Mokslininkai nurodė, jog dvi vadinamosios supermasyviosios juodosios
bedugnės, pasižyminčios nepaprastai stipria gravitacija, skrieja maždaug už
5 mlrd. šviesmečių nuo Žemės. Vieną šviesmetį (atstumą, kurį šviesa
nuskrieja per metus) sudaro apie 10 trilijonų kilometrų.
Naujojoje Meksikoje veikianti Apači Pointo observatorijoje buvo sukaupti
iki šiol išsamiausi duomenys apie porinę juodųjų bedugnių sistemą, sakė
astronomas Todas Borosonas iš Tusone (Arizona)
įsikūrusios Nacionalinės optinės astronomijos observatorijos.
Mokslininkai mano, kad supermasyviosios juodosios bedugnės slypi visų
arba beveik visų galaktikų centruose. Pavyzdžiui, mūsiškėje Paukščių Tako
galaktikos centre esančios juodosios bedugnės masė yra 3 mln. didesnė negu
Saulės.
Galaktikos palyginti dažnai susiduria ir susilieja, o jų centruose
esančios masyvios juodosios bedugnės gali pradėti suktis viena aplink kitą.
Manoma, kad taip susidarė ir neseniai atrasta porinė juodųjų bedugnių
sistema.
Pasak T.Borosono, šios abi juodosios bedugnės kada nors gali susilieti ir
virsti viena dar didesne juodąja bedugne.
Mokslininkai mano, kad tokios poros gana dažnos, tačiau iki šiol jų
nepavykdavo aptikti.
T.Borosonas ir jo kolega Todas Laueris šią sistemą atrado pastebėję
spinduliavimą, kurią tikriausiai skleidžia juodųjų bedugnių gravitacijos
traukiami dangaus kūnai.
„Juodosios bedugnės nematomos - matomi tik juodųjų bedugnių sukeliami
reiškiniai“, - T.Borosonas sakė telefonu duotame interviu.
Mažiausių žinomų juodųjų bedugnių masė Saulės masę viršija kelis ar
keliolika kartų, o didžiausių - apie milijardą kartų, mokslininkai rašo
žurnale „Nature“.
„Nustatėme, kad juodųjų bedugnių dydis neblogai koreliuoja su galaktikų,
kuriose jos yra, masėmis. Šiuo atveju didelė galaktika galėjo praryti
mažesnę“, - nurodė T.Borosonas.
Pasak jo, abi neseniai atrastosios juodosios bedugnės apskrieja bendra
orbita maždaug per šimtą metų ir yra nutolusios viena nuo kitos per 0,3
šviesmečio.