Nors moksliniu požiūriu tai ir klaida, žmonių vaizduotėje biologinės evoliucijos klausimas dažnai keliamas tarytum ginčijantis, ar žmogus kilęs iš beždžionės. Taip suformuluotas, jis tampa ne moksliniu, biologinių faktų bei teorijų, bet estetiniu, žmogaus orumo, savimeilės, vertės klausimu, nes beždžionės, bent mūsų akimis, yra išskirtinai nemieli padarai.
Argi mes, sukūrę tiek nuostabių meno ir mokslo vertybių, tiek galingų civilizacijų, tesame anų gauruotų baidyklių broliai, tesiskiriame tik didesniu išsivystymo lygiu?
Tad savo antidarvinistinės knygelės „Kas mes esame?“ skyrelį, skirtą evoliucijai, prancūzas kunigas Théopile’is Moreux tiesiog ir pavadino: „Ar žmogus kilęs iš beždžionės?“ Moreux cituoja Charles’ą Darwiną: „Mūsų protėviai gyveno, be abejonės, medžiuose, karštoje didelių miškų šalyje. Patinai turėjo dideles iltis, kurios jiems būdavo didžiausias ginklas“. Ir savo ruožtu priduria: „Štai perlai, kurie padarė Darviną moderniosios (naujoviškos) zoologijos tėvu. Stačiai apverktini“1.
Tiesa, Moreux nepasilieka estetinėje plotmėje. Jis darvinizmą kritikuoja ir faktų lygmenyje, tardamas, kad žmogaus beždžionišką kilmę „reikia palikti begėdžiams vulgarizatoriams“, nes darvinizmas kaip mokslinė teorija atgyvenusi savo dienas. Tegul Darwino ir būta didelio mokslininko, tačiau, „transformizmas toks, koks jis buvo pradžioje, yra nedaugiau kaip mitas, vargiai jau betinkąs abiturientams“. Taip pat jis supranta, kad evoliucija ir tikėjimas suderinami: „Transformizmui labiausiai žydint, katalikų rašytojai, norėdami suderinti tikėjimo dogmas (tiesas) su moksliškomis doktrinomis, nesvyravo priimti žmogaus kūno kilmę iš beždžionės“.
Tačiau, manau, daugeliui skaitytojų didesnį įspūdį darė po medžius besikarstantis protėvis, ilgailtis patinas, negu Moreux pabrėžiamas mokslininkų negebėjimas „ištraukti į dienos šviesą to, kuriam galima būtų duoti pražmogio vardas“, taigi „tarpinės“ būtybės tarp gyvulio ir žmogaus. Tai nebe mokslinė diskusija, bet propaganda, evoliuciją siejanti su pasibjaurėjimą dirginančiais vaizdais. Ir, galima įtarti, kad faktai – tai fasadas, už kurio slepiasi neišsakytas, bet tikras akstinas, galbūt baimė, kad mokslui darant pažangą Bažnyčia praras savo pozicijas. Moreux rašo tarytum bijodamas, kad skaitytojai viską vertins vien moksliniu požiūriu.
„Pažangieji“ ir „reakcionieriai“
Kunigas Moreux man nežinomas. Jo neužtikau enciklopedijose, ką ir kalbėti apie žiniatinklį. Knygelė nereikšminga. Ją cituoju, nes tai 3000 egzempliorių tiražu, 1932 m. išleistas lietuviškas vertimas, skirtas mokslinei klausimo pusei nušviesti. Mat veikalą išleido „Žinijos“ bendrovė, ateitininkų įsteigta katalikiškos šviesuomenės skoniui taikoma leidykla. Vertėjas – Česlovas Pakuckas, ne kunigas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, geologas, paleontologas, taigi turintis nesuinteresuoto mokslininko autoritetą.
Knygelę pavartęs susidomėjau, ar tik taip evoliucijos teorija pristatyta Lietuvoje? Ar pasitenkinta vien dirginant pasibjaurėjimą, užuominomis apie gauruotus patinus? Ieškodamas atsakymo gerokai nustebau, nes įsivaizdavau, jog Lietuvoje buvo maždaug taip, kaip yra paskutiniais metais JAV. Čia evoliucijos gynėjai pabrėžia mokslinius duomenis, o kritikai – tariamas dorovines bei pasaulėžiūrines pasekmes, agresyvių evoliucionistų kovą prieš religiją, nusikaltimus dėl evoliucionistų propaguotos eugenikos, objektyvių moralinių normų neigimą2.
O paaiškėjo, kad Lietuvoje būta kitaip. Nors abiejose pusėse rasdavosi ir vienokių, ir kitokių, bet, priešingai mano pirminei hipotezei, Lietuvoje evoliuciją kritikavusiems katalikams svarbiausias buvo mokslinis klausimo aspektas. Įpratę skirti tikėjimą, filosofiją ir mokslą, daug jų manė, kad su tikėjimu derėtų bet kuri mokslinė išvada. Jų nuomone, konfliktas kyla tik sujaukus mokslą ir filosofiją, ir, dėl šios klaidos pasekmės, mokslo vardu skelbiant ateistinę pasaulėžiūrą. O štai mokslą ir filosofiją deramai atskyrus bei nustačius atitinkamas kompetencijos ribas, religiniu požiūriu būsią nesvarbu, kuri iš kelių besivaržančių teorijų laimėsianti. Tokiai padėčiai esant galima nesuinteresuotai, ramiai vertinti mokslininkų darbą, esant tikriems, kad bet kuri mokslinė išvada tikėjimui nepakenks.
Tarp evoliucijos šalininkų Lietuvoje, bent ligi ketvirto dešimtmečio, vyravo kitokia nuotaika: evoliuciją dažniau skelbė misionieriškai nusiteikusieji, kovojantieji už ateistinę pasaulėžiūrą. Jiems svarbiau už mokslą buvo krašto kultūros bei viešojo gyvenimo sekuliarizacija, kova su Katalikų Bažnyčia. Evoliucijos teorija jiems buvo tik dar vienas ginklas pasaulėžiūrų grumtynėse.
Būta savitos situacijos: katalikai labiau linkę pripažinti mokslo autonomiją, o pažangieji laisvamaniai, vartojant tų laikų žodyną, mokslu domisi kaip ateistinės pasaulėžiūros tarnaite. Keista, bet Lietuvoje katalikams nepavyko mokslo autoritetu besiremiančių laisvamanių įtikinti, kad evoliucija pirmiausia yra ne pasaulėžiūrų, o faktų bei mokslinių teorijų reikalas ir dera su įvairiomis pasaulėžiūromis.
Įtakos tam turėjo ir tai, kad Lietuvoje, kaip ir visur, pasaulėžiūrų kova kartu esti ir politinė kova: visos pasaulėžiūros kovoja už galimybę savaip formuoti visuomenę. Tačiau pas mus kovos buvo nuožmesnės: pradedant kurti savitą kultūrą, svarbiausi atrodė būtent teisingi pasaulėžiūriniai pamatai3. Iš tokios vizijos 1911 m. gimė ateitininkai, krikščionių pasauliečių kultūrininkų sąjūdis, siekiantis krikščioniškos ir kartu modernios Lietuvos. O pažangiaisiais pasivadinusiųjų akimis – krikščionybė ir modernumas nesuderinami, pažangai nesustabdomai veržiantis link kultūros bei viešojo gyvenimo sekuliarizacijos.
Paskutiniais šimtmečiais religija žingsnis po žingsnio traukėsi, turėtas pozicijas užleisdama sekuliariajai valstybei bei mokslui. Tikintiems, kad istorija yra pažanga, o tai, kas vėliau, kartu ir geriau, sekuliarizacijos vyksmas ženklina, kuriai pusei angažuotis. O ateitininkai pasiskelbė Lietuvą kreipiantys priešinga linkme.
Lietuvos pažangieji teįsivaizdavo vulgarią, prietaringą, lenkinančią, beraščių, bajoriško elgesio klebonų valdomą katalikybę. Ir tai nenuostabu, nes ligi XX a. pradžios tarp lietuviškai kalbančiųjų kitokios tarsi ir nebuvo.
Tuo metu Rusijos imperijos gimnazijose bei universitetuose su katalikiškąja teologija susipažinti nė nebuvo progų. Tokiomis sąlygomis naujieji gamtos mokslai neišvengiamai tapo tamsaus tikėjimo priešingybe. Todėl kova tarp katalikybės ir laisvamanybės „pažangiečiams“ neatrodė esanti lygiaverčių priešininkų kova. Jų nuomone, vienoje pusėje kovojo mokslu grindžiama šviesa, o kitoje – pasipelnymo tikslu skleidžiami prietarai.
Manau, kad to meto liberalai neįvertino socialinio konteksto, kuriame katalikybė Lietuvoje gyvavo, ir nesuprato, kad nesikeičiant sąlygoms jų pačių pasaulėžiūros neišvengiamai taps vulgarios. Manau, pavyzdžiui, kad laisvamanybės misionieriaus Jono Šliūpo antireliginiai rašiniai intelektualine prasme nepakyla aukščiau už kaimo žmonių tikėjimą.
