Pati mokslo sąvoka nėra tokia populiari, kad būtų apie tai galima daug ir plačiai diskutuoti, ypač norint pritraukti skaitytojo dėmesį. Juolab, kad daugelis pasakytų, jog mokslas – išskirtinai tik tiems, kurie pastarajam yra pašventę savo gyvenimus.
Tokių šiandien, matyt, nelabai gausiai ir rastumėme – turiu galvoje tuos, kurie būtų mokslininkai dėl pašaukimo, o ne akli konvencinės tiesos kūrėjai iš pragmatinių sumetimų. Tačiau apie mokslą kalbėti kartais būname priversti, ypač, jei ši tema paliečiama ne moksliniame, o labiau komercializuotame ar kitokiame korupcijos atspalvį turinčiame kontekste.
Mokslą šalia jau aptartų galimų jo tyrinėjimo aspektų, manyčiau, daugiausia galima būtų identifikuoti trejopai: pirma, į praktinę naudą orientuotas mokslas ir jo atstovų atliekami įvairūs taikomieji, užsakomieji ar kitokio utilitarinio pobūdžio tyrimai, pavyzdžiui, lazerinės fizikos, chemijos, biomedicinos, medicinos ir kitų gamtos mokslų darbai; antra, teorinės plėtros arba hipotezių patvirtinimo ar paneigimo mokslinė kryptis su aiškiomis nuostatomis į fundamentalistinę paskirtį bei prasmę, pavyzdžiui, humanitariniai, socialiniai mokslai su ugdymo mokslo atmainomis ir kt.; trečia, būtų galima išskirti selektyviai adaptuotą arba fiktyviai suderinamą mokslą, kurio ne vienas atstovas pasižymi ganėtinai aukštu profanacijos lygiu ir sugebėjimu skleisti savo diletantiškumą mažiau išmanančiai auditorijai.
Kitaip tariant, tai tariamas jo atstovų sofistinis žongliravimas kitų mokslų idėjiniais kamuoliukais vien tam, kad būtų priskiriami daugelio mokslo sričių tariamai specialistų kalvei. Tad pabandykime pastarąją kryptį šiek tiek plačiau detalizuoti ir pažvelgti į naujos švietimo reformos galimą vietą šiuo aspektu.
Neseniai, besidarbuojant nacionalinėse mokslo ir kitose viešosiose bibliotekose, užkliuvo kai kurių lokalaus masto mokslininkų, ypač socialinių mokslų krypties tyrėjų, darbai. Pastebėta, kad dalis mokslo darbuotojų, atstovaujančių tariamai suderinamo mokslo srovei, „geba“ ganėtinai lanksčiai nagrinėti ir aprėpti kone visas ne vien tik su dabartiniais tyrimais, bet ir su ankstesniais savo darbais nesusijusias aukšto mokslinio kalibro problemas. Išties stebina, kai tam tikros siauros krypties specialistai, pavyzdžiui, humanizmą pradinėse klasėse tiriantys mokslininkai, imasi nagrinėti sudėtingus specialiojo ugdymo, intelekto tipų nustatymo ar muzikinio lavinimo klausimus.
Tuomet prieš akis iškyla mokslo filosofo P.Feyerabendo metodologinio anarchizmo įmanomybės idėja. Kaip teigia filosofas, net ir įstatymais besiremiantis mokslas sėkmingai vystysis, nes bus leidžiama anarchistinių sąjūdžių galimybė. Nors, kita vertus, remiantis dar vieno žymaus amerikiečių mokslo filosofo T.Kuhno mokslinės revoliucijos ir evoliucijos idėjomis, galima sakyti, kad toks eklektiškumas, generuojant skirtingų mokslo krypčių idėjas ir vaikantis tam tikrų mokslo bendrijose nusistovėjusių mados tendencijų, gali sėkmingai pasitarnauti tolesniam mokslo evoliucionavimui ir vidiniam apsivalymui.
Tad pasitvirtina daugeliui gerai žinoma, tačiau pagal tam tikras žaidimo taisykles, apie kurias aiškiai ir nuosekliai dėsto kiti mokslo filosofai – I.Lakatošas, P.Feyerabendas, K.R.Popperis ir kt., nutylima tiesa apie intelektualiąsias dabartinio mokslo paradigmas, kur vis dar tarpusavyje susikerta skirtingų kultūrų ir mentalitetų tradicija. Būtent vienose, pavyzdžiui, šveicariškoje ar anglosaksiškoje, tradicijose akcentuojamas paties mokslininko indėlis, o ne jo gebėjimas plačiu mostu operuoti daugelio kitų autorių darbais, t.y. sumaniu jų nurašinėjimu ar percitavimu, o kitose, pavyzdžiui, Rytų Europos, daugeliu atveju vis dar vaikomasi tradicijos kuo daugiau nurašyti ar pasiremti kitais.
Tad nenuostabu, kad paėmus tam tikrą mokslinį kūrinį matysime ne paties autoriaus konstruktyvaus mąstymo skvarbumą ir jo sumaningą faktų interpretavimą, bet greičiau – daugybę kitų mokslininkų pavardžių kone po kiekvieno parašyto sakinio. Rodosi, tų pavardžių gausa kaip nors padėtų atlaikyti bet kokią galimą kritiką iš šalies. Kaip vienas garbus profesorius yra pasakęs, gausus kitų citavimas ar nurodymas savo mokslinėje studijoje tyrėjui leidžia kurti saugesnį užnugarį galimos kritikos atžvilgiu arba sukuria atitinkamą mokslininkų karjeros rėmimo tradiciją – kuo dažniau būsiu cituojamas, tuo mano reitingai kils ir atvirkščiai.
Žinoma, tokios mokslo tiesos konstravimo stovyklos šalininkams derėtų pritarti. Remtis kitais autoriais savo atliekamuose tyrimuose yra būtina, o daugeliu atveju – net ir neišvengiama. Tačiau tai daryti, matyt, vertėtų, neužgožiant ir pačio tyrėjo indėlio bei konstruktyvaus mąstymo įnašo į lokalias globalaus mokslo sritis. Tokiu būdu daugelis mokslo darbų vis dar gailiai primena kompiliacijos, gerąją šio žodžio prasme, tradicijas dabartinėje mokslinėje kultūroje.
Todėl, kartu su daugeliu šio meto mąstytojų – P.Magoha, A.Aviramu, T.Kuhnu, N.Chomsky ir kt. – galima būtų pagrįstai nuogąstauti apie tai, kad mokslo tradicija, o ypač moksliniais laipsniais privilegijuotųjų gretos per ateinantį laikmetį arba pasiduos klasterizacijos gajumui su tam tikrais vasaliniais feodalizmo rudimentais, arba išsivaduos iš jo ir ilgainiui sąmoningai pasuks liberaliosios tradicijos link.