Kaip vyksta paskaitos 16 pasaulio aukštųjų mokyklų, kaip jų dėstytojai per paskaitas bendrauja su studentais, kaip ir kokią informaciją jiems pateikia, dabar sužinoti ir net mokytis kartu gali visi norintys. Paskelbę apie galimybę visiems pageidaujantiems jų tinklalapiuose nemokamai peržiūrėti ir atsisiųsti beveik visų paskaitų medžiagą garsiausi pasaulio universitetai skatina perversmą daugelyje šalių vis dar gana konservatyviame mokslo pasaulyje ir siūlo naujų būdų, kaip patraukliai pateikus informaciją pritraukti naujų studentų.
Praeityje tie laikai, kai norint rasti atsakymą tekdavo sklaidyti įvairius leidinius ir knygas bibliotekose ar teirautis dėstytojų. Dabar yra daugybė patogių būdų surasti bet kokią reikiamą informaciją ir keistis ja su kitais.
Žinoma, savarankiškai studijuodami universitetų skelbiamų paskaitų garso ir vaizdo įrašus, dėstytojų konspektus, jokio kvalifikacinio laipsnio ar sertifikato negausite, tačiau žinant, kaip vyksta paskaitos viename ar kitame universitete, kokia ten bendravimo kultūra, kokios vertybės puoselėjamos, bus lengviau apsispręsti, kur studijuoti būtų geriausia, priimtiniausia.
Ir vis dėlto – kodėl pasaulio universitetai kai kuriems pokyčiams ryžtasi taip nenoriai? Pateikiamos kelios priežastys: noras išlaikyti aukštą statusą ir autoritetą, pokyčių baimė. Bet kokiu atveju aišku viena – per informacines technologijas mokslas ateityje bus prieinamas visiems, o absoliuti dauguma informacijos – nemokama.
Apriboti neįmanoma
Kaip tokį pasaulio universitetų žingsnį vertina Lietuvos aukštosios ir verslo mokyklos, ar pačios planuoja ką nors panašaus?
Dvi kadencijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitetui vadovavęs Virginijus Kundrotas idėją tinklalapyje skelbti paskaitų medžiagą, jų garso ir vaizdo įrašus vertina teigiamai. „Tai nėra daroma specialiai, iš anksto pasiruošus, tiesiog nufilmuojama ir tinklalapyje patalpinama įprasta paskaita. Tai labai sveikintinas dalykas, nes kartu sudaroma galimybė susipažinti su paskaitų tematika, pasižiūrėti, kaip jos vyksta, o aukštoji mokykla dėl to nieko nepraranda. Atvirkščiai – padidėjus prieinamumui padidėja susidomėjimas. Jeigu žmogus susidomi, jis vis užsuka į universiteto tinklalapį ir pripranta prie jo stiliaus. Išsirinkęs jam tinkančią programą, apsisprendęs studijuoti, žinoma, pirmiausia jis kreipsis į tą aukštąją mokyklą, su kuria jau yra susipažinęs“, – mano Kundrotas.
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorius sako, kad aukštosios mokyklos neturėtų bijoti tokios praktikos, o „jeigu tokios baimės yra, vadinasi, kažkas su ta mokykla negerai“. „Informacinės galimybės dabar tokios didelės, kad apriboti žinių ir informacijos neįmanoma. Savarankiškai studijuojantys paskelbtą paskaitų medžiagą laipsnio vis tiek neįgis, o susidomėjimą tokiomis akcijomis padidinti galima. Jeigu riboja informaciją, vadinasi, ta mokykla nesijaučia stipri arba jinai yra per maža, turi per mažai kvalifikacijos. Norint padaryti tokį dalyką reikia turėti kvalifikuotus dėstytojus, jie turi laisvai jaustis, taip pat reikia techninių priemonių, juk būtina ir gerai nufilmuoti, ir atitinkamai įdėti. Taigi tokios paslaugas teikimas rodo aukštosios akademinės ar verslo mokyklos brandą. Silpnos ir mažos mokyklos to padaryti negali“, – įsitikinęs ISM atstovas.
„Baltic Management Institute“ (BMI) generalinis direktorius Jaunius Pusvaškis pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kiek naudos iš nemokamai pateikiamos medžiagos gauna ją studijuojantys. „Jeigu mokslo įstaigų tinklalapiuose skelbiama medžiaga yra tiek pat vertinga, kaip ir dalyvavimas mokymo procese, tuomet, manyčiau, aukštosios mokyklos pjauna šaką, ant kurios sėdi, nebėra prasmės vaikščioti į mokymus, dalyvauti programose, nebereikia ir profesorių. Vis dėlto esminis dalykas, manau, tas, kad skelbiama ne absoliučiai visa informacija, ne visuomet kalbama apie detales ir konkrečius atvejus. Juk tikroji vertė sukuriama mokymo procese, ypač kalbant ne apie akademines, o apie verslo studijas – verslo krypties studentams ir žinias gilinantiems vadovams itin svarbi praktinė profesoriaus patirtis.
Naujausias žinias, naujausią praktiką, patirtį studentai gauna būtent iš jo, iš praktiko, kuris su konkrečiu projektu, produktu ar sritimi dirba kasdien. Žmogus yra sociali, bendraujanti būtybė ir daugelį dalykų sukuria ne vienas sėdėdamas užsidaręs, o bendraudamas su kolegomis, bendradarbiais, savo komandos nariais“, – svarsto Pusvaškis.
Jis mano, kad pateikdami paskaitų medžiagą universitetai siekia skatinti žmones domėtis. „Tai daugiau rinkodaros veiksmas, susijęs su bakalauro ir magistrantūros studijomis, kurios nereikalauja turėti praktikos. Pirminėms studijoms toks variantas gali būti taikomas: akademikams tai leidžia patraukliai pateikti susistemintą teorinę informaciją.
