Romos katalikais - apie 2,75 mln. žmonių. Bet tik 33 proc. jų eina į bažnyčią per religines šventes, 16 proc. – nors kartą per mėnesį, ir 8 proc. – nors kartą per savaitę. Kiti ten lankosi labai dažnai arba visiškai neužsuka.
Bažnyčių skaičių šalyje, skirtingai nuo parduotuvių „Maxima“ ar „Rimi“ skaičiaus, nustato ne jos didenybė rinka, bet daugybė kitų objektyvių ir subjektyvių veiksnių. Norėčiau pastebėti tik vieną nereliginį Bažnyčios populiarinimo aspektą. Pavyzdžiui, turistiniuose tinklalapiuose didžiuojamasi, kad Lietuva garsėja kaip bažnyčių šalis, ir vien Vilniaus senamiestyje jų galima rasti bent keliasdešimt. Kai bažnyčiose nevyksta religinės apeigos, jose paprastai sukinėjasi turistai.
Dabar norėčiau pateikti kitą retorinį klausimą: ar Lietuvoje ne per daug universitetų? Manyčiau, kad daliai Lietuvos gyventojų tai visiškai nerūpi. Kiti šiuo klausimu turi vienokią ar kitokią nuomonę, tačiau dėl to sau per daug nesuka galvos. Dar treti yra giliai įsitikinę, kad Lietuvai užtektų vienos aukštosios mokyklos.
1579 metais karalius Steponas Batoras pasirašė Vilniaus akademijos atidarymo raštą, ir popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią 1570 metais įsteigtą Jėzuitų kolegiją universitetu. Ilgainiui Lietuvoje ėmė plisti ir kitos aukštosios mokyklos ir jų atitikmenys.
Šiuo metu kas ketvirtas 25–64 metų Lietuvos gyventojas turi aukštąjį išsilavinimą, o aukštosios mokyklos per metus paruošia apie 40 tūkst. absolventų. Statistikos departamentas nurodo, kad aukštosiose mokyklose studijuoja apie 210 tūkst. studentų. Universitetai būna apytušti tik naktį arba atostogų metu ir daugumoje jų netrūksta turistų bei kitų lankytojų. Rinkos dėsniai aukštųjų mokyklų skaičių veikia taip pat šiek tiek skirtingai negu benzino kolonėlių pasiskirstymą Kupiškio rajone.
Kadangi dabartinę mokslo ir studijų reformą bandoma įgyvendinti per vieną naktį, ir ji nėra paremta išsamiais empiriniais tyrimais, aš mintyse taip pat sau leisiu pafantazuoti apie tokią situaciją.
Įsivaizduokime, kad Lietuvoje paskirtas naujas vyskupas su misija optimizuoti bažnyčios veiklą. Optimizacija plačiąja prasme apibūdinama kaip galimybė pasiekti geresnių rezultatų mažesnėmis sąnaudomis ar išlaidomis. Ne paslaptis, kad norint ką nors optimizuoti, reikia žinoti konkrečius optimizuojamo reiškinio ar programos parametrus ir turėti toje srityje daug patirties bei žinių.
Sakykime, kad šiam mano fantazijos sukurtam vyskupui trūko kompetencijos, ir jis, užuot efektyviau skleidęs religinę mintį Lietuvoje, pasiūlė sujungti vienuolynus ir sumažinti bažnyčių skaičių. Nesu tikras, kaip į tai reaguotų jo viršenybė ir publika, tačiau, manau, kad mano išgalvoto vyskupo siūlymai į dangų nenueitų.
Su mokslo ir studijų optimizacija kur kas paprasčiau. Kadangi daugelis mūsų mokėsi vidurinėje, o po to – ir aukštojoje mokykloje, mes save laikome jei ne šios srities ekspertais, tai bent žinovais.
Čia formulė pakankamai paprasta: duok Jonukui studijų „krepšelį“, leisk Petriukui iš banko ar valstybės pasiskolinti 70 tūkst. litų, įrašyk į įstatymą 50 proc. universiteto „autonomijos“ saugiklių, o visa kita savaime sukris į savo vietas.
Mažai populiarios specialybės išnyks, seni profesoriai išeis į pensiją, trys universitetai susijungs į vieną, keturi užsidarys, o gal, anot viceministrės Nerijos Putinaitės, jų Lietuvoje iš viso nebeliks.
Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) kas kelerius metus skelbia įvairių šalių Žmogiškojo vystymosi indeksą (ŽVI), kuris šiek tiek plačiau negu bendrojo vidaus produkto koeficientas apibūdina visuomenės socialinę gerovę. Politologai tvirtina, kad ŽVI šiuo metu yra patikimiausias socialinės politikos įgyvendinimo rodiklis ir palyginti objektyviai atspindi mūsų socialinės gerovės būklę. Jis grindžiamas tokiais kriterijais, kaip žmogaus gyvenimo trukmės vidurkis, gyventojų raštingumas ir išsilavinimas bei pragyvenimo lygis, atsižvelgiant į gyventojų perkamumo galią.