Tai, kad kaltos ne pasaulėžiūros, o mūsų kultūros lygis, 1925 m. ateitininkų kongrese tvirtino būsimas diplomatas Eduardas Turauskas, tuo metu studentas. Mūsų nesugebėjimą ramiai, rafinuotai galvoti jis aiškino tuo, kad pas mus pirmos kartos inteligentija atlieka tai, ką turėtų trečios ar ketvirtos. Išauklėtai, mandagiai elgtis neišmokstama mokyklose. Tai kaupiasi iš kartos į kartą4. To nesupratę, laisvamaniai intelektualinį primityvumą laikė religijos esme, nesuprasdami patys esantys ne ką geresni.
Manantiems katalikybę vulgaria esant iš esmės, ateitininkai atrodė reakcionieriai: jeigu jiems pasisektų, jų sukurta Lietuva liktų tamsių, engiamų valstiečių šalis, savita tamsiųjų amžių relikvija. Ir blogiausia, kad su laiku ateitininkams sekėsi: katalikai Lietuvoje pamažu stiprino savo kultūrines pozicijas. Pirmosios nepriklausomybės kylanti jaunoji šviesuomenės karta buvo katalikiškesnė už senąją. Tai rodo ir faktas, kad per visus universiteto studentų atstovybės rinkimus ateitininkai surinko daugiausia balsų. XIX a. pabaigoje kultūros dalykuose veiklių pasauliečių katalikų galbūt apskritai nebuvo. Ketvirtajame dešimtmetyje jie sudarė daugumą, ir tai buvo išaugę iš ateitininkijos.
Politikos ir pasaulėžiūros ryšys akivaizdus Šliūpo veikloje. Pavyzdžiui, 1924 m. krikščionių demokratų vyriausybei spaudžiant atleistas iš Šiaulių gimnazijos mokytojo pareigų, jis rašė: „jėzuitizmas vėl atgyja pas mus ir mėgina šalį vesti viduramžiniais keliais į suirutę ir pražutį? Mano kaipo piliečio pareiga yra viešai perspėti bendruomenę ir tautą, kad pražutin einame [...] Tatai vis matydamas argi aš, senas Lietuvos kareivis, turiu liežuvį sukandęs tylėti?“5
Politinis momentas ryškus ir antiklerikalizmą pabrėžiančių liaudininkų dienraštyje „Lietuvos žinios“. 1925 m. studentai ateitininkai surengė Lietuvos Universiteto medicinos profesoriaus Eberio Landau paskaitą, kurioje darvinizmas vertintas neigiamai, tačiau be retorikos, remiantis moksliniais daviniais6. Pasak ateitininko Prano Mantvydo, vos ketvirtą dešimtmetį pradėjusio filosofijos studento, Landau stoja prieš „evoliucionizmą apskritai“. „Tokia prof. Landau pozicija nėkiek nenustebins to, kuris seka paskutinių laikų biologijos mokslo pažangą [...]. Ir tiktai pas mus, kur visas kultūrinis gyvenimas eina gerokai užpakaly, Darvino teorija gali turėti atsidavusių šalininkų“7.
„Lietuvos žinių“ tonas – visiškai kitoks. Jos įvykiui paskyrė ilgoką rašinį, pavadintą angliškai Indecency („Nepadorumas“). Tai aliuzija į garsiąją 1925 m. JAV bylą – „beždžionių“ procesą. Tada vienas mokytojas buvo apkaltintas nepadoriu elgesiu ir nuteistas, nes dėstė valstijoje uždraustą evoliucijos teoriją. Nežinomas „Lietuvos žinių“ autorius prisipažįsta, kad Landau paskaitos nei skaitė, nei girdėjo. Jam kliūva tai, kad ją surengė ateitininkai – „studentų organizacija, turinti visai aiškią politišką fizionomiją“. Kadangi Lietuvą valdo krikščionys demokratai, „klerikalinė ir reakcinė“ partija, tai Landau apskritai neturėjo sutikti tarp ateitininkų pasirodyti, nes, jo įtikinti, kad darvinizmas – klaida, ateitininkai gali užsimanyti ir Lietuvoje uždrausti evoliucijos dėstymą, stotį į kovą „prieš pasaulinę mokyklą ir mokslo dėstymo laisvę“. Pasak „Lietuvos žinių“, „Darvino teorija pasidarė tuo pačiu, nuo kurio pradeda šokti dvasinė ir politinė reakcija visame pasaulyje“8.
Nesvarbu, ar Mantvydas ir Landau teisingai apibūdino tos dienos mokslą. Apie tai spręsti tegali mokslo istorikas. Bet kuriuo atveju mūsų laikais mokslinė padėtis kitokia, ir Landau išvada bus buvusi skubota. Tačiau jeigu jo supratimas anuo laiku buvo tikslus, tai, Landau įtikinti ir remdamiesi vien moksliniais duomenimis, ateitininkai visai pagrįstai būtų galėję klausti, ar galima vaikus mokyti mokslinės netiesos, ir vien tik todėl, kad klaida tarnauja pažangiųjų interesams.
„Lietuvos žinių“ autoriui nesvarbu, ar evoliucijos teorija teisinga, ar ne. Jam svarbiau kova už šviesą, prieš katalikiškąją reakciją. Jis neįsivaizduoja mokslinės klaidos galimybės, nes jam darvinizmas – dogma, kurios žlugimas atvertų duris reakcijai. Todėl jis pereina į moralinę plotmę, ir ateitininkus –tikriausiai visus tikinčiuosius – paskelbia mokslo ir laisvės priešais, t. y. jiems primeta piktą valią. Pasirodo, ateitininkai visur esti suinteresuoti, nesugebantys mokslu domėtis kaip tokiu, visada ieškantys progų gniaužti tiesą ir laisvę.
Tikriausiai (nežinomas) „Lietuvos žinių“ autorius nežinojo, jog ateitininkų steigėjas Pranas Dovydaitis, tuo metu pagrindinis mokslo žinių populiarintojas Lietuvoje, savo rašinyje „Trys pamatiniai klausimai“ (beje, pirmajame ateitininkiškame ideologiniame tekste) skelbė mokslo autonomiją. Pasak Dovydaičio, mokslas „kaipo toks, nėra nei krikščioniškas, nei antikrikščioniškas, nei katalikiškas, nei protestantiškas, nei žydiškas, nei buddistiškas“9. Manau, kad „Lietuvos žinioms“ ši Dovydaičio deklaracija būtų atrodžiusi nenuoširdi ir suteikusi pretekstą ateitininkus apkaltinti veidmainiavimu.
1925 m. susikirtimas anaiptol nebuvo pirmas. Susikirtimų būta ir dar ateitininkams nesusikūrus. Pavyzdžiui, šviesos ir tamsos kovos dvasia dvelkia dvidešimtmečio, gimnazijos nebaigusio rašytojo Jono Biliūno 1900 m. korespondencija iš Anykščių:
Viens liepojiškis trečios klasės prižadėjo per laišką vienam vaikinui parvežti knygutę apie Darviną. Tas laiškas papuolė į rankas klebono [...], tuojau nuvažiavo pas to vaikino tėvą, pripasakojo jam tiek baisybių, kad tėvas pamislijo, ar ne čigonų tikėjimą priėmė jo sūnus; [...] liepė jam duoti savo sūnui kelias dešimtis rykščių ir pristatyti prie arklo. Tėvas išsigandęs davė klebonui šešis rublius ant mišių [...].10
Taigi Biliūnui tarp mokslo ir religijos atrodo vykstąs karas, kuriame Darwinas ir darvinistai yra persekiojami šviesos priešų. Plačiau apie Darwiną jis rašė savo 1901–1902 m. rašinyje „Apsireiškimai iš žemės gyvenimo“, paskelbto „Naujienose“ (varpininkų mėnesiniame žurnale, skyręs daug dėmesio mokslo populiarizacijai): „Ta jo mislis, jog žmogus paeina nuo išmirusios veislės beždžionių, arti stovinčių prie laukinio žmogaus, pakėlė baisų triukšmą tarp mokytų žmonių ir dvasiškijos; jo mokslas ir jis pats buvo keikiami ir išjuokiami.
Bet, nežiūrint ant to, jo mokslo jokiu būdu sugriauti negalėjo“. Ir vėl akcentas: centre ne Darwino idėjos bei jų intelektualinė vertė, bet jų sukeltas triukšmas. Beje, Biliūnas pastebi, kad su Darwinu susitaikyta. Dabar net ir jį keikusieji jo mokslą pripažįsta „už tiesą“. Taip pat jis pastebi estetinę pusę: „Ir iš tikro kas yra pikto arba žeminančio žmogaus ypatą, jeigu jis atsirado ir paeina nuo žemesnio gyvulio, o ne iš molio? Argi molis aukščiau už gyvulius stovi?“
Biliūnas rašo: „kankintinių už mokslą yra daugybė [...] ir išradėjus geležinkelių ir garlaivių iš pradžios visi išjuokė, o tamsūs žmonės pradėjo pasakoti, kad tai antikristas su pečium važinėjąs“11.
