- Virvė Istorijos fakultetui muilinama itin tyliai. Regis, šį klausimą jau mėgino svarstyti universiteto senatas. Sudaryta speciali likvidacinė komisija. Profesoriau, jūs tai tikrai daugiau turėtumėte žinoti apie tai, kad seniausias Rytų Europos universitetas nebeturės Istorijos fakulteto?
- Na, žinau tikrai ne itin daugiau už jus. Iš tiesų, yra universiteto rektoriaus įsakymas, kuriuo sudaryta speciali komisija iš įvairių fakultetų atstovų, kuriai vadovauja prorektorius Rimantas Vaitkus. Ši komisija iki gegužės 1-osios turi įvertinti galimybes įkurti Humanitarinių mokslų fakultetą.
- Iš kokių fakultetų, be Istorijos fakulteto, būtų kuriamas šis naujas darinys?
- Nežinoma. Lieka tik spėlioti, vadovautis paskirais faktais, kurie galbūt yra tik užuominos. Sprendžiant iš to, kad tarp komisijos narių nėra Filosofijos fakulteto atstovų, šis fakultetas greičiausiai būtų neliečiamas, o kiti – galbūt visi - humanitarinės krypties fakultetai būtų suvaryti po vienu stogu.
- Kas stumia šią idėją? Teko girdėti, kad vienas aktyviausių jos šalininkų – Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona. Ar tai tiesa?
- Aukščiausiasis įsakymas, kaip matome, atkeliavo iš rektoriaus aukštybių. Tačiau jūsų minėtas dekanas taip pat neoficialiai minimas tarp šios idėjos šalininkų. Kaip ir, pavyzdžiui, Teisės fakulteto dekanas Vytautas Nekrošius.
Kad ir kaip būtų, mes, žinoma, taip pat nesnaudžiame. Neseniai sušaukėme išplėstinį fakulteto tarybos posėdį. Į jį pasikvietėme specialiosios komisijos vadovą ir pamėginome išsiaiškinti, kas vyksta ir kas planuojama. Aiškių atsakymų negavome.
Tačiau oficialiai pareikalavome iki Kalėdų mums paaiškinti bent jau tai, kokiomis teorinėmis prielaidomis vadovaujamasi, planuojant tokią reorganizaciją. Kitaip tariant, kokia yra koncepcija?
Galima įtarti, kad už viso to slypi nelabai geri dalykai. Plačiajai visuomenei galbūt ir nežinoma tai, kad Lietuvoje vyksta arši kova ne tik tarp humanitarinių bei tiksliųjų, bet ir tarp humanitarinių bei socialinių mokslų. Pastarųjų mokslų atstovai, nors lyg ir turėtų stovėti humanitarų pusėje, dažnai mėgina flirtuoti su “tiksliukais”, netgi apsimesti, kad yra šios barikadų pusės atstovai.
- Kodėl?
- Mat tai naudinga, nes kovos objektas, suprantama, paprastas, kaip trys grašiai – finansavimas bei su juo susijęs studentų skaičius. Ne aš pirmas ir ne aš paskutinis, kurie konstatuoja, kad pigiausi dalykai Lietuvoje šiandien, sprendžiant iš aukštojo mokslo finansavimo, yra išmintis, istorijos pažinimas ir Dievas.
Taigi, humanitariniai mokslai, tarp kurių neginčijamai įsitvirtinusi istorija, jau seniai yra pasmerkti ubagystei, darbo užmokesčio fondą tiesiogiai susiejus su turimų studentų skaičiumi. Be to, tiksliųjų mokslų atstovai turi ir kitokių argumentų. Pavyzdžiui, kokiems fizikams ar biologams dar reikia turėti gerų laboratorijų, kitokių mokslo sąlygų. O istoriją, anot jų, galima dėstyti kaip ir XIX amžiuje – pulkui studentų byloti iš ambonos, ir viskas.
Taigi, susidaro toks įspūdis, kad norima visus ubagus suvaryti į krūvą, duoti jiems terbą ir peržegnoti: “Žinokitės”.
- Bet gal tai, kaip sakoma, - objektyvi tikrovė, ir nieko nepadarysi, tiesiog reikia paklusti?