Valstybės, kurių ŽVI lygus arba didesnis negu 0,875, priskiriamos aukštos socialinės gerovės šalims, į kurias turi lygiuotis visos žemiau stovinčios šalys. Remiantis 2008 metų JTO duomenimis, iš 179 tyrime dalyvavusių valstybių Lietuva, kurios ŽVI – 0,869, buvo 43 vietoje. O Rusijai atiteko tik 73 vieta. Lietuvos ŽVI neigiamos įtakos turėjo žemesnis gyvenimo trukmės vidurkis, teigiamai atsiliepė gyventojų raštingumas ir išsilavinimas.
Pagal bendrą pradinį, vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą Lietuva buvo 21 vietoje, o Lietuvos moterims pagal išsilavinimo lygį atiteko net 11 vieta pasaulyje. Įdomu, kaip mokslo ir studijų optimizavimas atsilieps Lietuvos socialinei gerovei ir kokiu indeksu jį ateityje vertins Jungtinės Tautos?
Priimant į JAV aukštąsias mokyklas paprastai stojančiajam duodamas akademinio vertinimo testas arba bendrosios patirties egzaminas. Pirmasis dažniausiai taikomas stojant į bakalauro lygio studijas, o antrasis – į magistrantūrą arba doktorantūrą. Stipendijos ir kitų rūšių „krepšeliai“ taip pat dažnai priklauso nuo minėtų egzaminų rezultatų. Tokia tvarka užtikrina objektyvų, universalų, bešališką vertinimą ir pašalina korepetitorių kontribuciją skirstant piniginę paramą būsimiesiems studentams.
Taigi, ar nevertėtų ir mums pagalvoti apie objektyvesnius stojimo į aukštąsias mokyklas standartus ir atsikratyti sparčiai plintančiomis korepetitorių paslaugomis? Abejotina, ar vilnietis, kuriam tėvai samdė korepetitorius, ir savarankiškai besiruošiantis abiturientas iš Pasvalio turi vienodas galimybes į tą patį „krepšelį“?
Aukščiau minėti JAV akademinio vertinimo testai sudaromi iš klausimo ir penkių ar daugiau galimų atsakymų, kur vertinamasis turi pasirinkti vieną arba kelis teisingus sprendimus. Toliau pateiksiu savo sugalvotą tokio testo analogą.
Pavyzdžiui, kuris iš žemiau išvardintų teiginių mažiausiai siejasi su faktu, kad JAV yra daugiausia pasaulyje akredituotų universitetų – 5758. Galimi atsakymų variantai: a) JAV universitetuose kasmet studijuoja daugiausia (beveik 14,3 mln.) pasaulyje studentų; b) JAV išugdė daugiausia (iš viso 270) pasaulio Nobelio premijos laureatų: c) JAV gyvena daugiausia (priskaičiuojama 269) pasaulio milijardierių; d) JAV turi didžiausią pasaulyje ekonomiką – bendrasis vidaus produktas siekia 13,84 trln. dolerių; e) JAV išugdė daugiausia (t.y. 7) merginų, laimėjusių „Mis Visatos“ karūną. Nors visi išvardinti teiginiai yra teisingi, akivaizdu, kad atsakymas į mano sudaryto testo klausimą yra „e“.
Egzistuoja tūkstančiai tyrimų, rodančių švietimo ryšį su ekonomika ir socialine gerove. Pakartosiu banalią, tačiau daugeliui politikų iki šiol nesuvokiamą tiesą: kokybiška švietimo sistema yra neatskiriama stiprios ekonomikos ir civilizuotos visuomenės dalis. Švietimo optimizacija jokiu būdu nėra tolygi universitetų skaičiaus mažinimui ir nepopuliarių specialybių išstūmimui iš rinkos.
Aš pritariu tokioms revoliucinėms filosofijoms, kaip „jei daiktas nesugadintas, sudaužyk jį“, tačiau tik tuo atveju, kai žinau, kad mechaninį laikrodį galima pakeisti elektroniniu. Esamas mokslo ir studijų projektas kol kas tokių vilčių neteikia. Istoriškai mokslo įstaigos ir universitetai geriausiai persitvarko iš vidaus, kai jiems suteikiama visiška autonomija, ir politikai nediktuoja reformų krypties. Taip pat ateityje būtų labai malonu turistiniuose bukletuose matyti, kad Lietuva apibūdinama kaip universitetų šalis ir vien Balbieriškyje yra bent trys aukštosios mokyklos.
P.S. Tikiuosi susilauki daugybės neigiamų komentarų apie tai, kad lyginu obuolius su apelsinais, kad straipsnio pavadinimas nesusijęs su tema, kad griauti lengviau negu statyti ir pan. Taip pat iš karto noriu atsiprašyti, jei įžeidžiau kieno nors religinius jausmus.
Tokių ketinimų tikrai neturėjau. Provokuojantis straipsnio pavadinimas, turinys, struktūra ir stilius yra paprasčiausias bandymas atkreipti Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkų dėmesį į tai, kad prieš kerpant verta septynis kartus pamatuoti. O paskutinis teiginys apie Balbieriškį – tai ne fantazija. Aš JAV ilgą laiką gyvenau netoli miestelio, kur buvo keturi universitetai, o nuolatinių gyventojų skaičius vos viršijo 30 tūkstančių.