Trečia valanda nakties. Plačiomis, tuščiomis Kazachijos stepėmis ritasi rūko debesys. Staiga pasigirsta kurtinantis kauksmas ir ūkanotą dangų perskrodžia ryškus šviesos ruožas .
„Pirmyn, Protonai, pirmyn!“, - sušunka Frankas McKenna, stovintis ant stebėjimų pakylos kartu su delegacija iš Vakarų. Protonu vadinama raketa, vangiai besiskinanti kelią dangun iš 39-osios paleidimo aikštelės. Jos talpyklose – 500 tonų nepaprastai sprogaus kuro.
Ramaus būdo amerikietis atrodo įsitempęs. Jį galima vadinti šio erdvėlaivio vadu. F.McKenna vadovauja Vašingtone įsikūrusiai bendrovei „International Launch Services“ (ILS), kuri siūlo kosminių misijų paleidimo paslaugas. Jo klientai – bilietą į orbitą įsigiję 35 palydovų operatoriai iš 15 šalių.
Nors šis paleidimas iš Baikonūro niekuo neišsiskiria, F.McKenna įsitempęs. Keli praeityje buvę nekslandumai suteršė jo bendrovės reputaciją. Nuo 2006-ųjų ji kasmet per paleidimus sudaužydavo po vieną palydovą ir todėl dabar deda daug pastangų, kad atgautų klientų pasitikėjimą. P.McKenna netgi sukūrė visapusio draudimo planą.
Raketų versle amerikietis sukasi jau daugybę metų. Jo bendrovė ieško klientų, derasi dėl sutarčių, prižiūri raketų gamybą šalia Maskvos esančioje gamykloje ir stebi jų paleidimus iš Baikonūro. Vis dėlto daugiausia savo laiko P.McKenna praleidžia derėdamasis dėl nepaprastai paklausių JAV eksporto licencijų, kurios saugo JAV palydovines technologijas nuo šnipų.
Rusija, padedama P.McKennos, šiuo metu stengiasi išplėsti Baikonūro įtaką palydovų versle. Rusijos kariniai daliniai iš komplekso turėtų visiškai pasitraukti iki 2010-ųjų. Tada kosmodromo valdymas pereis į civilių rankas ir jis bus naudojamas komercinių palydovų paleidimui į kosmosą.
Seni priešai, nauji draugai
Staiga kambaryje nuvilnija šnabždesys. Tarpduryje stovi aukštas, pagyvenęs vyras. „Šiandieninis paleidimas visai paprastas“, - sumurma Protono programos techninis vadovas Leonidas Guruškinas. Baikonūre jis dirba ilgiau nei 40 metų ir į kosmosą jau išlydėjo 300 orlaivių: „Esame vieninteliai, galintys į kosmosą leisti raketas pramoniniu mastu“.
Seniausio ir didžiausio pasaulyje kosmodromo plotas tris kartus pranoksta Liuksemburgo teritoriją. Jis plyti nederlingose smėlėtose dykvietėse, kur dangus būna giedras 300 dienų per metus. Vasaros čia nepakenčiamai karštos, o žiemos – stingdančiai šaltos. Tarp 50 paleidimo aikštelių išsidėsčiusios griūvančios kareivinės ir užtvarų kupinas begalinis gatvelių tinklas.
„Anskčiau bendradarbiavimą su amerikiečiais sapnuodavau tik baisiausiuose košmaruose“, - prisipažįsta L.Guruškinas. Kažkada Baikonūras buvo svarbiausia Rusijos tarpžemyninių balistinių raketų paleidimo bazė. Didžiausioje paslaptyje laikomas kosmodromas buvo tyčia pavadintas mažo miestelio Baikonūro vardu, nors šis įsikūręs daugiau nei už 300 km. Net ir šiandien lankytojams neleidžiama į teritoriją įsinešti navigacinių prietaisų.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai kosmodromas netikėtai atsidūrė užsienio valstybės teritorijoje. Nuo to laiko rusai nuomoja bazę iš Kazachstano už maždaug 100 mln. JAV dolerių per metus – tiek pat kainuoja vienos raketos paleidimas.
1995 metais rusai kartu su JAV kosminės aviacijos ir raketų gamybos kompanija „Lockheed Martin“ įkūrė ILS. Sandėris atnešė naudos abiems pusėms. „Bendroji įmonė – geriausias mūsų sprendimas“, - neabejoja L.Guruškinas.
Tikimasi, kad verslas dar labiau suklestės, kai iš kosmodromo pasitrauks kariškiai. Po kelių taurelių L.Guruškinas tiesiog švyti kalbėdamas apie ateityje laukiantį aukso amžių. Jis jau įsivaizduoja suvenyrų parduotuves, ekskursijų autobusus ir iš viso pasaulio atvykstančius turistus – kažką panašaus galima išvysti Kennedy kosminių skrydžių centre Floridoje.
Tačiau kol kas palydovų paleidimą Baikonūre gali stebėti tik klientai ir jų svečiai. Protono į kosmosą skraidinama „Astra 1M“ sveria daugiau nei penkias tonas. Palydovas yra tarsi kosmoso transmisijos bokštas, vienu metu sugebantis transliuoti daugiau nei 70 TV kanalų.
Vos pasiekusi savo geostacionarią orbitą maždaug 36 tūkst. km aukštyje „Astra 1M“ pradės transliuoti didelės raiškos televizijos programas visiems žiūrovams, turintiems palydovinę lėkštę.
Kas pakyla...
Tuo metu Žemėje retai apgyvendinto Kazachstano stepės nuklotos raketų nuolaužomis. Dar neišaušus rytui metalo laužo rinkėjų visureigiai apsups nukritusių dalių išmuštas duobes rinkti metalo, kurį parduos arba supresuos į virtuvinius puodus.
Į Kazachstano stepes iš dangaus krenta ne tik raketų nuolaužos, bet ir toksiškas kuras, galintis kelti rimtą pavojų vaikų sveikatai, teigiama moksliniame žurnale „Nature“. Nesąmonės, atkerta rusas inžinierius. Raketų kuras, pasak jo, veikia kaip trąša. Aplink nukritusias raketų dalis žemė tampa tokia derlinga, kad virsta tikromis džiunglėmis.