Todėl žemai lenkiu galvą prieš visus, propaguojančius konstruktyvaus pobūdžio komentarus, recenzijas ar kitokias kritinės įžvalgos žanro formas. Kaip tik tai ir neleidžia rašytojui „smagintis“ tuo, ką tariamai jis gali vienas teišmanyti. Juolab ir šiuolaikinėje filosofijoje bei socialiniuose moksluose yra plačiai paplitęs naujų idėjų patikrinimo ir falsifikavimo metodas, įgalinantis paneigti bet kokias naujai sukurtų teorijų pretenzijas į išskirtinumą, neretai būdingą tam tikrų mokslo žinių konstravimo strategijoms.
Kalbant apie žinių industrializaciją esamame socioekonominiame ir kultūriniame kontekste, manyčiau, galima išskirti keletą rinkodaros galimybių. Iš vienos pusės, universitetuose ir kitose aukštojo mokslo institucijose yra kuriamos įvairaus pobūdžio bei mokslo krypčių studijų programos jaunuomenei bei kitokiai amžiaus grupei priskiriamiems individams, kad šie spėtų su laikmečio reikalavimais ir būtų tinkamai pasirengę keistis bei keisti kitus, o tai nėra taip blogai, juolab kad ir toks lankstumas yra vienas iš pageidaujamų asmens kompetencijų sąrašo apraiškų.
Žvelgiant iš kitos pusės, toks itin spartus įvairių studijų programų evoliucionavimas ir žinių įgijimo būdų pasiūlos gausa daugiau atspindi mokslo žinių, kaip prekės ar paslaugos, pobūdį, o ne visuomenės prusinimo, jos erudicijos visapusišką puoselėjimą. Žinoma, taip teigdamas jokiu būdu neapeliuoju į viso aukštojo mokslo sistemą ar atskirų institucijų veiklą.
Taip pat reikėtų pabrėžti švietimo, drauge – ir kaip mokslo bei praktikos, novatoriškumo pretenzijų svarbą, bet kartu ir jo reliatyvumą šiandienos atveju, t.y. didesnį balansavimą tarp tradicijos ir trendo. Visa tai, viena vertus, yra progreso veiksnys, ypač santykyje su darbo rinka, tačiau, kita vertus, – barjeras žinių visuomenės kūrimo(si) pagrindui – vertybiniam identitetui. Turiu galvoje kad ir psichologijos mokslo populiarinimo būdus per vienos dienos NLP kursus, motyvacijos, savęs pažinimo ar kt. užsiėmimus. Visa tai tiesiog yra šiandienos tikrovė, kurią yra lengviau konstatuoti nei analizuoti ją sąlygojančius veiksnius bei galimas pasekmes.
Šiuo metu švietimo tikslų fetišizavimas ar koks kitoks prioretizavimas pastebimai tampa populiariu daugelio užsiėmimu, nors, kaip indų mokslininkas S.Pandey pažymi, visame tame skubėjime greičiau visus apšviesti dažnai pamirštama savęs paklausti, kam gi apskritai (be)reikalingas yra švietimas, kurio pagrindu yra kuriamos įvairių žinių konstravimo ir perteikimo industrijos. Pasak filosofės G.Biesta, yra kelios galimos kritikos kryptys šiuo aspektu: a) kritinio dogmatizmo, įgalinančio atskleisti dažną žinių kūrėjų bei perteikėjų pretenziją ar polinkį nepaliaujamai vertinti ir vaikytis įvairių pasiekimo standartų; b) transcendentinės kritikos, atėjusios iš I.Kanto filosofinės tradicijos, kur pirmenybė teikiama galimybės sąlygų artikuliacijai moksliniame pažinime ir jo perteikime; c) dekonstrukcijos, grindžiamos J.Derridos, Karlo Otto Apelio ir kitų neonyčininkų bandymais parodyti daugelio bergždžius siekius pataisyti, pagerinti ar kaip kitaip pertvarkyti neįmanomybę.
