Mokslininkai jau seniai žinojo, kad T.Brahe stebėjo milžinišką žvaigždės
sprogimą - supernovą, tačiau šio sprogimo pobūdis tiksliai nebuvo žinomas.
Naujausi tyrimai patvirtina, kad tai buvo dažniausiai pasitaikantis
termobranduolinis baltosios nykštukės sprogimas dvinarėje žvaigždžių
sistemoje.
Vokietijos, Japonijos ir Nyderlandų mokslininkai ištyrė šio seniai
įvykusio reiškinio „šviesos aidą“, o studijos rezultatai buvo paskelbti
ketvirtadienį pasirodžiusiame žurnale „Nature“.
Vadinamosios Tycho supernovos istorija prasidėjo 1572 metų lapkričio 11
dieną, kai T.Brahe apstulbo Kasiopėjos žvaigždyne pamatęs įsižiebusią naują
ryškią žvaigždę. Ilgainiui ji tapo tokia pat skaisti kaip Venera ir apie dvi
savaites buvo matoma dieną. Po 16 mėnesių žvaigždė pranyko.
Nors teleskopas tuo metu dar nebuvo išrastas, T.Brahe labai tiksliai
aprašė šį reiškinį ir pastebėjo, kad naujoji žvaigždė nejudėjo kitų
žvaigždžių atžvilgiu, kitaip nei Mėnulis ir planetos.
Matavimai parodė, kad „naujoji žvaigždė“ yra daug labiau nutolusi nuo
Žemės nei Mėnulis. Šis atradimas prieštaravo dar Aristotelio paskelbtai
nuostatai, jog tikrosios žvaigždės yra nekintamos. Ši koncepcija Vakarų
pasaulyje dominavo beveik 2000 metų.
T.Brahe stebėjimai pagrindė Johanneso Keplerio,
Galileo Galilei, Isaaco Newtono ir
kitų mokslininkų darbus.
„1572 metų supernova tapo svarbiu mokslo istorijos kelrodžiu, - sakė
Oliveris Krause iš Vokietijos Maxo Plancko
astronomijos instituto. - Galų gale ji privertė atsisakyti dangaus
nekintamumo sampratos“.
Tačiau suklasifikuoti šį dangaus reiškinį nebuvo paprasta netgi mūsų
laikais.
„Neturint spektroskopinės informacijos, tikslaus supernovos tipo nebuvo
įmanoma nustatyti“, - pridūrė mokslininkas.
Remiantis istoriniais šaltiniais, Tycho supernova (SN 1572) buvo
tradiciškai priskiriama prie Ia tipo supernovų.
Manoma, jog tokios supernovos susidaro baltojoje nykštukėje įvykus
milžiniškam termobranduoliniam sprogimui.
Sprogusios žvaigždės medžiaga ištaškoma į visas puses maždaug 29 000
kilometrų per sekundę greičiu, kuris prilygsta maždaug dešimtadaliui šviesos
greičio.
Aiškindamiesi šį fenomeną, daktaras O.Krause ir jo bendradarbiai atliko
supernovos „pomirtinį“ tyrimą - teleskopais stebėjo iki šiol mus
pasiekiančius silpnus sprogimo šviesos atspindžius.
Supernovos sprogimas panašus į kosminio masto blykstę, kurios šviesa
pasklinda visomis kryptimis.
Pirmoji tiesioginės šviesos banga pro Žemę praskriejo 1572 metais. Būtent
ją stebėjo T.Brahe.
Tačiau sprogimo šviesa Žemę pasiekia iki šiol, tiktai netiesiogiai - ją
atspindi tarpžvaigždinių dulkių sankaupų „veidrodžiai“.
Toks „šviesos aidas“ yra savotiškas supernovos „fosilinis atspaudas“,
padedantis astronomams tirti seniai įvykusius Visatos reiškinius.
O.Krause ir jo bendradarbiai sugebėjo nustatyti Tycho supernovos blyksnio
spektrą jo didžiausio ryškio momentu. Stebėjimus astronomai atliko Ispanijos
Kalar Alto observatorijos ir Havajų Mauna Kėjos observatorijos teleskopais.
„Nustatėme, kad Tycho supernova priklauso normalaus Ia tipo pagrindinei
klasei, - sakė astronomas. - Dabar atsiveria viliojanti galimybė pasinaudoti
kitais šviesos atspindžiais ir sukurti trimatį spektroskopinį sprogimo
atvaizdą“.
Nauji matavimai taip pat gali padėti atsakyti į kai kuriuos svarbius
klausimus apie Ia tipo supernovų susidarymo priežastis.
Pasak vienos teorijos, dvinarės žvaigždžių sistemos baltoji nykštukė gali
įtraukti dalį netoli jos skriejančios žvaigždės medžiagos. Baltajai
nykštukei pasiekus kritinę masę įvyksta jos termobranduolinis sprogimas.
Kita teorija teigia, kad kritinė masė gali būti pasiekta susidūrus dviem
baltosioms nykštukėms.
Tycho supernova sprogo palyginti netoli - mūsų Galaktikoje, todėl ji gali
būti puikus išsamesnių tyrimų objektas.
„Supernovos šviesos atspindžių stebėjimo metodas - nuostabi tyrimo
priemonė, - sakė Belfasto Kvinso universiteto daktarė Andrea Pastorello
. - Jis leis astrofizikams tirti kitų supernovų pėdsakus
mūsiškėje ir netoliese esančiose galaktikose.
Daugiau apie šį tyrimą galima sužinoti „Nature“ tinklalapyje
https://www.nature.com/nature.