienas žmogus yra vienintelis ir unikalus, o jo gyvenimas privalo turėti aukštesnę prasmę. Susidomėjęs Kabala, atradau profesorių M.Laitmaną – Pasaulinio kabalos studijų centro vadovą ir įkūrėją, jo knygas. Po truputį ėmė daugėti bendraminčių Lietuvoje, taip viskas išsirutuliojo iki Kabalos studijų centro Vilniuje įkūrimo ir knygų leidybos.
Šiuo metu centro veiklą sustabdžiau, nes esu išvykęs, bet Kabalos studijos nenutrūko: tęsiu studijas ir prisidedu prie Pasaulinio kabalos studijų centro techninės bazės vystymo.
– Ar esate laimingas? Iš šalies žiūrint atrodo, kad gera nuotaika ir energingumas – jūsų įprastinė kasdieninė būsena. Iš kur semiatės energijos?
– Anot Kabalos, tapti laimingu reiškia išplėsti savo ego tiek, kad jis apimtų visatą, o ne tik mažą pinigų, garbės ir galios troškimų pasaulėlį. Manau, kad visi žmonės yra nuostabiame kelyje ieškant pačio didžiausio dalyko pasaulyje ir, jei žinai, ko ieškai, neįmanoma būti nelaimingu.
Šeima man – labai didelė parama.
Labai dėkingas esu savo žmonai Rimai, kuri mane palaiko, siekiant profesinių ir asmeninių tikslų. Aš trokštu, kad ir ji surastų save ir visiškai realizuotųsi pasirinktoje veikloje. Taip pat man svarbu, kad vaikai gautų visavertį išsilavinimą ir kuo daugiau galėtų bendrauti su bendraamžiais.
Negaliu išskirti, kuri dalis mano gyvenime yra svarbesnė – šeima, profesija ar Kabala.
Pastaroji yra didelio ir nuostabaus kelio pradžia. Kelio, kuris nesibaigia jokiu žmogaus gyvenimo etapu net ir po jo mirties. Tai – prisilietimas prie begalybės, kuris suteikia didelį džiaugsmą. O norint suprasti, kad tai nėra dar viena, niekuo nepagrįsta teorija, atsakymas paprastas – širdis tai pasako.
– Kokie ateities planai?
- Gali būti, kad grįšime į Lietuvą. Bet ateitis – labai slidus dalykas. Kas žino, gal dar į kosmosą skrisiu, jei pasitaikys galimybė (juokiasi).