Skruzdėlės dauginasi klonuodamosi - motinėlės deda kiaušinėlius, iš kurių
ritasi genetiškai identiškos motinėlės arba skruzdėlės darbininkės.
Kol kas žinoma tik ši vienintelė skruzdėlių rūšis, kuri visiškai apsieina
be lytinio dauginimosi. Be to, šie vabzdžiai augina lytiškai nesidauginančių
grybų „sodus“.
„Belyčiame pasaulyje“ gyvenančios skruzdėlės buvo aprašytos moksliniame
žurnale „Proceedings of the Royal Society B“ paskelbtame straipsnyje.
Arizonos universiteto biologė Anna Himler sakė televizijai
„BBC News“, kad jos vadovaujama mokslininkų grupė šias išvadas padarė
atlikusi bandymų seriją.
Pažymėjus specialiais DNR žymekliais skruzdėlių Mycocepurus smithii
individus nustatyta, kad visi vabzdžiai yra kolonijos motinėlės klonai.
Ištyrę kiaušinėlius dedančių patelių anatomiją mokslininkai nustatė, kad
jos negali poruotis dėl sandaros ypatybių, nes atitinkami jų organai buvo
visiškai sunykę.
Vabzdžių pasaulyje paplitęs reiškinys, kai patinai išsirita iš
neapvaisintų kiaušinėlių - pavyzdžiui, tai būdinga naminėms bitėms. Tačiau
nelytinis patelių dauginimasis „tarp skruzdėlių nepaprastai retas“, rašo
tyrėjai.
„Bendruomeniniai vabzdžiai dauginasi keliais skirtingais būdais, -
aiškino daktarė A.Himler. - Tačiau vykstant evoliucijai šioje rūšyje
išsivystė savitas neįprastas metodas“.
Mokslininkė ir jos bendradarbiai tiksliai nenustatė, kodėl Mycocepurus
smithii skruzdėlės perėjo prie nelytinio dauginimosi ir kada išsivystė ši
savybė.
Tyrėjai atlieka naujus genetinius eksperimentus, kurie gali padėti
nustatyti, kuriame evoliucijos etape įvyko tokia permaina.
Pasak A.Himler, gyvenimas be lyčių turi savų privalumų.
„Taip išvengiama energijos sąnaudų patinų auginimui, o vislių patelių
kiekvienoje kartoje būna 50-100 procentų“.
Tačiau genetinė įvairovė, kuri būdinga lytiškai besidauginantiems
organizmams, privalumų suteikia kur kas daugiau.
„Juo esame įvairesni - juo atsparesni parazitams ir ligoms“, - aiškino
bendruomeninių vabzdžių ekspertas Laurent'as Kelleris iš
Luizianos universiteto.
„Jeigu klonų kolonijoje viena skruzdėlė yra imli kokiam nors parazitui,
užsikrėsti gali jos visos. Taigi jeigu dauginatės nelytiniu būdu, ilgai
neišgyvensite, - sakė profesorius, kuris šiame tyrime nedalyvavo. - Tačiau
tiriant skruzdėles sulaukiame vis daugiau pranešimų apie neįprastus
dauginimosi būdus“.
L.Kelleris taip pat nurodė, kad bendruomeniniai vabzdžiai, tokie kaip
skruzdėlės, gali būti ypač gerai prisitaikę daugintis nelytiniu būdu: tokiu
atveju motinėlei lengviau kontroliuoti visų jos kolonijos individų kastą ir
lytį.
A.Himler iš pradžių susidomėjo Mycocepurus smithii ne dėl dauginimosi
ypatybių, o dėl gebėjimo auginti grybus, kuriais jos minta.
„Skruzdėlės ūkininkavimą išrado gerokai anksčiau negu mes - manoma, kad
jos grybų sodus augina jau apie 80 mln. metų, - pasakojo mokslininkė. - Jos
renka augalines medžiagas, vabzdžių išmatas ir netgi miško paklotėje rastus
negyvus vabzdžius, kuriais tręšia savo pasėlius“.
Grybus augina daugelio rūšių skruzdėlės, tarp jų garsiosios lapakirpės.
Tačiau Mycocepurus smithii kolonijos sugeba auginti „įvairesnius
pasėlius, negu kitų rūšių skruzdėlės“, pridūrė A.Himler.
„Kai pradėjome atidžiau tyrinėti šią rūšį, niekaip negalėjome rasti
patinų. Tada pradėjome vertinti jas kitokiu atžvilgiu“, - sakė ji.
Kolonijų pasėliuose auginami grybai taip pat dauginasi nelytiniu būdu,
todėl A.Himler mano, kad „nebevaržomos įprastų lytinio dauginimosi
apribojimų“ skruzdėlės įgijo tam tikrų privalumų.
„Neabejotina, kad tiriant šią sistemą laukia dar daug darbo, - sakė
mokslininkė. - Gerokai jaudinamės, galvodami, kuria kryptimi mus gali
nuvesti šie tyrimai ir jų rezultatai“.