- Iš tiesų, prieš kokį dešimtmetį ekspertai iš Norvegijos atliko tyrimą ir nustatė, kad mūsų fakultetai yra per smulkūs. Be to, daugelis Vakarų valstybių universitetų neturi atskirų istorijos fakultetų ir juose kaip tik ir yra įkurti tokie integralūs Humanitarinių mokslų fakultetai. Tai atitinka ir senąją “dvasios” bei “gamtos” mokslų perskyros tradiciją.
- Tačiau neliečiamas Filososijos fakultetas?
- Prorektorius mums mėgino aiškinti, kad jo negalima liesti, nes jis - seniausias ir dėl to garbingiausias. Aš tuojau pat jam atsakiau, kad kitaip prieš kelis šimtus metų ir negalėjo būti, tačiau istorikai nėra jaunesni už filosofus, nes jie tuomet ir buvo po vienu stogu.
Kita vertus, o kodėl niekas nekalba, pavyzdžiui, apie smulkųjį Chemijos fakultetą? Kodėl pakraščio gryčios vaidmuo skiriamas istorikams ir kitiems tokiems pat nelaimingiems humanitarams?
- Jau minėjote, kad svarbiausi dalykai, kaip visada, slypi žmonių galvose. Ne tik akademiniame pasaulyje, bet ir plačiojoje visuomenėje neginčijamai įsitvirtino nuostata, kad tikras mokslas, vertas dėmesio ir paramos, yra tik tas, kuris duoda greitą ir apčiuopiamą praktinę naudą. O humanitarai – niekam nereikalingi keistuoliai, veblenantys apie kažkokius jokio ryšio su gyvenimu neturinčius dalykus. Štai ir šiuo atveju aiškinama, kad Istorijos fakultetas – neberentabilus o rūpintis reikia tais, kurie yra “rentabilūs”. Kuo toks protavimas gresia visuomenei?
– Tokia mąstysena ir yra pagrindinė bėda. Tačiau aš nesutinku su tais, kurie sako, kad tai - laukinio liberalizmo ideologijos padarinys. Tokia mąstysena – tiesioginis sovietmečio palikimas. Tiksliau, tai dešimtmečius į galvas kalta kultūros, ypač “aukštosios kultūros”, samprata. O “kultūra” sieta, savaime suprantama, su humanitariniais mokslais, kai gamtamokslis buvo pajungtas tarnauti kariniam-pramoniniam kompleksui ir komunizmo pasiekimų propagandai.
Taigi, mąstoma taip: iš pradžių reikia dirbti, kurti produktą, gaminti kažką apčiuopiamo. Žodžiu, pirmiausia reikia gyventi. O po to, jei lieka laisvalaikio, atsiranda vietos ir “kultūrai”. Tai – beprasmis laisvalaikio užsiėmimas.
Tokia schema buvo diegiama, siekiant visiškai aiškių ir konkrečių politinių tikslų. Kadangi humanitariniai mokslai ir jų tradicija yra kritinio mąstymo nešėjai bei šaltinis, jie buvo pavojingi sistemai. Juos reikėjo neutralizuoti.
Kuo tokia elgsena gresia šiandieninei Lietuvai – irgi aišku. Nesuprasdami paprasto dalyko, kad ne visa nauda bei pažanga matuojama tik konkrečių padarinių “čia ir dabar” pagrindu, mes nesulaikomai traukiamės ten, iš kur lyg ir norėtume išsiveržti – į tamsią ir niekam neįdomią provinciją.
Tik pažiūrėkite, kaip mes aprašomi Vakarų mokslinėje spaudoje. Juk mes juos dominaname tik vienu požūriu – ar kokie nors kompiuterininkai bei fizikai ką nors sukūrė, ar kokį naują lazerį kam nors galime parduoti. Visais kitais atvejais mes, kaip ir kiti “tamsūs Rytai”, liekame niekam neįdomi, tuščia vieta.
- Ironiška, tačiau būtent tokiu Vakarų požiūriu ir pačioje Lietuvoje argumentuojama humanitarinių mokslų diskriminavimo politika...
- Tačiau negi mes iš tiesų to norime? Technologinę produkciją, pigią technologinio mąstymo ir darbo jėgą retkarčiais teikianti provincija – juk štai kur veda šis kelias. Nesulaikomai provincialėsime visi. Ir svarbiausia – visuomenė.
