Laiko tempas – modernios visuomenės fenomenas. Modernus žmogus – skubantis, visur norintis ir turintis suspėti. Pavargti negalima, susirgti – tuo labiau, sustoti reikštų katastrofą. Galima stabtelti, bet tik trumpam ir ne šiaip sau, o dėl to, kad pailsėjęs ir vėl galėtum lėkti beprotišku greičiu. Jei jums šie pojūčiai svetimi – esate genijus, sugebantis išsaugoti sielos ramybę, arba išminčius, žinantis vienos minutės vertę.
Laiko teoretikas, sociologas, knygos „Pagreitis: laiko struktūrų pasikeitimai modernizmo epochoje“ autorius, Jenos Friedricho Schillerio universiteto dėstytojas Hartmutas Rosa teigia, kad laiko trūkumas neturi nieko bendra su darbo valandomis, kurios, beje, nuo XIX amžiaus gerokai sutrumpėjo.
Išaugo tik veiksmų skaičius per tam tikrą laiko tarpą, o tai reiškia, kad mes kasdien bandome nuveikti vis daugiau. Tiek darbe, tiek laisvalaikiu dauguma žmonių išgyvena nuolatinio nespėjimo jausmą.
Tokią būseną H.Rosa vadina laiko bankrotu ir teigia, kad jį išgyvena dauguma pasaulio žmonių. Nėra taip, kad žmonės vienu metu nori nuveikti per daug, veikiau atsiranda vis daugiau sferų, kurias vienu metu reikia apdoroti.
Ar pakankamai pasirūpinote savo pensija, sveikata, mobiliojo telefono sąskaita, elektros skaitiklių parodymais, mokesčiais, tėvais, vaikais, draugais, kompiuteriu, sodu, atostogomis? Dauguma į šiuos klausimus atsako neigiamai. Dalykų, kuriuos manome turį nuveikti, sąrašas vis ilgėja, o visko nespėjant, pasaulis ima slysti iš po kojų.
Esama vietų ir be laiko pagreičio, pavyzdžiui, vienuolynai arba kitos atsiskyrėliškai gyvenančios bendruomenės, kaip amišai, laiko pagreičio nejaučia ir priverstinai pristabdyti bedarbiai. Tačiau apskritai kasdienybę lemia trys dabarties procesai: technikos pažanga, socialinių procesų ir gyvenimo tempo augimas.
Technikos pažanga taupo mūsų laiką, pavyzdžiui, kelionių laikas nuo industrinės revoliucijos pradžios sutrumpėjo 60 kartų, o per tam tikrą laiką perduotos informacijos kiekis jau XX amžiuje išaugo dešimtimis milijonų kartų.
Elektroninis paštas išsprendė komunikacijos problemą, tačiau dabar elektroninių laiškų išsiunčiame nuo penkių iki septynių kartų daugiau, nei anksčiau išsiųsdavome ranka rašytų ar spausdintų laiškų. Techninės sistemos veikia ir socialinius procesus – dažniau keičiama darbo, gyvenamoji vieta, partneriai, draugai. Stabilumas mažėja daugelyje sričių.
Žmogus priverstas nuolat prisitaikyti. Atsiradus pirmiesiems traukiniams, medikai įrodinėjo, kad žmogaus smegenys ir kūnas yra pajėgūs atlaikyti maksimaliai 30 km/h greitį. Anuometiniams keleiviams iš tiesų darydavosi bloga, nes jie žvilgsnį fiksuodavo, o ne mėgaudavosi panoraminiu vaizdu. „Šiandien mums veikiau darytųsi bloga, jei traukinys važiuotų per lėtai“, – teigia sociologas.
Lėkdami dideliu greičiu dažnai išgyvename ne visavertę, o tik pusės vertės dabartį, nes nuolat turime „aktualizuotis“: atnaujiname adresus, telefonų numerius, slaptažodžius, partijų programas, techninius prietaisus ir kt.
Kaip vertybė, galioja ne patirtis, o senų duomenų, senos informacijos aktualizavimas nauja. Senas išminčius, išmanantis gyvenimo dėsnius, nebeegzistuoja. Gyvenimo nebeįmanoma „išsemti“, todėl keičiasi požiūris ir į mirtį – mirštama gyvenimu dar nepasisotinus. Mirties baimė yra dar viena priežastis, dėl kurios mes, modernūs žmonės, stengiamės patirti vis daugiau įspūdžių taip patys didindami gyvenimo tempą.
Tačiau tai nereiškia, kad prisotinti lengvai pasiekiamų įspūdžių, sėkmės ar materialinės gerovės tampame laimingesni. Kuo lengviau gėrybės gaunamos, tuo blyškesnis tampa laimės momentas. Nauji daiktai suteikia laimės jausmą, jei su jais užsiimama taip intensyviai, kad jie tampa asmens identiteto dalis.
Anksčiau pažindavome naujai įsigyto grotuvo kvapą, jau nekalbant apie visas jo funkcijas. Dabartinė nauja įranga, be jokios abejonės, yra daug geresnė už senąją, tačiau ji taip ir lieka svetima, neretas neišmano visų jos funkcijų – nesvarbu, ar tai būtų kompiuteris, mobilusis telefonas, ar kitas daiktas.
Mus nervina tai, kad negalime išnaudoti visų turimos technikos galimybių, tačiau kartu žinome, kad tuo rūpintis nėra jokios prasmės, nes senąjį prietaisą greit pakeis naujas. Nors pirkti naujų daiktų niekas neverčia, modernus vartotojas pasąmonėje jaučiasi įsipareigojęs turėti visas technines galimybes. Toks vartotojas, dažnai tomis naujomis galimybėmis taip ir nepasinaudojęs, neretai pamiršta, kad pirkimas toli gražu dar nėra vartojimas.
Sociologas pataria nuolat savęs klausti, kas iš tiesų yra geras gyvenimas, ir laiko bankrotą išgyvenantiems primena, kad laiko išieškotojai iš savo sąskaitos esame mes patys – patys turime nuspręsti, kiek laiko esame skolingi darbui, šeimai, laisvalaikiui, draugams.
Taip pat jis teigia, kad pastangos prisitaikyti prie bet kokio vystymosi yra modernizmo, kuris įžengė dėl to, kad niekas negalėtų nurodyti, kaip reikia gyventi, išdavystė. Susitaikyti su pačių susikurtų visuomeninių procesų padariniais, pažangos primestomis taisyklėmis ir teigti, kad tų procesų nebegalime valdyti, būtų tiesiog nemodernu.