Šliūpiškoji vulgarizacija
Šiek tiek anksčiau Amerikos lietuviams Darwiną aiškino ir Šliūpas12. Jo knygelė „Tikyba ar mokslas“ (1895) – daugiau negu šimtą puslapių nusitęsęs kunigiškų nuodėmių katalogas. Nenuostabu, kad daug kas sirgo šliūpofobija, kaip Kudirka pavadino pasipiktinimą Šliūpo antiklerikalizmu13. Pasitenkinsiu vienu pavyzdžiu. Šliūpas šaiposi iš gausių Kristaus laikų relikvijų: Marijos esą rasta viskas, išskyrus jos dantų šepetuką. „Bet už tai rado tiek daug jos pieno, kiek be abejones 20 lietuvininkių, žindancziu vaikus, negalėtų duoti“14.
Pritaikyta beraščio kaimo aplinkai, Šliūpo pašaipa taikli, teisingai nurodanti prietaringumą. Bet ji juokingai vulgari teologijos bei filosofijos kontekste. Ir, galima pridurti, kad panašiai jis kalbėdavo pamokų metu. Bent taip Šliūpo pamoką vertino vienas Šiaulių gimnazijos mokinys ateitininkas: „Šliūpas, tiesiog beaiškindamas pamokas „nuvažiuoja“ ir į teologijos dalykus, kur žinoma naiviškai užtempia ant savo kurpaliaus nesuprasdamas tikros to dalyko esmės“15.
Skyrelyje „Teologija ir evoliucija“ Šliūpas mini Darwiną: „Universitetuose iszguldinėja mokslą Darvino, o žmonių mokslainėse mokina tikėjimą pagal Maiži [Mozę]“. Beje, skaitytojas čia užtiks ir terminą „visokeriopinimasis (variacija)“.
Šliūpo knygelę išleido Martynas Jankus. Jau vien iš Jankaus įvado galima atspėti jos turinį: reikia ir Lietuvoje žmonių, kurie „vys tą giminę, veidmainiszkos, szventvagiszkos, moczekiszkos [pagal Mozę], prigavikiszkos, begėdiszkos, per 500 metu pas mus įsigaspadoravusios kuningijos ir davatkijos laukan [...] mokslu ir tiesa“16.
Šliūpas nebuvo tiesiogiai susipažinęs nei su biologija, nei su Darwino mokslu. Atrodo, savo žinias ir pasaulėžiūrą jis sėmėsi iš dviejų filosofuojančių mokslo ir kultūros istorijos populiarizatorių (vulgarizatorių, kai kurių nuomone). Pirmasis – vokietis Ludwigas Buechneris, filosofuojantis gydytojas, savo labai populiarioje knygoje Kraft und Stoff (1855) išdėstęs kraštutinį filosofinį materializmą. Šliūpo vertimas „Speka ir Medega“ pasirodė 1902 m. Dovydaitis Buechnerį priskiria prie „stačiokiško materializmo“: „Monizmo mados filosofai atomais žaidė kaip biliardo rutuliais šukaudami, vienu akymirkiu galį išspręst visas „pasaulio mįsles““17. Antrasis Šliūpo šaltinis – Anglijoje gimęs amerikietis Johnas Williamas Draperis, iš profesijos mokslininkas. Jo panašiai populiarioje kultūros istorijoje History of the Conflict between Religion and Science (1874) mokslas ir religija vaizduojami kaip amžini priešininkai. Kultūros istorija, jo nuomone, tai kova tarp dviejų iš esmės nesuderinamų dalykų. Šliūpas Draperio knygos lenkišką vertimą skaitė dar būdamas gimnazistas18.
Taigi Mantvydo pastaba apie mūsų kultūros atsilikimą taikli. Bet jis turėjo nurodyti ne Darwiną, o Buechnerį ir Draperį, kurių pusės šimtmečio senumo filosofinės pažiūros Lietuvoje buvo pateikiamos kaip naujausios bei užtikrintos mokslo žinios. Dėl Darwino įtakos XIX a. pabaigoje vystėsi naujos filosofinio natūralizmo srovės, į dėmesio centrą iškėlusios ne medžiagos, bet organizmo sąvoką. Tad XX a. pradžioje Buechnerio materializmas jau buvo archaiškas. Radosi ir modernesnių antireliginių pasaulėžiūrų, bet apie jas Lietuvoje sužinota tik vėliau.
Lietuvoje darvinizmas iš pradžių pasirodė kaip antireliginė ideologija ir tik po to kaip biologinė teorija, – tokia, kokią kūrė pats Darwinas. Nenuostabu, kad jauni katalikai, gimnazijose prisiklausę Šliūpo stiliaus kalbų apie Darwiną ir pavergėjus kunigus, į Darwiną žiūrėjo su nepasitikėjimu ir ieškojo atramos tiek moksle, tiek filosofijoje. Moksle jie tikriausiai pervertino Darwino kritikus, o filosofijoje juos viliojo vitalizmas, brėžiantis neperžengiamą ribą tarp gyvybės ir neorganiškos medžiagos. Pavyzdžiui, 1921 m. ateitininkas Domas Jasaitis, tuo metu medicinos studentas Berlyne, tvirtino, kad „dabar darvinizmas beveik užmirštas ir patys mokslo vyrai stebisi, kodėl ir kaip dauguma beveik ištisą 50 metų buvo suklaidinta“. O štai „vitalizmas [...] nekalba apie Dievą [...], bet mums jis svarbus ir žinotinas tuo, kad užkirto materializmui kelią, surado ir išrodė tarp gyvybės reiškinių ir neorganinių reiškinių principinį skirtą“19.
Bet kuriuo atveju, idėjų istorijos fone, vitalistai buvo modernesni už Buechnerio stiliaus materialistus.
Mokslas, kunigai ir filosofija
1909 m. daug kur iškilmingai minėtas Darwino gimimo šimtmetis. Lietuvoje sukaktis beveik nepastebėta. Ją prisiminė gal tik vienas Petras Avižonis, varpininkas, gydytojas, tuo metu pažiūromis artimas marksizmui, būsimas universiteto rektorius. Jo rašinys „Charles Darwin“ buvo paskelbtas socialistų liaudininkų laikraštyje „Lietuvos ūkininkas“. Tai, kad sukaktis prisiminta tik liaudies švietimui skirtame leidinyje, daug pasako apie Lietuvos kultūrinę būklę. Avižonis rašo ramiai, jis ne Šliūpas. Tačiau ir jis, trumpa pastraipa prisiminęs Darwiną ir jo teoriją, du puslapius paskyrė šablonu tapusiam mokslo ir religijos karui: „ilgas ir dygus buvo mokslo kelias, kolei jis išsiliuosavo iš biblijos spaustuvų. Jį spaudė ir slėgė daugybė tamsių jėgų, šviesos ir laisvos minties neprietelių“.
Apie Darwiną Avižonis pasako tik tiek, kad jis atrado visų gyvūnų giminingumą ir tai, kad rūšys keičiasi. O po to – apie Galileo ir kitų persekiojimą. Visur pasireiškiantys „prietarai ir fanatiška neapykanta kiekvienos naujos minties, nesutinkančios su bažnyčios šulu, mintimis“. Taigi, Avižonio nuomone, katalikai puolantys Darwiną, nes bijantys tiesos. Kartu Avižoniui aišku, kad darvinizmui pritariantys katalikai tai daro ne iš geros valios, bet tik susigaudę, kad nelaimės. Kad Darwinas tikėjimui neprieštarauja dabar „nedrąsiai“ tvirtina „išmintingesnieji kunigai, atsipeikėję nuo netikėto smūgio ir matydami savo keiksmais nebesugriausią nesugriaunamojo mokslo“20. Ir vėl, galima pridurti, kad tuo metu pati „nesugriaunamojo mokslo“ samprata buvo dažniau randama vadovėliuose negu mokslo filosofijoje.
Ir Šliūpo, ir Avižonio supratimu katalikybę atstovaujantys vieni kunigai. Tikriausiai tai atspindėjo Lietuvos kultūrinę padėtį: pasauliečiai buvo arba sulenkėję bajorai, arba laisvamaniai, arba tamsūs valstiečiai. Todėl to meto antireliginiams raštams būdingas toks vaizdelis: kunigas, iš vargdienių kišenių plėšiantis paskutinį centą. Beraščiai kunigams – tik pelnas, nes iš mokyto šešių rublių neišplėši plepalais apie sūnaus čigonišką tikėjimą.
Ir iš tiesų Avižoniui atsikirto du kunigai. Tačiau kartu atsirado ir pora pasauliečių, už Avižonį turėjusių ne mažiau mokslinių žinių ir sugebančių skirti mokslą nuo filosofijos. Mūsų kultūros istorijoje tai svarbus momentas: katalikybės vardu pradeda kalbėti pasauliečiai. Svarbu, kad jie su moksline patirtimi, kad jie nesitenkina paviršutiniškais populiarizatorių veikalais.