Be to, reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitą, daug paprastesnį, tačiau ne mažiau iškalbingą dalyką. Taip, tas mūsų fakultetas, galbūt ne iš gerųjų. Taip, sovietmečiu jis buvo tikra komunizmo vystymo ir priežiūros citadelė. Tačiau pažiūrėkite, kiek mūsų fakultetą, istoriją ir jai giminingus humanitarinius mokslus baigusių žmonių yra Lietuvos pažangos veidais bei simboliais. Kiek iš jų yra mokslo, visuomenės, politikos viršūnėse.
- Kai kurie žmonės, išgirdę, kad senu amžiumi besididžiuojančiame Vilniaus universitete nebeliks Istorijos fakulteto, suglumę klausia: “Kaip čia taip – universitetas be istorijos fakulteto?” Universitetas be Istorijos fakulteto - kaip žmogus be vienos kojos. Tai kodėl to nesupranta akademinio pasaulio šviesuliai?
- Šiame pasaulyje keistenybių yra ir daugiau. Štai visi aiškina, kad mums reikia orientuotis į kokius nors airius, net amerikiečius. Aš, prisimindamas mūsų valstybės dydį, visada sakau: pirmiausia dairykimės aplinkui. Orientuokimės į tą politinę, istorinę bei kultūrinę erdvę, kuri ir turėtų grįsti mūsų tapatybę.
Štai lenkai. Į juos mums net ir žiūrėti nepatogu. Visi jų universitetai turi stiprius humanitarinius fakultetus. Juose – per 130 habilituotų daktarų. Varšuvos universiteto Istorijos fakultetas turi 6 istorijos institutus. Viename iš jų - net daugiau kaip 50 habilituotų daktarų! Kiekvienas institutų - juridinis asmuo, savarankiškai tvarko savo finansus.
Mums sunku su jais bendrauti – sunku kartu aprėpti visas mums bendrai rūpimas mokslines problemas.
Lenkijoje apskritai yra vykdoma aiški ir kryptinga humanitarinių mokslų plėtros politika. Pačiu aukščiausiu lygiu. Aukščiausi Lenkijos pareigūnai reguliariai konsultuojasi su specialiomis, patarėjų lygio statusą turinčiomis mokslininkų grupėmis, kuriose dominuoja, be abejo, humanitarai.
Tačiau Lietuvoje mėgstama kartoti, kad Lenkija mums – ne pavyzdys. Mat ji – taip pat posovietinė šalis ir visa tai – sovietmečio palikimas. Na, argi ne keista? Juokas pro ašaras – net Baltarusija stipriau prižiūri mokslų vystymąsi.
- Ar tokios operacijos, kaip planuojama Istorijos fakulteto operacija, nėra tiesioginis aklavietėje atsidūrusios aukštojo mokslo reformos padarinys? Nieko realiai nevyksta, tai atliekami bent tokie judesiai. Be to, ar tikitės, kad kažką racionalesnio nuveiks naujoji valdžia? Juk naujasis ministras, liberalas Gintaras Steponavičius, nors ir būdamas opozicijoje, palyginti aktyviai dalyvavo planuotos reformos apvertime aukštyn kojomis ir įvaryme į aklavietę.
- Vis dėlto jis atrodo lyg ir ryžtingas vyras. Na, nežinau. Bet kokiu atveju, liberalai aiškiai norės paleisti aukštąjį mokslą į laisvosios rinkos vandenis, ir tiek. Vilniaus universitetas sako, kad to nebijo, bet iš tiesų – kas ten žino, kaip baigsis.
Jūs tikrai teisus dėl kitko – yra galimybė paimti Europos struktūrinių fondų pinigus, skirtus aukštojo mokslo pertvarkai, todėl reikia bent kažkokio parodomojo judesio. Tačiau tik parodomojo.
Tai ir yra pagrindinė bėda - kol kas nėra sisteminio požiūrio į problemą. Aukštasis mokslas juk iki šiol taip siaubingai užleistas tebėra dėl to, kad Lietuvoje vyksta primityviai suprantamų “dešiniųjų” bei “kairiųjų”, “raudonųjų” bei “žaliųjų” kova.
Vieni sako – darykim tik taip, kiti – tik kitaip. Ir nieko nevyksta, pridygsta visokių nereikalingų naujų institucijų. Jas po to galima nurėžti – kas ir taip savaime aišku. Tačiau tuo viskas dažniausiai ir baigiasi.