Kitame pokšte senas psichologijos profesorius paskaitos pradžioje paprašė visus studentus su žemesniu kaip 70 balų intelekto koeficientu atsistoti. Kai po ilgo laukimo iš suolo pakilo tik vienas Johnas, profesorius pasiteiravo, ar pastarasis laikąs save kvailu. „Ne, – atsakė Johnas. – Man paprasčiausiai nepatogu matyti jus vieną stovintį“.
Visi šie pokštai, nors ir pašiepia kai kurias vyresnio amžiaus profesorių savybes, nėra pažeminančio, įžeidžiančio ar diskriminuojančio pobūdžio. Turbūt mes visi pažįstame daugybę profesorių, kurie yra labai savikritiški ir nebijo viešai pripažinti, kad jie nėra visažiniai, tobuli ir prieš dvidešimt metų talkino sudarant Lietuvos sovietinę enciklopediją, spausdino straipsnius tokiuose leidiniuose, kaip „Tarybinė mokykla“, „Tiesa“ ir pan.
Yra atlikta daug tyrimų apie tai, kaip žmogaus amžius atsiliepia jo fiziologinių ir psichologinių sistemų raidai. Kai kurie mokslininkai nurodo, kad intelektualiausi mes esame apie penktąjį savo gyvenimo dešimtmetį.
Tačiau, reikia pažymėti, kad žmogaus intelekto vystymasis yra labai subjektyvus procesas, susijęs su tokiais veiksniais, kaip paveldimumas, fizinė ir psichinė sveikata, socialinė aplinka ir netgi ekologija. Yra tyrimų, rodančių, kad su amžiumi mūsų intelekto koeficientas, kuris nėra tapatus tikrajam intelektui, kinta dėl susilpnėjusios regos, klausos ir kitų fiziologinių funkcijų.
Prieš maždaug dvidešimt metų amerikiečių psichologas Howardas Gardneris taip pat atrado, kad šalia verbalinio ir veiklos egzistuoja vadinamieji vizualinis-erdvinis, loginis- matematinis, tarpasmeninis ir pan. intelektai, o skirtingose situacijose bei amžiaus tarpsniuose jų svarba kinta.
Brandus amžius dažnai skirstomas į jauną-vyresnįjį, kurio pradžia siejama su 65-mečiu, ir seną- vyresnįjį, prasidedantį po 75-mečio.
Nenuostabu, kad šie amžiaus tarpsniai visuomenėje siejami su daugybe neigiamų stereotipų, kuriuos taikliai apibūdino ir švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, aukštųjų mokyklų studentų protesto prie Seimo rūmų metu viešai paklausęs, ar studentus tenkina seni profesoriai, skaitantys paskaitas iš dvidešimties metų senumo konspektų. Nors psichologijos veikaluose amžius nesiejamas su abejingumu savo profesijai, ministras nusprendė, kad toks argumentas sustiprins jo mokslo ir studijų reformos svarbos pagrindimą.
Norėčiau pateikti vieną pavyzdį apie „nusenusį“ profesorių iš asmeninės patirties. 1994 metais man teko klausytis bene pačio žymiausio JAV seksologo Williamo Masterso paskaitų. W.Mastersas ir jo žmona Virginia Johnson dėl savo prieštaringų tyrimų žmogaus seksualinio vystymosi ir homoseksualizmo srityse iki Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo mažai žinomi.
Jų knygos, išleistos šeštajame ir septintajame XX amžiaus dešimtmečiuose, yra išverstos beveik į trisdešimtį kalbų ir Vakarų Europoje bei JAV buvo laikomos klasikiniais darbais. Taigi, pasiklausyti 80 metų senuko, skaitančio iš 20 metų senumo konspektų, susirinko daugiau kaip 300 mokslininkų. Kiek pamenu, seminaro kaina siekė daugiau kaip 1000 JAV dolerių vienam klausytojui, tačiau salė buvo sausakimša.
W.Mastersas ne tik puikiai išdėstė senas teorijas apie seksualines perversijas ir disfunkcijas, bet savo šmaikščiomis pastabomis privertė ne vieną klausytoją raudonuoti (politinio korektiškumo sumetimais jo pokštų necituosiu). Paskutiniais gyvenimo metais Mastersas sirgo Parkinsono liga ir atitrūko nuo akademinio bei mokslinio gyvenimo.
