Lietuva nusprendė stoti į Europos kosmoso agentūrą (ESA). Tapsime kosmine valstybe. Su kosmosu jau dabar buityje susiduriame kasdien – rinkdami mobiliojo telefono numerį, dirbdami kompiuteriu, žvelgdami į GPS ekraną, televizorių, praverdami bankų duris, žengdami į lėktuvus, kruizinius laivus ir net pateikdami kreditinę kortelę parduotuvėje. Viena iš svarbių kasdienių būtinybių – per palydovus atliekamas laiko skaičiavimas, be kurio šiandien pasaulyje negalėtų būti nustatomi net valiutų ar akcijų kursai.
Europos kosmoso agentūros biudžetą formuoja 17 Europos Sąjungos šalių, tikrųjų agentūros narių. Įnašai į biudžetą skirstomi į privalomus ir savanoriškus. Pavyzdžiui, Liuksemburgui tenka 0,21% privalomų mokesčių, o Vokietijai – 23,21%. Savanoriškų investicijų į kosmosą lyderė yra Prancūzija, nes šiai šaliai būdingas ypatingas veržlumas kosmoso klausimais. Tai lemia ir jos strategiškai tvirtą poziciją šių dienų kosminiame versle. Štai artimojo kosmoso rinka šiandien vertinama 90 mlrd. EUR ir auga po 7% kasmet.
O dėl karinių tikslų, tai Europos valstybės nėra itin aktyvios. Artimiausiam dešimtmečiui pasaulio šalys yra užsakiusios karinių palydovų už 30,6 mlrd. USD. Bus pagaminti maždaug 95 nepilotuojami įvairios paskirties erdvėlaiviai. Europos, Japonijos ir Izraelio poreikius sudarys 27 palydovai. Europos karinių palydovų poreikio mažėjimą analitikai sieja su ESA pastangomis skatinti kariškių ir civilių bendradarbiavimą naudoti esamas kosmines galimybes bendrai – tiek kariniams, tiek ir civiliniams tikslams.
Tikrosiomis ESA narėmis šiandien tapti kandidatuoja Čekija, Vengrija, Rumunija ir Lenkija. Pirmojo stojamojo etapo sutartis jau yra pasirašiusios Estija ir Slovėnija.
Ne tik sklypas Mėnulyje
Tačiau norint tapti kosmine valstybe, iškyla įvairių problemų. Viena iš jų – teisė. Kosmoso teisė. Pasidomėjus paaiškėjo, kad Lietuva tokių specialistų dar neturi, o juk teks prisiimti tarptautinius įsipareigojimus.
Kosmoso teisė – tai ne tik jūsų sklypo Mėnulyje, įsigyto iš nedidelės bendrovės „Lunar Embassy“ (apie 180 Lt už hektarą) nuosavybės klausimas. Ši bendrovė priklauso verslininkui Dennisui Hope’ui, kuris 1980 metais pareiškė nuosavybės teisę praktiškai į visą Saulės sistemą – vien dėl to, kad niekas to nebuvo padaręs iki šiol. Visi pripažįsta, kad Hope’o išduotas Mėnulio sklypo nuosavybės raštas yra tik originali dovana, bet nuo 1980 metų tokių nuosavybės raštų parduota daugiau nei 2 milijonai. Vis daugiau finansininkų, teisininkų ir kosmoso entuziastų įsitikinę, kad asmeninių nuosavybės teisių pripažinimas „ten aukštai“ yra vienintelis realus būdas finansuoti kosmoso tyrimus komerciniais tikslais.
Kita vertus, nuosavybės teisės Mėnulyje draudžiamos 1967 metų JTO sutartimi. Šią sutartį ratifikavo ar pasirašė daugiau nei 125 valstybės, taip pat ir pagrindinės kosmoso tyrimus vykdančios valstybės (JAV, Rusija, Japonija, Kinija ir Indija). Joje nurodoma, kad JAV vėliava, dabar esanti Mėnulyje, nesuteikia JAV didesnių teisių į šį dangaus kūną nei bet kuriai kitai valstybei. Bet dėl privačios nuosavybės – viskas gerokai sudėtingiau. JTO bandė šį klausimą išspręsti 1979 metų Mėnulio sutartimi, pagal kurią jokia Mėnulio dalis negali tapti valstybės, tarptautinės ar nacionalinės organizacijos, nevyriausybinės įstaigos ar jokio fizinio asmens nuosavybe. Nors tikimybė, kad kas nors artimiausioje ateityje pareikš savo teises į Mėnulį, atrodo labai maža, šios sutarties beveik niekas nepasirašė: vos 12 valstybių sutiko su sutarties sąlygomis, o iš jų nė viena nepretendavo į kosmoso užkariavimus.
2005 metų liepos 4 dieną NASA palydovas dėl mokslinių tyrimų tikslų susidūrė su kometa „Tempel-1“. Tai sukėlė Maskvos astrologės Marinos Bai pyktį ir ji pateikė amerikiečiams 310 mln. USD ieškinį, esą tas įvykis pakenkė jos verslui. Pirmosios instancijos Maskvos teismas ieškinio nepriėmė nagrinėti, tačiau aukštesnioji instancija tokį sprendimą panaikino ir NASA buvo pripažinta atsakove astrologės pretenzijoje. Tiesa, astrologė taip nieko ir nepešė, tačiau šis faktas privertė susimąstyti.
