Lietuvių kalbos egzamino migla klaidina net Vilniaus licėjaus direktorių S.Jurkevičių (5 video)

Vienos iš geriausių Lietuvos mokyklų, Vilniaus licėjaus, direktorius Saulius Jurkevičius sako, kad jo mokyklos auklėtiniai prie žinių patikrinimo pripranta, nes kiekvienais metais laiko tam tikrus egzaminus.

Ketvirtadienį su lrytas.lt skaitytojais per vaizdo konferenciją bendravęs S.Jurkevičius įsitraukė į diskusiją ir nagrinėjo Lietuvos švietimo problemas. Pateikiame kai kurias pašnekovo mintis ir dalį atsakymų į klausimus.

Vaizdo konferencijos medžiagą galite žiūrėti lrytas.lt videonaujienose: pirma, antra, trečia, ketvirta, penkta dalis.

- Kaip ir kiekvienoje mokykloje, pas mus mokiniai jaučia nerimą. Kiekvienas žmogus prieš egzaminą įsitempia ir galvoja, kaip pavyks. Bet, kad tai kažkas grėsmingo, neišvengiamo ir baisaus – turbūt nelabai. Mūsų mokiniai yra įpratę šiek tiek dažniau laikyti egzaminus. Mūsų ugdymo procese yra vadinamosios sesijos, kai mokiniai kiekvienais metais laiko tam tikrus egzaminus. Tai suteikia sąlygas priprasti prie egzaminų laikymo procedūros.

- Neseniai mokykloje priėmėme anglų delegaciją. Anglijoje įprasta, kad kiekvienais metais pereinant į kitą klasę yra laikomi kokie nors egzaminai. Į tai žiūrima lyg į sveiką patikrinimą, kuris rodo, kaip mokiniai metai iš metų juda į priekį ar stovi vietoje.

Lietuvoje gali būti ir taip, kad dvyliktoje klasėje žmogus egzaminą laiko pirmą kartą. Todėl jam natūraliai kyla stresas. Jeigu būtų nuoseklesnė švietimo politika, o egzaminai vyktų pakankamai reguliariai, galbūt ir tas stresas būtų mažesnis.

Egzaminai dabar yra lemiamas faktorius stojant į aukštąsias mokyklas, gaunant studento krepšelį. Kai kuriems tai – gyvybės ir mirties klausimas: ar studijuosi mokamoje studijų programoje, ar mokėti nereikės. Panašiai kaip sovietiniais laikais: jeigu įstosi į universitetą, tai neisi į sovietų kariuomenę, jeigu neįstosi – eisi. Be to, ir pati visuomenė kursto įtampą, todėl tampa baisu. Pavyzdžiui, kaip ir su krize. Sakoma, kad Lietuvoje yra baisi krizė, todėl visi pradeda galvoti, kad už dviejų savaičių pradėsime badauti – baimė iš tiesų atsiranda.

- Taip, kreipiasi kiekvienais metais. Tik mūsų kreipimosi specifika yra kiek kitokia negu kitų mokyklų. Šiaip paprastai dauguma moksleivių kreipiasi į Nacionalinį egzaminų centrą, kai neišlaiko egzamino. Mūsų abiturientai dažnai kreipiasi bandydami sužinoti, kodėl iš valstybinio egzamino gavo ne 100, o 95 balus. Kartais tai atrodo keistai net man pačiam.

- Visaip būna. Visose disciplinose brandos egzaminų rezultatai yra pakankamai patikimi, išskyrus lietuvių kalbos. Jeigu gauni matematikos, chemijos, fizikos, biologijos pažymį, manau, kad balas atitinka tavo žinias.

Bet kai kalbame apie lietuvių kalbos egzaminą, iškyla keistų neatitikimų. Lietuvių kalbos egzaminas yra tam tikra problema – jis neadekvačiai patikrina tavo žinias. Būna labai daug kuriozų. Per tiek metų nebuvo surasta optimali kalbos mokėjimo tikrinimo sistema, ji tapo labai miglota. Manau, kad viską įmanoma patikrinti, jeigu yra aiškiai apibrėžti kriterijai.