Profesūros amžiaus vidurkis daugelyje JAV universitetų yra apie 65 metus. Tačiau ten Švietimo departamentas nereglamentuoja universitetų ir mokslinių tyrimo institutų veiklos. Patys universitetai nusprendžia, kaip jie organizuos savo darbą, kas skaitys kokias disciplinas, ir kokios organizacijos teiks atskiriems fakultetams ar universitetams akreditacijas.
Bedėstydamas savo mintis ant popieriaus taip pat susimąsčiau, kaip Harvardo, Jeilio, Stanfordo, Berklio ir kitų universitetų profesūra priimtų Švietimo departamento kišimąsi į jų reikalus. Tikriausiai su humoro jausmu. JAV mokslininkai diktuoja biurokratams, o ne atvirkščiai. Nors Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija aukštosioms mokykloms žada didesnę autonomiją, skirdama 50 proc. savo valdininkų į universitetų tarybas, mano manymu, ji ir toliau reglamentuos pastarųjų veiklą.
Esu ne kartą girdėjęs iš savo kolegų, kad kalbant apie mokslo ir studijų reformą nėra prasmės teikti pavyzdžių iš anapus Atlanto. Anot kai kurių, „čia Lietuva, čia lietūs lyja“ ir I.Newtono dėsniai mūsų krašte veikia skirtingai negu kitur. Taigi, norėčiau su skaitytojais pasidalinti ir savo lietuviškais pastebėjimais.
Prieš daugiau kaip dvidešimt metų man teko klausytis profesoriaus Broniaus Genzelio filosofijos istorijos paskaitų. Iš daugelio kitų pasirinkau jo vardą dėl to, kad jis neseniai pasirašė po Viešuoju kreipimusi į švietimo ir mokslo ministrą ir, mano apaskaičiavimu, turėtų priklausyti pagyvenusių profesorių kartai.
Aš manau, kad profesoriaus B.Genzelio paskaitų turinys, jo oratoriniai ir pedagoginiai sugebėjimai pranoksta daugelio man girdėtų Harvardo universitete diplomuotų filosofų. Profesoriaus B.Genzelio dėka, aš net po dvidešimties metų prisimenu, kas yra upanišados ir kaip jos klasifikuojamos senojoje indų filosofijoje. Jei profesorius dar tebedėsto, siūlyčiau gerbiamam ministrui G.Steponavičiui apsilankyti jo paskaitose ir asmeniškai įvertinti dvidešimties metų senumo konspektus.
Kita vertus, per pastaruosius dvidešimt metų niekas neparašė dvylikto upanišadų tomo, tad ar verta Broniui Genzeliui keisti savo paskaitų santraukas?
Taip pat neseniai turėjau garbės pasveikinti profesorių Leoną Jovaišą jo 88-mečio proga. Jis, kaip ir prieš dvidešimt metų, labai guvus, kupinas humoro jausmo ir šmaikštus. Bevaišindamas mane kava profesorius labai detaliai išdėstė, kaip, jo nuomone, reikėtų pertvarkyti aukštąjį mokslą ir ypač edukologiją Lietuvoje. Kol kas jo mintis išsakiau tik keliems kolegoms.
Tačiau abejoju, ar garbingo amžiaus profesoriaus pažiūros domintų Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkus. O kalbant apie senus Leono Jovaišos konspektus, norėčiau pažymėti, kad jis dažnai jų iš viso neturėjo ir skaitė paskaitas susikišęs rankas į kišenes.
Man kelerius metus taip pat teko dirbti ir bendrauti su Lietuvos švietimo reformos pradininke daktare Meile Lukšiene, profesoriumi Juozu Vaitkevičiumi, profesoriumi Vytautu Černiumi ir kitais vyresnio amžiaus mokslininkais bei dėstytojais, kurie savo darbais Lietuvoje ir anoje Atlanto pusėje prisidėjo prie mūsų švietimo ir aukštojo mokslo sistemų kūrimo. Labai gaila, kad dabartiniai Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai ir net ministras juos ir „pasenusius“ jų konspektus pasiryžę nurašyti į sąvartyną.
Kadangi straipsnį pradėjau angliškais pokštais, norėčiau jį taip ir užbaigti. Išklausę psichologijos kurso studentai seno profesoriaus paklausė, ar jie jau yra kompetentingi psichoanalizuoti Seimo narius ir ministrus. „Kol kas ne, – atsakė profesorius. – Deviantinės psichologijos kursą jums skaitysiu tik kitą semestrą“.