Tačiau gali iškilti ir labiau su realybe susijusių problemų. Pavyzdžiui, kokios nors šalies palydovas kerta Lietuvos ryšio zoną ir įvyksta mūsų mobiliojo ryšio ar bankų sistemų sutrikimai. Arba atvirkščiai. Šiandien tokios situacijos – nebe fantastika.
Ar gali palydovai šnipinėti privatų gyvenimą? Ar galima įsigyti ar parduoti palydovą, esantį kosminėje orbitoje? Kas gali teisti asmenį, pavyzdžiui, kosmoso turistą, įvykdžiusį smurtinį nusikaltimą kosminėje erdvėje? Kas gresia asmeniui, įsilaužusiam į INTELSAT sistemą?
Kas yra „starto valstybė“?
Vienas iš svarbių diskusinių kosmoso teisės klausimų yra „starto valstybės“ samprata. Tai labai rimtas ir labai kompleksiškas dalykas. Pavyzdžiui, bendras lenkų ir lietuvių palydovas iškeliamas japoniška raketa nešėja iš Indijos arba Kinijos kosmodromo.
Kitos populiarios nagrinėjamos temos – kosminis turizmas ir nuosavybės dangaus kūnuose samprata. Tačiau praktiškiausia šiandien diskutuojama sritis yra kosminių skrydžių valdymas. Taigi kaip ir civilinėje aviacijoje, taip ir kosminėje praktikoje teisiškai jau egzistuoja daug kasdienių organizacinių ir techninių susitarimų.
Pasaulyje vyksta ginčai ir dėl palydovų vietų geostacionarioje Žemės orbitoje. Žinoma, kad šioje maždaug 35 800 km aukščio orbitoje ties Žemės pusiauju galimas palydovų skaičius yra ribotas. Taigi jau kyla nesusipratimai tarp tose pačiose ilgumose esančių valstybių, bet skirtingose platumose. Tuo tarpu ir ties Žemės pusiauju esančios valstybės jau pareiškė savo teises kontroliuoti kosminę erdvę virš savų teritorijų. Taigi naujas aspektas – Lietuvai tapus kosmine valstybe formuosis ir nauji mūsų tarptautiniai santykiai su valstybėmis, kurių teritoriją kerta mūsų ilgumos meridianas.
O dėl kosmoso teisės, tai dauguma ekspertų lyg ir sutaria, kad jos jurisdikcija prasideda 100 kilometrų aukštyje virš Žemės ir toliau. Tačiau visų dirbtinių kosminių kūnų registras yra Žemėje, kaip ir kosminių skrydžių valdymo centrai bei kosmodromai.
Kaip toli esame?
1972 metų kovo 3 dieną raketa nešėja „Atlas Centaur“ iškėlė į orbitą NASA erdvėlaivį „Pioneer-10“. Šis Žemės pasiuntinys su platinine plokštele, kurioje pavaizduoti vyro ir moters siluetai, jau 1983 metais paliko Saulės sistemą. Paskutinis ryšys su „Pioneer-10“ įvyko 2003 metų sausį. Per vėlesnius ryšio seansus su erdvėlaiviu jau nebepavyko susisiekti. 1973 metų balandžio 6 dieną startavo analogiškas erdvėlaivis „Pioneer-11“. Ryšys su juo buvo prarastas 1995 metais. 1977 metais startavo du „Voyager“ erdvėlaiviai, kurie taip pat gabena auksines plokšteles, kuriose įrašyti ir įvairūs Žemės garsai. 2006 metų sausį startavo erdvėlaivis „New Horizons“, kurio skrydis taip pat tęsis už Saulės sistemos ribų.
Toliausiai šiuo metu yra nutolęs „Voyager 2“, skriejantis 17,1 km per sekundę greičiu. Jis jau įveikė 105,5 astronominių vienetų atstumą (1 AV yra lygus 149 597 870 km). „Pioneer-10“ jis aplenkė 1998 metais, kadangi jo greitis yra didesnis vienu astronominiu vienetu per metus. Visų šių misijų tikslas buvo Jupiterio, Saturno, Neptūno, Plutono ir šių planetų palydovų tyrimai. Erdvėlaiviai Saulės sistemą paliko skirtingomis kryptimis, skirtingų žvaigždynų link.
Be kelių dešimčių įvairių kosminių misijų projektų, ESA 2009–2010 metais planuoja paleisti erdvėlaivį KEO, kuris turėtų sugrįžti į Žemę po 50 000 metų. Erdvėlaivis gabens deimantą su žmogaus kraujo lašu, jūros vandens, oro ir žemės pavyzdžiais. Taip pat numatyta galimybė gabenti 6 milijardus žinučių ateities kartoms, kurias gali parašyti bet kuris Žemės gyventojas. Žinutes KEO misijai galima pateikti internetu arba paštu iki šių metų gruodžio 31 dienos. Adresas: keo.org/uk/pages/contact