Lietuvių kalbos egzaminą reikėtų palikti kaip privalomą, tačiau nelaikyti jo kaip valstybinio. Lai visi mokiniai šį egzaminą laiko mokyklose, o mokytojai įvertina vietoje ir parašo pažymį. Lietuvių kalbos egzaminas neturėtų lemti mokinių stojimo į aukštąsias mokyklas. Man labai apmaudu ir gaila, kad tokia didelė lituanistų bendruomenė nesugebėjo sukurti akivaizdžiai veikiančios sistemos – o dabar lietuvių kalbos vertinimas kelia problemų visai egzaminų sistemai.

Mane pribloškė dar vienas dalykas. Mokinys per lietuvių kalbos egzaminą bando atsakyti į kažkokį klausimą, samprotauja, o jo padarytos gramatikos klaidos netikrinamos. Neįsivaizdavau, kad gali būti toks absurdas. Atsakai į klausimą, padarydamas labai daug rašybos klaidų, bet jos yra netikrinamos ir nevertinamos! Turėtų būti vieninga visuma. Nuo vieno kraštutinumo einama prie kito. Nežinau, kas į šitą klausimą padės Lietuvai atsakyti.

Verta pažymėti, kad paradoksą sukuria aukštųjų mokyklų pozicija: universitetų vadovybė nusprendė neskaičiuoti bendro vidurkio, jeigu žmogus mokykloje mokėsi savo norimus, pasirinktus dalykus. Tai yra neįtikėtinas dalykas!

Kaip galima nevertinti žmogaus noro pasirinkti sau įdomiausius dalykus ir į juos gilintis?! Galiausiai prieita prie absurdo, kai stojant į aukštąją mokyklą atsižvelgiama tik į dviejų ar trijų dalykų rezultatus. Mokinys gali mokytis du dalykus ir to visiškai užtenka. Į jo pasirinkimą niekas nenori atsižvelgti. Todėl dvyliktoje klasėje mokiniai pradeda nevaikščioti į atskirų mokomųjų dalykų disciplinas. Etika ir visi kiti taurūs dalykai tampa priedu ar nuovargiu, kuris trukdo susikaupti dviem mokomiesiems dalykams.

- Pakartočiau tą patį. Šis procesas jau po truputį prasidėjo. Balandžio mėnesį vyksta kalbos įskaitos, o paskui prasideda egzaminai, ir mokiniai pradeda keliauti per mokyklas, o ugdymo procesas tęsiasi. Tokiu metu CŽV ar rusų FST atėjusi į mokyklas tiesiog sužlugtų – pasimestų, nes neperkąstų tos sistemos. Iš tiesų tai yra sumaišties metas – ryški problema, kurią reikia spręsti mokyklose. Ji tęsiasi ir tampa chroniška, kaip baisus recidyvistinis rudimentas, kurį reikėtų nupjauti ir išgydyti, bet neišeina.

Vieną gražią dieną atsikėlę ryte vaikai tėvams pasako: „Žinot, neisiu šiandien į mokyklą, nes nereikia! Kodėl nereikia eiti? Mūsų mokykloje mokosi kitos mokyklos mokiniai“.

Nesiseka suorganizuoti proceso aiškiai ir skaidriai. Tam tikrų metu mūsų Vilniaus mokiniai klajoja po visą miestą – važiuoja laikyti egzaminų tai į vieną mokyklą, tai į kitą. Sistema iš esmės nėra bloga, tačiau problemų kyla, kai egzaminų maratonas susikerta su ugdymo procesu. Tada kenčia visi.

- Rudenį buvo katastrofa – kai kurios Vilniaus mokyklos negalėjo surasti lituanisto. Nebuvo žmonių, kurie galėtų vesti lietuvių kalbos pamokas.

Tačiau situacija pasikeitė visai neseniai, kai buvo pradėta kalbėti apie krizę. Atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, kurie kreipiasi į mokyklą ir ieško darbo.

Bet tai nėra natūralus grįžimas į mokyklas. Jo niekas neprognozavo ir specialiomis priemonėmis neskatino. Kai kurie jauni žmonės dabar renkasi mokyklą kaip gelbėjimosi ratą, kad gautų pastovų atlyginimą, kol situacija vėl taps gera.