Pirmojo ir, manau, silpniausiojo atsakymo autorius buvo kunigas Juozas Grajauskas. Jo pastabas, jau 1909 m. balandį paskelbė „Šaltinis: Iliustruotas lietuvių krikščionių-demokratų savaitraštis“. Grajauskas taip pat Darwiną įterpia į religijos ir mokslo karo rėmus, nors, aišku, jis pats – kitoje pusėje. Darwinas pagarsėjęs tuo, „kad savo išleistuose raštuose išrodinėjo žmogaus paėjimą nuo bezdžionės. [...] visi netikintieji į Dievą su mielu pasigerėjimu priėmė ši mokslą, nes žmogaus sutvėrimui nereikia Dievo“.
Taigi jis šitaip prieš Avižonį nukreipia jo paties ginklą: ne katalikai su mokslu nesiskaitantys dėl pasaulėžiūros, bet tokie kaip Avižonis. Grajauską labiausiai piktina Avižonio teiginys, „kad Darvinas kaip ant delno išrodęs žmogaus paėjimą ir visiškai sugriovęs Katalikų Bažnyčios mokslą“. O iš tikrųjų „net apie veislių permainas tarp mokytų vyrų nėra sutikimo: taip priešininkai, taip ir šalininkai turi svarbius prirodymus ir nežinia dar kada ir katrie gaus viršų“21. Taigi, pasak Grajausko, Avižonio požiūris nedera su esamąją mokslo padėtimi: jis skelbia esant tikra tai, dėl ko patys mokslininkai nesutaria.
Galbūt, būdamas kunigas, Grajauskas perdėjo „mokytų vyrų“ nesutarimus, taip siekdamas sumenkinti jam religiniu požiūriu nemielą materialistinę pasaulėžiūrą. Bet motyvacijos klausimus tegali išnarplioti biografai. Tačiau kad ir kokie buvo jo motyvai, argumentas anaiptol nei pasaulėžiūrinis, nei biblinis, ir gana svarus, nes kompetentingų tyrinėtojų sutarimas moksle yra gal vientintelis ženklas, jog rastas teisingas atsakymas.
Mokslinėje erdvėje Avižoniui būtų privalu pabrėžti Grajauską esant nepakankamai informuotą, nes iš tiesų juk mokslininkai sutaria. Tačiau Avižonio atsakyme akcentas kitas. Nusiskundęs, kad jį „Šaltinyje“ „išbarė“ „už Darvino sukaktuvių paminėjimą“, jis prisiminė persekiotus mokslininkus, kunigų pralaimėjimus ir jų nenuoširdžias pastangas gelbėtis. „Taigi, tos mintys, už kurias seniau mokslininkams prisieidavo kentėti nuo kunigų, kam prieštarauja biblijai, dabar ir pačių kunigų yra pripažintos teisingomis.“22
Avižonio atsakymas „Šis tas iš mokslo istorijos“ tęsėsi per kelis „Lietuvos ūkininko“ numerius. Jame apie Darwiną randame ir daugiau žinių. Bet kartu jis keletą kartų grįžo prie jam svarbiausios temos, kad su mokslu kovoję kunigai pradedantys pasiduoti: „Pradžioje šio dvidešimtojo šimtmečio pats smarkiausias darvinizmo priešas – katalikų bažnyčia ėmė lenktis prieš nepergalimąjį mokslą“. Avižoniui išskirtinai svarbus jėzuito, garsaus skruzdėlių tyrinėtojo, Ericho Wasmanno „atsivertimas“, tapimas darvinistu. Wasmannas pripažįsta, kad žmogaus kūnas galėjo kilti iš kitų gyvulių: Dievas sielą įkvėpė tik kūnui pasiekus atitinkamą išsivystymo lygį. Pasak Avižonio, dėl pačios evoliucijos mokslininkų tarpe nesutarimų nesama. Ginčijamasi tik dėl evoliucijos priežasčių bei žmogaus kilmės23.
Nors ir įsivaizduodamas kaip oponentą, Avižonis didele dalimi sutinka su kitu savo kritiku kunigu Simanu Šulte, kurio „Dabartinis mokslo stovis evoliucijos klausime“ pasirodė Adomo Jakšto-Dambrausko redaguojamoje „Draugijoje“24. Panašiai kaip Avižonis, Šultė mano transformizmą esant moksline tiesa. Tačiau, jo nuomone, lieka neaišku, kaip ir kodėl evoliucija vykstanti. Taip pat svarbu pabrėžti, kad jis niekur nesiremia nei bibliniais, nei pasaulėžiūriniais išskaičiavimais.
Šultė vartoja tikslesnius terminus. Transformizmas – tai vienos rūšies tapimas kita. „Sunku dabar užginčyti, kad šuo, vilkas, lapė, šakalas yra kilę iš vieno ir to paties protėvio, ir skelbti, kad Dievas kiekvienas minėtąsias rūšis sutvėrė skyrium.“25 „Selekcionizmas“ – tai Darwino bandymas aiškinti transformizmą. Šultės nuomone, selekcionizmas visur žlungantis ir, kaip rašyta spaudoje, Darwino sukakties minėjimas Kembridžo universitete kartu buvęs ir jo laidotuvės.
Darwino selekcionizmo esmė esanti ta, kad stipresnieji „gyvuliai perleidžia per paveldėjimą savo vaikams tas ypatybes, kurias jie netikėtai įgijo ir kurios jiems buvo naudingos“26. Šultė teisingai pastebi Darwiną remiantis netikėtumo sąvoka (Jasaitis tą patį vėliau pavadino „priepuolingumo dėsniu“)27. Tačiau šios Darwino minties jis neįvertino. Iš tiesų – ir negalėjo. Mokslo filosofijos požiūriu, atsitiktinumo sąvokos įtvirtinimas moksle yra vienas iš didžiųjų Darwino laimėjimų. Bet tai geriau suprato JAV filosofai, apie kuriuos Europoje mažai žinota, o Lietuvoje – apskritai nieko.
Šultės nuomone, selekcionizmui žlungant įsigali kitokios evoliucijos teorijos. Pamažu laimi Lamarckas, pasak kurio, organizmai prisitaiko prie aplinkos ir taip įgytas savybes paveldėjimo keliu perduoda savo atžalai28.
Tačiau taip pat plačiai paplitusi ir olandų biologo Hugo de Vrieso teorija: evoliucija vykstanti ne visada, bet
tik esant tam tikroms sąlygoms, ir tai ne laipsniškai, bet per „ūmius šuolius“, mutacijomis.
Religijos ir evoliucijos konfliktas kilo tada, kada „evoliucijos hypotezė, kuri buvo iš pradžios vien tik gamtos mokslo hypotezė, tapo filosofiška teorija“. Mokslas esąs tai, ką galima ištirti „laboratorijoje arba per observaciją“, o aiškinimas „mums nematomųjų ir augščiausiųjų priežasčių pilnai jau priklauso filosofijai“29. Supratę ši skirtumą tarp mokslo ir filosofijos, suprasime, kad religijai priešiškas monizmas, neigiantis dvasią ir apsiimantis viską paaiškinti vien medžiaga ir jos dėsniais, nėra mokslas, bet jokiais faktais neparemta filosofinė teorija.
Taigi, pasak Šultės, mokslo (teisingai suprasto) ir religijos karo nėra ir negali būti. Iš savo pusės, Bažnyčia pripažįstanti mokslo autonomiją ir mokslininkams kaip tokiems paliekanti visišką laisvę. Įdomu, kad kaip tik šis Šultės teiginys užkliuvo Avižoniui, nors kitais atžvilgiais jis Šultei neatsako. Pastebėjęs Bažnyčią pasmerkus „monistiškai-filosofišką pasaulėžvalgą“, Avižonis prideda: „Štai tau ir laisvė. Šiandie kunigai keikia monizmą, rytoj materializmą, vakar socializmą, Darviną, Galilėjį, Koperniką“30.
Akivaizdu, kad Avižoniui svarbiau Bažnyčios kritika, o ne mokslo padėtis. Ir jis taip pat nepastebi skirtumo tarp mokslo ir pasaulėžiūros, nes smerkdama monizmą bei materializmą, Bažnyčia nesmerkė mokslo, o tam tikras pasaulėžiūras. Reikšmingas ir pasakymas „kunigai keikia“, – tarytum darvinizmą kritikuoja vien savo privilegijas ginantys klebonai, ir dar be rimtų argumentų.
Pakartosiu, kad lietuviai laisvamaniai nesuprato, jog jų priešininkas – tai ne keli įnoringi kunigai, kelios senovės žydų religinės knygos, o šimtmečiais tobulinama filosofinės teologijos tradicija.
Jau minėjau Landau rašinį „Biologiškoji relativybės teorija“. Šis keistokas pavadinimas, atrodo, atspindi skirtumą tarp „absoliutiškosios“, taigi filosofinės evoliucijos teorijos, ir „relativiškosios“, biologinės. Pasak Šultės, antroji reikalaujanti „augštesnės priežasties pirmosios gyvybės ir žmogaus atsiradimo išaiškinimui“31, ir todėl nesanti absoliuti.