Viena iš globalinės įvairių kultūrų skirtybės ir globalizacijos funkcijų – viską niveliuoti – neišvengiamai verčia permąstyti žiniomis prisodrintos visuomenės rengimo vertybinius išeities pagrindimus, o taip pat ir šių žinių rinkodaros vertybiškai pliuralistišką „su kuo“ situaciją.
Štai žydų kilmės socialinės kritikos atstovas A.Aviramas dabartinę situaciją regi postmodernizmo epochoje kylančių iššūkių kontekste. Autorius pastebi, kad postmodernioje visuomenėje stipriai jaučiamas perėjimas nuo objektyvaus-monolitinio prie reliatyvistinio-pliuralistinio tikrovės reiškinių suvokimo.
Anot sociologo, vienas iš pagrindinių postmodernizmo iššūkių žmogui, akivaizdžiai darančių žinių industriją kiek anomalia, būtų įvykusi revoliucija socialiniame lygmenyje. Ši revoliucija, šalia daugelio kitų, pasireiškia per esminių socialinio gyvenimo kategorijų lankstumą ir pliuralizmą, ypač per ryškų trijų socialinio gyvenimo kategorijų kitimą: a) amžiaus vaidmenų sampratos (vaikai vs. suaugusieji, vyresnieji vs. jaunimas); b) lyčių įtakos sampratos kaitą (vyrai vs. moterys); c) pagrindinio socialinio vieneto sampratos kaitą (branduolinė šeima vs. gyvenimas nuodėmėje).
Visos šios perskyros, kadaise buvusios pavienės ir akivaizdžios, šiandien tampa vis miglotesnės ir mažai beapčiuopiamos – vaikai panašėja į suaugusiuosius ir atvirkščiai, skirtumai tarp vyresniųjų ir jaunimo gyvensenos stiliaus progresyviai blėsta, o moterys jau užsiima tuo, kas ankstesniais laikotarpiais griežtai buvo laikyta vien vyriška veikla: politika, verslas, lobistinės machinacijos ir kt. viešos erdvės žaidimai. Alternatyvų branduolinei šeimai taip pat daugėja – vienišų tėvų šeimos, tos pačios lyties asmenų šeimos, partnerių šeimos ir pan. Visa tai ir galima būtų apibrėžti kaip vieną iš postmodernizmo situacijų ar net veiksnių, kurioje atsiranda žinių industrializacijos siekiai visus daryti tinkamais ekonominiam (iš)naudojimui.
Tokiu būdu postmodernizmas gali būti suprantamas ir kaip pereinamasis laikotarpis, kuris jau nebėra kontroliuojamas ar kaip kitaip tikrinamas jokių pastovios ir nekintamos sistemos paradigmų.
A.Aviramo įsitikinimu, labiausiai postmodernizmo iššūkių paveiki yra šiandieninė švietimo sistema. Juk pačios sąvokos „švietimas“ prasmė – formuoti asmenį pagal norimą modelį, tai neretai konsonuojant su socialiniu termino „norimas“ diktatu.
Reliatyvistine-pliuralistine idėja paremta žinių rinkodara sparčiai griauna jau muziejiniais virtusius įsitikinimus apie idėjiniame lygmenyje esančias žmonių vertybes, jų troškimus ir galimus sėkmingai susiklosčiusius jų gyvenimo scenarijus. Tad norint užkirsti kelią tokiems ideologinės atrofijos plitimams, akivaizdžiai didelio įdirbio būtų reikalaujama iš aukštųjų mokyklų, ruošiančių būsimus tam tikrų sričių specialistus, administracijos aparato bei kokybės paieškų ir įtvirtinimų siekiams. Kaip teigia sociologas P.Magoha, norint siekti produktyvumo ir matyti perspektyvą, „privalu eksperimentuoti ir nebijoti dar nepatikrintų idėjų priėmimo bei ieškoti įvairių valdymo stilių“.