Bus gražu, jeigu kažkas liks. Bet jaučiu, kad pasikeitus situacijai, daugelis žmonių pakeis ir savo orientacijas - greitai paliks mokyklas. Šiuo metu viskas palikta „nematomos rankos“ idėjai – laukiama kol pati rinka išspręs reikalus, sunešios visus krepšelius į savo vietas. Nematau, kad valdžia dėtų pastangas ir spręstų šią problemą. Viskas palikta savieigai. Kaip Lietuvoje suformuoti gerą pedagogų bendruomenę, niekam nerūpi.

Sukurta sistema yra visiškai nepalanki mokytojui ir jo profesijai.

- Kai Lietuvoje buvo krizės laikotarpis, mokytojai uždirbo labai menkus atlyginimus. Buvo metas, kai aš pats dirbau keliuose darbuose. Kai premjero G.Vagnoriaus laikais gavau talonų, parsinešiau namo, pažiūrėjau su žmona ir vaikais – tapo aišku, kad reikia kažką daryti. Pradėjau dirbti keliuose darbuose ir taip išlikau švietimo sistemoje. Kiti mokytojai turėjo fundamentaliai keisti darbą, kad išlaikytų šeimas. Prastos finansinės sąlygos nušlavė labai daug jaunų žmonių.

Be to, darbo aplinka mokykloje yra labai išbalansuota. Mokinių atsakomybės ribos neapibrėžtos – buvo nuolat akcentuojamos vaikų teisės, bet apie pareigas aiškiai niekada nekalbėta.

Kai buvo įdiegta moksleivio krepšelio sistema, kai kurios mokyklos ėmė stengtis išlaikyti net ir labai prastus mokinius.

Dabar tą patį bus galima sakyti ir apie universitetus. Kai studentas į aukštąją mokyklą atsineš krepšelį, jos visos susidurs su panašia problema. Aš esu krepšelininkas, todėl, gerbiamasis, su manim elkitės atsargiau, nes jeigu man nepatiks, pasiimsiu krepšelį ir iškeliausiu kitur. Aš ironizuoju, bet ironijoje slypi daug tiesos. Krepšelis nesukurs trokštamos kokybės. Jis greičiau sukels atvirkštinę situaciją.

- Nereikia autoritarinių metodų ar kažkokių perversmų. Mokyklą ir toliau reikia laikyti demokratine, tačiau aiškiai apibrėžti mokinio pareigas, o už pareigų nevykdymą turi būti numatyta aiški atsakomybė.

Lietuvos mokyklose mokytojas turi didelį krūvį. Kad išgyventų, jis ima maksimumą pamokų ir visiškai nepajėgia kiekvienam mokiniui skirti pakankamai dėmesio: reikia ištaisyti ir darbus, ir pamokoms pasiruošti.

- Visi mūsų absolventai mokosi aukštosiose mokyklose. Jie renkasi specialybes, kurios yra populiarios ir gali suteikti didelių galimybių visuomenėje. Ilgą laiką tai buvo teisė, dabar – ekonomika. Turim daug tiksliųjų mokslų atstovų, informatikų, turime gamtos mokslų klasę, iš kurios jaunimas stoja į biochemiją, mediciną.

Nuo 2004 metų, kai atsirado galimybė stoti į užsienio universitetus, daug mokinių renkasi studijų programas užsienio universitetuose. Maždaug 30 procentų mokinių per pastaruosius trejus metus išvyko tęsti mokslų į užsienio aukštąsias mokyklas.

Kodėl niekas iš mūsų mokinių neina į pedagoginį universitetą? Kai turi itin gerus rezultatais ir stiprią motyvaciją, į pedagoginį gali nueiti vedamas visiško patriotizmo ir idealizmo. Dabar jauni žmonės yra ambicingi ir nori išbandyti įvairių galimybių. Patys gabiausi turi progą savo galimybes išbandyti ne Lietuvoje, o prestižiniuose užsienio universitetuose. Turim absolventų, kurie mokslus tęsia Kembridže, Oksforde, LSE (London School of Economics). Jie bando save ten realizuoti. Lietuva gali didžiuotis, kad turime tokių mokinių, kurie Kembridžo universitete tampa legendomis. Pernai į šį universitetą įstojęs Vytautas Gruslys jau dabar ten sulaukia daug dėmesio – jie vieni kitų klausinėja, ar tu pažįsti tą žmogų iš Lietuvos.