Mūsų laikais kliūva Šultės sąvoka „reikalauja“. Esame linkę mokslo ir pasaulėžiūros santykį įsivaizduoti kitaip. Šultė jį supranta scholastinės filosofijos prasme, pagal kurią gamtos mokslus filosofija papildo, užbaigia, apvainikuoja. Filosofija „turi ne tik neprieštarauti gamtos mokslams, bet gi dar turi visur ir visados and jų remties“. O mes labiau esame linkę manyti, kad filosofija ir mokslas vystosi lygiagrečiai, tegul ir vienas kitą paveikdami. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju kyla klausimas – jo Šultė nesuformuluoja, – ar mokslas išsemia visas pagrįsto tikėjimo galimybes, ar už jo (laboratorijos ir „observacijos“) ribų lieka protavimui atvira erdvė. Galime pridurti, kad už tokios erdvės galimybę numatė Kantas, Hegelis, XIX a. Anglijos, Škotijos ir JAV idealizmas, o iš lietuvių – Antanas Maceina, filosofiją apibrėžiantis ne kaip žinojimą, o kaip interpretaciją. Šios erdvės neranda pozityvistai, XIX a. materialistiniai monistai, Lenino vulgarusis marksizmas.
Viduramžiais daug ginčytasi, ar Dievas pasaulį tvarko tiesiogiai, ar per antrines priežastis. Šultė pasirenka antrąją galimybę: „Juk Dievas, kurs visados veikia pasaulyje per gamtos dėsnius, galėjo pasinaudoti tobulesnio gyvulio kūnu ir jam įkvėpti nemirštamąją sielą ir tai nei kiek neprieštarauja nei filosofijos principams, nei Bažnyčios dogmatams“. Nėra ko ir pridurti, jog tobulesnis kūnas galėjo būti suvis panašus į mūsų laikų beždžionės.
Pripažinus Dievą visur veikiant antrinių priežasčių dėka, nesunku suderinti mokslinę evoliucijos teoriją su visatos sutvėrimo teologija. Kita vertus, Šultės pastaba apie sielos įkvėpimą nurodo esminį nesutarimą tarp jo teologijos ir filosofinio materialistinio monizmo: pastarajam esti vien medžiaga, o Šultės teologijai – šalia medžiaginės ir dvasinė būtis. Kaip tik čia ir glūdi jo ir Avižonio konfliktas, nors Avižonis to nesupranta. Tačiau sielos, kaip gamtoje veikiančios, bet ontologiškai skirtingos būtybės sąvoka –problemiška. Kaip gamtoje veikianti antrinė priežastis siela turėtų būti mokslo pasiekiama, tačiau mūsų laikų mokslas sielos nežino.
Šultė yra ištikimas scholastinės filosofijos tradicijai, pagal kurią mokslo ir filosofijos santykis esti hierarchinis: filosofija mokslą užbaigia, mokslui nežinant apie nematomas ir aukščiausias priežastis, kurių vis dėlto reikia visuminiam žinojimui. Tarp tokių nematomų ir mokslui neprieinamų priežasčių esanti ir siela (savita, ne medžiaginė, buvimo rūšis). Jei žmonės turi sielas, o kiti gyvūnai – ne, tai iškyla evoliucijai neperžengiama riba, nes žmonės turėtų kažką, ko kitur gamtoje nėra ir kas negalėjo iš gamtos kilti. Šiuo atveju turėtume neišvengiamai hierarchinę mokslo ir filosofijos santykio sampratą: filosofija į žinojimo erdvę įvestų tai, ko mokslas nepastebi ir pastebėti negali.
Kaip žinia, scholastinės filosofijos akimis protas ir yra tas gamtoje negalintis kilti pradas. Ir jeigu taip, tai turėtume sakyti, jog žmonės protauja, o kiti gyvūnai – ne. Tačiau mūsų laikams tai svetima galvosena, nes nuolat pabrėžiami žmonių ir gyvūnų elgesio panašumai. Ir vieniems, ir kitiems priskiriamas gebėjimas protingai veikti: vieniems daugiau, kitiems mažiau. Todėl, manau, Šultės požiūris sunkiau dera su mūsų laikams būdinga galvosena. Mums priimtinesnė kitokia mokslo ir filosofijos santykio samprata, –jog jie plėtojasi lygiagrečiai. Kalbant Maceinos terminais, mokslas apie žmogų renka žinias, o filosofija žmogų interpretuoja. Abu vertina tuos pačius duomenis, tik mokslas vienaip, o filosofija kitaip. Ir jeigu filosofas kartu ir tikintis, jis visur randa Dievo veikimą.
Katalikų pasauliečių žodis
Kol kas katalikų vardu kalbėjo tik kunigai. Iš pasauliečių pirmas atsiliepė Pranas Dovydaitis, o po kelių metų – kiek jaunesnis, taip pat ateitininkas, anksti miręs Vytautas Endziulaitis. Jiedu susidraugavo studentaudami Maskvoje. Gimęs 1886 m., 1908–1912 m. Dovydaitis studijavo Teisių fakultete Maskvoje, po to – Istorijos-filologijos. Tačiau jau ir tada gyvybės atsiradimo ir žmogaus kilmės klausimai jam buvo pagrindiniai. Dovydaitis skaitė labai daug, knygas ryte rijo32, ir daug jų buvo susiję su evoliucija. Kaip mokslo populiarintojas evoliucijai Dovydaitis paskyrė keliasdešimt rašinių, užsienio mokslininkų darbų santraukų, apžvalgų.
Ilgas jo rašinys, polemizuojantis su Avižoniu, pasirodė 1910 m. „Draugijoje“: „Abidvi pusi [...] koliojasi ir vienas kitam leidžia pakulniui purvo gniūžtes. To purvo tiek daug, kad pašalinis žmogus suvis nenori kišties į kovojančių tarpą“. Darwino sukakties proga Avižonis ryžęsis „išpert kailį „visokiems tamsybės apaštalams“ ir pranešti pasauliui negirdėtą ligšiol daiktą, būtent, kad Darvin’as „kaip and delno“ parodė savo išvadų teisingumą“. Tačiau „klerikalai“ elgiasi ne geriau. O mokslas, Dovydaičio nuomone, ne „poezija“.
Moksle vien sausi faktai, ir jo paties rašinyje nebus „poėzijos arba barnių“ žodžių33.
Mokslą aptarus siauriausia prasme – tai, ką sužinome pasitelkę atitinkamus metodus – ir pripažinus jo autonomiją, mokslo ir filosofijos santykį galima suprasti vienu iš trijų būdų. Pirmasis – tai Šliūpo ir Avižonio: filosofija mokslą apibendrinanti, šį bei tą išryškinanti, bet nesuteikianti jokių naujų žinių.
Tokioms mokslu grindžiamoms pasaulėžiūroms būdinga neigti, atmesti viską, kas nežinoma mokslui: dvasią, sielą, Dievą, ir, tuo metu dažnai galvota, laisvę. Antrasis būdas – hierarchinis, Šultės ir Dovydaičio: filosofija pažinimą praplečianti ir užbaigianti, įvesdama mokslui neprieinamų duomenų. Būdinga čia pabrėžti, jog pasiekus mokslo ribą, lieka neatsakytų klausimų, kuriuos tegali atsakyti filosofija. Taip manantiems pasaulėžiūros išlieka tam tikru žinojimu, tačiau turinčiu šalia mokslo ir kitą šaltinį. Trečiuoju požiūriu, filosofija nėra pažinimas, bet, Maceinos žodžiais tariant, interpretacija. Šiuo atveju mokslui bei filosofijai vystantis lygiagrečiai, pasaulėžiūros – ir teistinės, ir ateistinės – priskirtinos ne pažinimui, bet protaujančiam tikėjimui.
Trečiąjį požiūrį laikau vaisingesniu: pasaulėžiūrinėse polemikose susikerta skirtingi tikėjimai. Aptariamojo meto nesutarimai – tai ne kova su prietarais dėl mokslo šviesos, bet susikirtimas dviejų tikėjimų, abiejose pusėse esant ir vulgarių, ir rafinuotų formų. Tačiau Dovydaitis mąsto antrosios sampratos rėmuose.
Kaip ir Šultė jis argumentuoja, jog dėl darvinizmo „mokyti vyrai“ nesutaria, tvirtindamas Avižonį klystant, jog nebelikę Darwino priešų. Priešingai, jų vis esą gausėja. Dingsta Darwino kova už būvį ir grįžtama arba prie Lamarcko, arba mutacijos teorijų. Taigi Dovydaičiui darvinizmas nėra patvirtinta mokslo tiesa. Taip pat jis, plėtojamas kaip pasaulėžiūra, neatlaikąs filosofinės kritikos.
Dovydaitis skiria transformizmą – organizmų „descendencijos“ mokslą – ir evoliucionizmą – mokslą „apie viso pasaulio materijos išsirutulojimą“ iš pirmykščio chaoso – kurio esama ir ateistinio, ir teistinio. Ateistiniu požiūriu, visata plėtojasi be tikslo, be plano, atsitiktinai. Plėtotės varomoji jėga – egoizmas, o žmogus tesąs paprastas gyvūnas. O teistiškai žiūrint, evoliucija yra planinga: visatoje matomas planas, visus procesus kreipiantis į vieną tikslą. Egoizmo vietoje teizmas mato draugiškumą, o žmoguje – iš žemesnių formų negalinčią kilti dvasią34.