- Mes dedame pastangas. Licėjus yra sukūręs alumnų organizaciją – buvę absolventai bendrauja tarpusavyje. Švenčiame šventes – vien ko verta Vasario 16-oji. Kovo 11-ąją mes irgi visą laiką pažymime. Darome tiek, kiek galime. Sėjame sėklą žmonių širdyse – kad išvažiavę jie matytų prasmę grįžti ir grįžimo galimybę. Man, kaip Lietuvos patriotui, pačiam būtų labai skausminga, jeigu dalis mokinių negrįžtų į Lietuvą.

- Šią savaitę alumnai pakvietė mūsų absolventus, kurie baigė aukštąsias mokyklas Lietuvoje. Išsamiai aptarėme studijų perspektyvas Lietuvoje. Yra labai daug įvairių studijų programų, todėl priėjome prie išvados, kad Lietuvoje galima įgyti bent jau kvalifikuotą bakalaurą. Dalis buvusių mūsų mokinių net rekomendavo baigti bakalauro studijas Lietuvoje, o magistro studijas siūlė pabandyti tęsti užsienyje.

Kiek supratau, mūsų bakalauro studijos nuo vidutinių studijų Vakarų universitetuose labai nesiskiria. Bet būtent magistro studijos skiriasi fundamentaliai. Jeigu nori stipriau žengti į mokslo ir žinių pasaulį, užsienio magistro studijos suteikia daugiau naudos.

Tačiau mane džiugina ir puikūs žmonių, kurie studijuoja Lietuvoje, sėkmės pavyzdžiai. Save surasti tikrai galima.

- Nors oficialiai nuolat deklaruojamos vertybių ugdymas, tačiau mums nesiseka įeiti į trokštamą kelią. Tai lemia įvairios priežastys: vadovėliai, programos, mokytojų kvalifikacija, egzaminai – turi būti vieninga sistema, kuri formuotų žmogų, kuriantį atvirą visuomenę su vertybėmis.

- Skaitytojai pastebi, kad mokyklose nyksta vertybės. Ar tai reiškia, kad tokios pamokos, kaip etika, tikyba, pilietinis ugdymas, yra beprasmės?

- Šios pamokos didele dalimi tapo formalios. Matydami, kad patriotiškumo, pilietiškumo ir kitų vertybių klausimas yra aktualus, buvo įvesta daug papildomų disciplinų, tačiau jos savo paskirties neatlieka. Tai yra proceso imitavimas, todėl rezultatas yra nepasiekiamas.

Galutinis rezultatas, įvedus etiką, pilietinį ugdymą ir visas kitas neva papildomas disciplinas, kurios turėtų formuoti žmones, geriausiai buvo išreikštas metiniame prezidento pranešime – totali moralinė ir vertybinė krizė.

Gerai neapgalvotos programos, gerai neparengti mokymo metodai, trūksta kvalifikuotų mokytojų – etiką pasišauna vesti žmogus, kuriam pačiam dar derėtų paaiškinti, kas yra etika. Ateina mokiniai į pilietinio ugdymo pamokas šiaip tuščiai laiką praleisti, nes pati programa nėra gerai sufokusuota ir neturi prasminių tęstinumų. Tai sukelia tik dar daugiau problemų.

Aš pats esu vedęs pilietinio ugdymo pamokas ir žinau vaikų požiūrį. Manau, kad geras rezultatas būna tada, kai tau nereikia kalbėti apie mokymąsi, apie patriotizmą, o tiesiog gerai dirbti, dėstyti dalyką, bendradarbiauti, ir tada atsiranda meilė tėvynei, meilė mokyklai ir pagarba visai sistemai. Kai per prievartą bandoma įdiegti lytinį švietimą, pilietinį, dorinį ir etinį ugdymą, tada norimas rezultatas nepasiekiamas.