Manau, jog Dovydaitis sumaišo mokslą ir filosofiją. Pavyzdžiui, egoizmo klausimas yra mokslinis: ir biologijos ribose svarstoma, ar egoizmas, ar altruizmas rūšies požiūriu yra „adaptibilesnis“. Panašiai ir lyginamoji psichologija gali svarstyti, ar žmogų nuo kitų organizmų skiria neperžengiama riba. Kita vertus, plano ir tikslingumo klausimai yra filosofiniai: teleologijos problemų mokslininkai atsisakė keletą šimtmečių iki Darwino.
Mokslo žinių skleidimas – Dovydaičio didžioji aistra. 1920 m. jis įsteigė „Kosmos: Gamtos mokslo ir geografijos laikraštį“, kurio pirmuosius numerius daugiausia jis pats ir užpildė. 1929 m. pasirodė „Gamtos draugas“, „populiarus“ „Kosmos“ ir „Ateities“ priedas. Abejuose „organizmų descendencijos teorijai“ skiriama daug dėmesio, beveik visur pabrėžiant darvizmą, kaipo mokslą, žlungant.
Tačiau savo leidiniuose Dovydaitis skiria vietos ir darvinizmo gynėjams, išskirtinai gerbdamas jėzuitą darvinistą Erichą Wasmanną35, 1929 m. „Gamtos drauge“ paskelbdamas jo autobiografinį „Descendencijos teorija seniau ir šiandien“. Wasmanno nuomone, krikščionybės neprieteliai piktnaudoję evoliucijos teoriją.
Todėl jie kalti, jog krikščioniškai galvojantieji negali ramiai svarstyti evoliucijos klausimų. „Descendencijos teorija, kaip gamtos mokslo teorija, savy nepriklauso nuo jokios pasaulėžiūros, jokios religinės komisijos, jokios politinės partijos“. Akivaizdu, jog Wasmannas viską palieka gamtos dėsniams su viena išimtimi: „dvasinė žmogaus siela galėjo įžengti į būtį tik sukūrimo, bet ne evoliucijos keliu“36. Wasmannas prisipažįsta, jog jo paties scholastinis išsiauklėjimas ilgai jam trukdė teisingai įvertinti darvinizmą: tik ilgai su juo kovojęs jis tapo Darwino šalininku. Manau, kad ir Dovydaičiui kliūtis buvo ne religija, bet scholastinė filosofija.
Gausybėje Dovydaičio rašinių evoliucijos klausimu esama ir artimesnių filosofijai. Juose pastebima scholastikos įtaka. 1925 m. ateitininkų leidžiamame „Židinyje“, jis, pritardamas, cituoja: darvinizmas „yra mėginimas išaiškint, kuriuo būdu aklai svaidant plytas gali iš jų pastatydint namus“37. Čia akivaizdus scholastikos – ir kasdienio, sveiko proto – dėsnis, kad priežastis turi turėti ne mažiau būties už pasekmę.
Priešingu atveju priežastis teiktų pasekmei tai, ko pati neturi. Šiuo atveju, laikantis Darwino mokymo, priežastis yra atsitiktinumas, o pasekmė – organizmai, gerai sutvarkytos, sudėtingos struktūros.
Manau, kaip tik šis momentas Dovydaičiui labiausiai kliuvo: chaosas, be tvarkančios rankos, negali pagaminti harmonijos. Pasilikdamas scholastikos ribose, Dovydaitis nesupranta, kad pagal tikimybių teoriją, esant pakankamai laiko ir pakankamai daug bandymų, kaip tik taip ir atsitinka. Prie šios temos jis grįžta rašinyje „Organizmo ir gyvybės idėja šių dienų biofilosofijoje“. Rašinio kalba vaizdi ir, manau, atskleidžianti gilesnius dovydaitiškos darvinizmo kritikos motyvus.
Esti dvi gyvybės sampratos: mechanistinė ir aristotelinė. Mašina yra kažkas „pastyręs, nelankstus, be vidujingumo, trumpai sakant – be sielos“. O Aristotelis išvysto „įsielintą gyvybės supratimą“. Pagal jį, organizmo „atskiras dalis suriša kažkoks giliai vidujingas ryšys“. Nereikia nė pridurti, kad scholastikos rėmuose „pastyrusi“ būtis negali kitos „įsielinti“.
Amerikietis filosofas Williamas Jamesas filosofiją nusakė kaip paveikslų tapymą. Manau, šiame rašinyje Dovydaitis visų pirma ir yra tapytojas. Jis mus veikia ne paviršutiniškai, bet ir apeliuodamas ne į protą, o į estetinį būties išgyvenimą. Pasak Dovydaičio, mūsų civilizacija, formuojama mechanizmo, esti
„išsidvėsusi“38.
Jameso manymu, pasaulėžiūra yra tikėjimas ir jos pradas visuomet estetinis. Tad pasaulėžiūrų kovose rungiasi skirtingi estetiniai būties išgyvenimai. Manau, minėtame rašinyje Dovydaitis kaip tik ir atskleidžia savąjį: būtis yra įsielinta. Idant nekiltų nesusipratimų, pastebėtina, kad kalbama vien apie Dovydaičio filosofinės darvinizmo kritikos versmę. Kaip jau sakyta, yra daug jo perdėm mokslinių rašinių.
Vieną iš savo rašinių Dovydaitis pavadino keistokai – „Filosofiškos ir teleologiškos skruzdžių svetingumo problemos pagal E. Vasmano tyrinėjimus“. Čia ryški hierarchinė mokslo ir filosofijos santykio samprata.
Wasmannas esą atradęs, kad kelios skruzdėlių rūšys savo lizduose nesavanaudiškai auginančios vabzdžius. Skruzdės juos peni, prižiūri, bet ne maistui. Taigi skruzdėlėse randame „svetingumo“ instinktą. Darvinistinė „natūrinė selekcija“ šio instinkto kilmės negalinti išaiškinti, nes selekcijos būdu tegalinčios atsirasti organizmui naudingos savybės. Individai elgiasi savanaudiškai ir taip tarnauja savo rūšiai: rūšys klesti, nes savanaudiški individai valgo ir dauginasi. Taigi rūšiai naudinga, kad individai veiktų savanaudiškai.
Darvinizmo rėmuose visa tai lengvai išsitenka. Bet kaip į juos įterpti svetingumo instinktą, kai be jokios naudos sau vienos rūšies individai tarnauja kitos rūšies gerovei? Anot Dovydaičio, tai galima išaiškinti vien teistiškai. Gamtoje randasi „tikslingumas (teleologija)“, visus procesus palenkiantis „aukštesniam gamtos tvarkos“ tikslui39.
Šiuo atveju filosofija įsikiša ir užbaigia tai, ko mokslas pagal savo išgales užbaigti nesugeba.
Avižonio 1911 m. rašinys „Tarp mokslo ir Maižiešiaus“ pagrindinį dėmesį skiria Dovydaičiui. Jis teisus, kad „stud. Pr. D.“ „begalo nekenčia betvarkių, betikslių atsitikimų. [...] Prie tokių betvarkių atsitikimų jis priskaito ir savitą gyvybės atsiradimą iš negyvybės“. Tačiau, užuot išvystęs tikimybių teorija grįstą Dovydaičio kritiką, Avižonis pasitenkina pastaba, kad pasaulio sutvėrimas, būdamas ne pagal gamtos dėsnius – toks pat „netikėtas atsitikimas“40.
Avižonio požiūriu kovoja mokslas su Moze, ir ne kaip intelektiniu rafinuotumu lygiavertės pasaulėžiūros, bet kaip mokslo tiesos su senose knygose randamais mitais. Nepastebėjau Dovydaitį mėginus supažindinti Avižonį su katalikiškąja Šv. Rašto samprata: kad katalikų akimis tai ne gamtos mokslų, o išganymo vadovėlis, išdėstytas savo laikams suprantama kalba41. Šiuo požiūriu bibliniai visatos sukūrimo mitai išreiškiantys mokslui (siaurąja prasme) svetimą, filosofinę problematiką. Akivaizdu, kad Avižonis filosofinių Dovydaičio argumentų nepastebėjo.
Kaip ir Dovydaitis, prie evoliucijos temos Avižonis grįždavo dažnai. 1918 m. Voroneže jis išleido keliolikos puslapių knygelę „Gyvybė ir jos atsiradimas ant žemės“. Religinių atsakymų beveik neliesdamas, jis pripažįsta mokslą dar nežinant, kaip atsirado gyvybė, tačiau tai esąs tik laiko klausimas. Tikriausiai mokslininkai išsiaiškins, kad „jaunose žemės buvimo dienose“ vykusios dabar nežinomos cheminės reakcijos, kurių „pasekmė buvo cheminis junginys, įgavęs pusiaugyvės ir pagaliau gyvos medžiagos formas“42.
Avižonio knygelę pavartyti verta. Joje atsispindi seniai užmiršti, fantastiški mokslininkų spėliojimai, kartais maišantys mokslą ir filosofiją. Pavyzdžiui, „panspermijos hypotezė“, skelbianti, kad „gyvybės sėklos“ esančios amžinos ir randamos visame kosmose, o mūsų žemėn jas atnešti galėję kad ir saulės spinduliai. Akivaizdu, kad teigiant gyvybę esant amžiną, filosofiniai klausimai tik atidedami, o ne išsprendžiami. Šiuo atveju vėl susiduriame su mokslo ribų klausimu bei mokslo ir filosofijos santykiu.
1928 m. Berlyne įvyko tarptautinis genetikos kongresas, kuriame iš Lietuvos dalyvavo Landau. Grįžęs Kaunan, jis perskaitė pranešimą, esą kongresas leidęsis ir į transformizmo kritiką, nes jokiu būdu viena rūšis negalinti kilti iš kitos. Atsiliepė Avižonis: Darwiną skelbti anachronizmu, kaip daro Landau, per anksti. Avižoniui pats transformizmas nekėlė abejonių, tačiau lieka neišaiškintas descendencijos būdas ir priežastys43.
Landau pasakojo, kad kongrese dalyvavo ir garsus rusų genetikas antidarvinistas Nikolajus Vavilovas, sukūręs naują „dėsningumu paremtą“ evoliucijos teoriją44. Į Vavilovo teoriją nesu įsigilinęs, tačiau vienu požiūriu ji panaši į Dovydaičio dėsningumo kaip atsitiktinumo priešingybės supratimą. Galima pridurti, kad ir Jasaitis, tuo metu studentas Berlyne, manė atsitiktinumą esant darvinizmo silpnąja vieta, nes organizmų vystymasis yra tikslingas.
Turbūt geriausiai gyvybės kilmės klausimu informuotas buvo Dovydaičio draugas Vytautas Endziulaitis, miręs dar 1918 m. Maskvoje jis studijavo chemiją, zoologiją, anatomiją. Dovydaičio liudijimu, Endziulaitis buvo „vitalizmo ir apskritai teistinės gamtos filosofijos šalininkas“, mėgo vitalistą, zoologą-filosofą Hansą Drieschą45. Endziulaitis išskirtinai domėjosi evoliucijos bei žmogaus kilmės klausimu, planuodamas ta tema rašyti savo diplominį darbą. Jis buvo surinkęs daug medžiagos, pasinaudodamas ir Dovydaičio asmenine biblioteka Maskvoje. Dalį 1913 m. jis paskelbė „Ateityje“, Avižonį minėdamas tik prabėgomis.
Kaip ir Dovydaitis, jis pripažįsta mokslo autonomiją: „pažiūrėkime ramiai, ką mokslas sako. Ramiai, sakau, nes nebūtų prieštaravimo krikščionystei, jei kas prirodytų, kad gyvybė atsiranda iš negyvenos“. Tada, kadangi Lietuvoje „silpnai mokina“ gamtos mokslų, jis pateikia elementarių žinių apie „celules“ ir embriologiją. Jo nuomone, viena tvirčiausių mokslo išvadų, pateikta Louis Pasteuro, yra „visa, kas gyva, iš to, kas gyva“.
Tad materialistiniai monistai ne tik negali paaiškinti, kaip iš negyvos medžiagos atsiranda gyvybė, bet ir prieštarauja mokslui. Jų antireliginės dogmos juos verčia griebtis postulatų, kad turi rastis kažkas, iš ko gyvybė galinti kilti. Taip, postulatų padedami, jie išvengia Dievo. Ir Endziulaitis paprastai klausia, ar tai „galima pavadinti liuosu mokslu“? Ne: materialistai monistai, tikėdami „tai, ko nematė ir ko negali suprasti“, mokslą paverčia savo pasaulėžiūros tarnaite46.
Mokslininkai sutaria, kad „dabartiniai gyvuliai išsivystė iš kitų“. Nesutariama tik dėl išsivystymo būdo: varžosi Darwino, Lamarcko, De Vrieso teorijos. Taigi, kiek kalbama apie mokslo būklę, Endziulaitis ir Avižonis sutaria. Tačiau Avižonis tiki, kad mokslinė pažanga pašalins nesklandumus, užpildys spragas. O Endziulaitis tiki, kad visada pasiliks ervdės filosofiniams svarstymams, neišvengiamai vedantiems teizmo kryptimi. Įdomu, kad Endziulaičio mokslo samprata yra modernesnė, nes XX a. mokslo filosofija labiau linkusi prabrėžti mokslo netikrumą, neužbaigtumą. Šiuo atžvilgiu „pažangiečio“ Avižonio dogmatiškas tikėjimas mokslu atrodo archaiškas.
Vietoj pabaigos:
estetinė pasaulėžiūrų takoskyra
Kaip minėta, Dovydaičio mokslo populiarizacijai skirtas „Kosmos“ pasirodė 1920 m. Po trejų metų kaip atsakas pasirodė „Kultūra: Mokslo populerus žurnalas“. Dauguma straipsnių dalykiški, nepoleminiai. Tačiau ir „Kultūra“ ne visada pajėgė atsispirti primityvaus – sakytum, šliūpiško – antiklerikalizmo pagundai. Pavyzdžiui, rašinys „Jėzavitai“: norintiems atsikratyti „vidurinių amžių liekanų, klerikalizmo [...], jėzavitai yra labai pavojingi priešai“47.
„Kultūroje“ apie gyvybės kilmę rašė gydytojas Jonas Kairiūkštis, priklausęs Šliūpo įsteigtai Laisvamanių etinės kultūros draugijai. Iš visų minėtųjų ginčininkų Kairiūkštis moksliškiausias. Nemėgindamas spręsti, ar Darwinas teisus, jis pristato anatomijos ir biochemijos faktus, rodančius žmogaus ir gyvulių giminystę48. Į mokslo ir filosofijos santykį jis žiūri pozityvisto akimis: besivystantys mokslai pamažu iš filosofijos perima įvairias sritis49. Tikėdamas, kad su laiku gamtos mokslai nugalės visas kliūtis, jis nepagaili stiprių žodžių mokslo nesuprantantiems katalikams, minėdamas ir Dovydaičio „Logos“:
Tiktai jų tarpe galima sutikti atsilikusi nuomonė, kad, antai žmogaus kilmės, sielos atsiradimo problemos negali būti sprendžiamos gamtos mokslų jėgomis. [...] šio ortodoksnio sparno filosofai, nepatenkinti mokslu, pasiliko absoliutingos tiesos jieškotojais. Jie nieko neišmoko nuo dabartinių laikų – gamtos mokslų progreso amžiaus, uolūs įpėdiniai senų metafizikų, jie eina jų pramintais takais.50
Kairiūkštis nesupranta, kad dogmatiškas tikėjimas mokslu lengviau dera XIX a. viduriui negu jo gyvenamajam metui.
Tačiau jo raštuose randasi ir lietuviškoms polemikoms nauja gaida, savita estetinė visatos patirtis, ženklinanti giliausią teizmo ir modernaus ateizmo takoskyrą. Kairiūkščiui pasibjaurėjimą kelia teistų antropocentrizmas: „Senoji svajonė, kuri statė žmogų viso pasaulio centre ir matė jame geriausį Kūrėjo padarą, griūva to pasaulio plėtotės didingumo akivaizdoje“51.
Kaip matėme iš pavyzdžio, pateikto pradžioje, kun. Moreux žadina pasibjaurėjimą mūsų tariamais gauruotais protėviais. Kairiūkštis panašiai tapo pasibjaurėjimą keliantį paveikslą, tik, manau, siekiantį giliau: žmogaus puikybę, save statant pačioje begalinio kosmoso viršūnėje. Vertindamas Wassmanną, Kairiūkštis rašo:
Juk religijos kūrinys su ta neprasta reikšme, kurios ji duoda žmogui ir žemei pasauly, su Biblijos legendomis ir stebūklais, kur Dievas, angelai ir velniai bendrauja su žmonėmis ir kišasi į asmens ar tautos gyvenimą ir kurie už tat taip naiviais atrodo kritingam protui, yra taip sustingęs ir sukietėjęs, kad jokia jų aiškinimo evoliucija negali išgelbėti religinių padavimų.52
Taigi Kairiūkščio manymu mokslas ne vien gamina formules, gamtos dėsnius, bet skatina ir savitą, antropocentriniam teizmui svetimą, begalinio kosmoso pajautą. Kitas klausimas, ar teizmas esti savaime antropocentrinis, ar kaip toks pasireiškia tik savitame kultūriniame kontekste, nes verčiamas kalbėti savo laikams suprantama kalba.
1 Čia ir toliau: Théopile Moreux, Kas mes esame?, iš prancūzų k. vertė Česlovas Pakuckas, Kaunas: Žinijos bendrovė, 1932, p. 28, 5, 4, 35. 2 Pavyzdžiui, John G. West, Darwin Day in America (2007). Jo pagrindinis argumentas: evoliucijos teorija įgalino natūralistinę pasaulėžiūrą, taip paneigdama laisvę ir atsakomybę. 3 Pasaulėžiūrinių kovų retorika būdavo žymiai nuožmesnė negu mūsų laikais, ypač socialdemokratų. Jeigu patikėtume jų spauda, tai nei tarp katalikų, nei tarp liaudininkų, nei galų gale tarp komunistų neatsirado nė vieno išmintingo, sąžiningo, geros valios žmogaus. Tačiau dažnai sunku nuspėti, kiek kaltas stilius, ir kiek – tikra neapykanta. 4 Eduardas Turauskas, „Tolimesni ateitininkų keliai“, in: Ateitis, 1925, Nr. 12, p. 119. 5 Šiaulių naujienos, 1924-04-04. 6 Landau panašiai kalbėjo įvairiomis progomis. 1925-09-11 Landau kalbėjo mokslininkų suvažiavime Rygoje tema „Biologiškoji relativybės teorija“. Manau, kad spalio 18 d. ateitininkams jis skaitė tą patį; plg. jo „Desendencijos klausimu“, in: Kosmos, 1925, Nr. 1, p. 45–50. Spausdintame tekste apie Einsteiną nieko nėra. 7 Pranas Mantvydas, „Biologiškoji relatyvybės teorija“, in: Lietuva, 1925-11-06. 8 „Indecency“, in: Lietuvos žinios, 1925-10-25. Beje, pasak „Lietuvos žinių“, Landau aiškinęs, kad Einsteino teorija sugriovė Darwiną. 9 Pranas Dovydaitis, „Trys pamatiniai klausimai“, in: Ateitis, 1911, Nr. 1, p. 24. 10 Jonas Biliūnas, Raštai, t. 2, Vilnius: Vaga, 1980, p. 49. Korespondencija paskelbta „Ūkininke“. Tai valstiečiams skirtas varpininkų laikraštis. Biliūnas kurį laiką gyveno Liepojoje ir ten lankė gimnaziją. Šeši rubliai – nemenka suma, maždaug darbininko savaitinis uždarbis. 11 Jonas Biliūnas, op. cit., p. 206. 12 Juozas Jakštas, Dr. Jonas Šliupas, Šiauliai, 1996, p. 135. Maždaug 1889 m. studijuodamas JAV jis pradėjo „rengti prakalbas“. Iš jų viena pavadinta „Apie Maižį ir Darviną“. Atrodo, kad prakalbas evoliucijos tematika jis sakė dažnai, antai 1924 m. pradžioje Šiauliuose (Šiaulių naujienos, 1923-12-21). 13 Šliūpofobijos simptomas – tai neskaitymas „lietuviškų dalykų, kad kartais tarp jų neatsitaikytų koks raštas, išleistas J. Šliupo“, – rašė Kudirka 1890 m. „Varpo“ Nr. 9 (Vinco Kudirkos raštai, t. 2, par. Juozas Gabrys, Tilžė, 1909, p. 89). 14 Jonas Šliūpas, Tikyba ar mokslas, Bitėnai, 1895, p. 44. 15 Ateitis, 1923, Nr. 4, p. 249–250. 1924 m. Šiauliuose jis buvo apkaltintas krikščionių tikėjimo ir jausmų įžeidinėjimu pamokų metu. Dėl to jis buvo iš gimnazijos „atšauktas“. Būta nusiskundimų ir Šliūpui mokytojaujant Biržuose, kad pamokos metu jis aiškinęs kunigus stengiantis pavergti Lietuvą (Ateitis, 1922, Nr. 1–3, p. 75). 16 Jonas Šliūpas, op. cit., p. 6. 17 Pranas Dovydaitis, „Šių dienų gamtos mokslo problemos katalikiškos programos šviesoj“, in: Židinys, 1925, Nr. 2, p. 104. Dovydaičio pastaba apie mįsles yra aliuzija į materialistinio monizmo kūrėjo Ernsto Haeckelio garsų veikalą Die Welträtsel (1879). 18 Juozas Jakštas, op. cit., p. 40–41. 19 Domas Jasaitis, „Vitalizmas ir jo sistema“, in: Ateitis, 1921, Nr. 10–12, p. 268, 275. 20 Lietuvos ūkininkas, 1909-03-25, p. 110–111. 21 Šaltinis, 1909-04-20, p. 226–227. 22 Petras Avižonis, „Šis tas iš mokslų istorijos“, in: Lietuvos ūkininkas, 1909-05-13, p. 172–174. 23 Lietuvos ūkininkas, 1909-05-27, p. 193–194. 24 Salamonas Šultė, „Dabartinis mokslo stovis evoliucijos klausime“, in: Draugija, 1910, Nr. 40, p. 314–324; Nr. 41, p. 38–58. 25 Ibid., p. 44. 26 Ibid., p. 322. 27 Domas Jasaitis, op. cit., p. 268. 28 Marksistams nepasisekė: prie Marxo geriau derėjo Lamarckas, nes abiejų supratimu kaitą lemia aplinka. Manau lamarkizmą buvus Stalino didžiųjų klaidų idėjine versme, ypač žemės ūkio politikoje. Įdomu, kad ryšys tarp Lamarcko ir sovietų politikos buvo pastebėtas pačioje pradžioje. Pasak lietuvių zoologo, sovietai kuria proletarinę eugeniką, paremtą „įgitų savybių“ paveldimumu: Konradas Aleksa, „Ar organizmo įgytos savybės paveldimos?“, in: Kosmos, 1927, Nr. 4, p. 145–158. 29 Salomonas Šultė, op. cit., p. 317. 30 Petras Avižonis, „Tarp mokslo ir Maižiešiaus“, in: Lietuvos ūkininkas, 1911-08-24, p. 301–302. Rašinys devynių dalių, skelbtas 1911-06-15, 29; 1911-07-06, 12, 27; 1911-08-03, 10, 17, 24. 31 Salomonas Šultė, op. cit., p. 318. 32 Juozas Girnius, Pranas Dovydaitis, Chicago, 1975, p. 100. 33 Pranas Dovydaitis, „Šis tas apie darvinizmą ir p. Avižonio principus“, in: Draugija, 1910, Nr. 39, p. 209–230; 210, 211. 34 Ibid., p. 216–217. 35 Žr. Dovydaičio sveikinimo laišką Wasmannui in: Gamtos draugas, 1936, rugsėjis–spalis, p. 134–135. 36 Erich Wasmann, „Descendencijos teorija seniau ir šiandien“, in: Gamtos draugas, 1929, rugsėjis, p. 151–168; 158, 167. 37 Pranas Dovydaitis, „Šių laikų gamtos mokslo problemos“, p. 105. 38 Pranas Dovydaitis, „Organizmo ir gyvybės idėja šių dienų biofilosofijoje“, in: Logos, 1928, Nr. 1, p. 85–112; 85. 39 Pranas Dovydaitis, „Filosofiškos ir teleologiškos skruzdžių svetingumo problemos pagal E. Vasmano tryrinėjimus“, in: Logos, 1923, Nr. 1–2, p. 81–94. 40 Petras Avižonis, „Tarp mokslo ir Maižiešiaus“, in: Lietuvos ūkininkas, 1911-07-06, p. 236–238. 41 Tai suglaustai išdėsto Wassmannas (p. 158). 42 Petras Avižonis, Gyvybė ir jos atsiradimas ant žemės, Voronežas, 1918, p. 38. 43 Landau kalbos santrauka ir Avižonio atsiliepimas skelbtas: Kosmos, 1928, Nr. 5–6, p. 259–272. 44 Erich Landau ir Pranas Dovydaitis, „5-sis internacinis genetikos kongresas Berlyne ir jo atgarsiai Kaune“, in: Kosmos, 1928, Nr. 4, p. 189–193. 45 Pranas Dovydaitis, „V. Enziulaičiui atminti“, in: Ateitis, 1919-07-30, p. 41. 46 Vytautas [Endziulaitis], „Gyvybės atsiradimas“, in: Ateitis, 1913, Nr. 10, p. 492–502. 47 „Jėzavitai“, in: Kultūra, 1925, Nr. 7–8, p. 355–358. Tradicinis kaltinimas jėzuitams, esą šie moko tikslą pateisinant bet kokias priemones, buvo svarstomas ir teismuose. Jėzuitų kaltintojai pralaimėjo Norvegijoje ir Vengrijoje; žr. Tiesos kelias, 1928, Nr. 4, p. 247–248. 48 Jonas Kairiūkštis, „Žmogaus kilmės problema“, in: Kultūra, 1923, Nr. 2, p. 143–157. 49 Jonas Kairiūkštis, „Gamtos mokslai ir filosofija (bendrasis pasaulėžvalgos įvadas)“, in: Kultūra, 1924, Nr. 2, p. 73–80. 50 Jonas Kairiūkštis, „Dabartinė filosofija ir jos krypsniai“, in: Kultūra, 1924, Nr. 6, p. 221–227. 51 Jonas Kairiūkštis, „Žmogaus kilmės problema“, p. 157. 52 Jonas Kairiūkštis, „Dabartinė filosofija ir jos krypsniai“, p. 227.