Tačiau universitetų tinklalapiuose tikrai nebus pateikiama medžiaga su detalia atskirų įmonių analize, atskleidžiančia, kaip buvo daroma viena ar kita, kiek pasiteisino vienokia ar kitokia įmonių praktika. Pateikiama medžiaga gali būti pirminis šaltinis, leidžiantis susidaryti bendrą vaizdą apie paskaitą, kursą ar programą. O norint sužinoti visas metodikas, teorijas arba pasisekusius praktikos pavyzdžius, manau, reikėtų lankyti paskaitas, diskutuoti su lektoriumi ir kolegomis. Tuomet mokymosi procesas yra pats veiksmingiausias.
Pavyzdžiui, paskaitas BMI skaitantys lektoriai perteikia ir savo verslo patirtį, bet jos tikrai nepamatysite paskaitos skaidrėse, nes ten jos įdėti neįmanoma. Be to, dažnai lektoriai patys konsultuoja įmones, todėl negali teikti apie jas informacijos. Vis dėlto dalyvaujantys paskaitoje ar seminare gali išgirsti daugiau“, – sako BMI vadovas.
BMI savo tinklalapyje paskaitų medžiagos neskelbia. Kaip ir dauguma mokslo įstaigų, pristatinėdami savo programą ar rengiamus seminarus jie tiesiog informuoja, kam ji skirta, į ką orientuota, pateikia tam tikras programos dalis, atspindinčias jos turinį.
Išlaidos pasiteisina
Dauguma Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojų paskaitų medžiagą skelbia universiteto tinklalapyje, tačiau ji pasiekiama tik studentams – reikia prisijungimo vardo ir slaptažodžio.
Universiteto studijų prorektorius Alfonsas Daniūnas pripažįsta, kad ši sistema „gal galėtų būti geresnė“, nes dabar „dėstytojas taip, kaip jam atrodo, įdeda savo konspektą“ ar teorinę, praktinę kurso medžiagą, knygos gabalą ir studentai gali visu tuo naudotis.
„Nuotolinio ar e. mokymo medžiagai keliami tam tikri reikalavimai: ji turi būti paruošta pagal tam tikras taisykles, kad studentas galėtų savarankiškai mokytis, yra specialūs metodai, pagal kuriuos reikia paruošti konspektą“, – sako Daniūnas.
Jis mano, kad Vakarų universitetų tinklalapiuose skelbiama paprastesnių kursų medžiaga, o geresni nėra prieinami visiems to norintiems. Klausimų Vilniaus Gedimino technikos universiteto studijų prorektoriui kyla ir dėl paskaitų medžiagos autorystės apsaugos. „Vis dėlto tai yra žmogaus autorinis darbas, parengti medžiagą užima daug laiko, todėl apsaugos požiūriu yra pagrindo diskutuoti, ar ta medžiaga turi būti visiškai laisvai prieinama visiems. Juk ir gero vadovėlio, kol nesusimokate, nenusipirksite – kad ir elektroninio. Mūsų universitete dėstytojui palikta galimybė pačiam nuspręsti: ar medžiagą palikti visiškai atvirą, ar su slaptažodžiu, kurį duoda savo studentams“, – sako studijų prorektorius.
Studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete daugiausia renkasi baigusieji vidurines mokyklas, jiems sudominti, pritraukti ir turėtų būti skirti atviri konspektai ar paskaitų medžiaga. „Nieko panašaus moksleiviams dabar neturime, specialiai neagituojame jų skelbdami atvirus konspektus, tačiau planuojame sukurti naują tinklalapį ir jame nurodyti, ką jam, kaip būsimam mūsų studentui, reikėtų labiau pasimokyti vidurinėje mokykloje, tarkime, tam tikras matematikos dalis ir panašiai. Žinoma, universiteto tinklalapyje pilna informacijos apie stojimą – kokius dalykus galima studijuoti, ką apima jų programos, kur galima įsidarbinti baigus studijas“, – teigia Daniūnas.
Jungtinėse Amerikos Valstijose esantis Masačusetso technologijų institutas pateikia tokią nemokamų paskaitų garso ir vaizdo įrašų, dėstytojų konspektų kainą: kiekvienam kursui specialiai sukurtame tinklalapyje pristatyti reikia apie 10 000–15 000 USD (26 000–38 900 Lt). Tiek, instituto skaičiavimu, kainuoja surinkti ir susisteminti kurso medžiagą, užtikrinti tinkamą licencijavimą, kad informaciją būtų galima laisvai platinti. Paskaitų vaizdo įrašai, kaip skelbiama, kainuoja dvigubai daugiau, tačiau teigiami juos žiūrinčiųjų ir vertinančiųjų atsiliepimai pateisina tokias išlaidas.
Tinklalapį su nemokama paskaitų medžiaga jau yra aplankę per 53 mln. vartotojų iš viso pasaulio – maždaug po milijoną kiekvieną mėnesį. Daugiausia lankytojų sulaukiama iš Šiaurės Amerikos (41%), antroji vieta tenka Azijos šalims (21%), trečioji – Europai (19%). Dažniausiai tinklalapyje lankosi savarankiškai besimokantys (48% visų lankytojų), taip pat studentai (32%) ir dėstytojai (17%). Jie nurodo tokias savo apsilankymo Masačusetso technologijų instituto tinklalapyje priežastis: dėstytojai nori pagilinti jau turimas žinias, išmokti naujų mokymo metodų, įtraukti tinklalapyje pateikiamą medžiagą į savo skaitomą kursą; studentai čia užsuka norėdami sustiprinti savo žinias, naudinga informacija papildyti studijuojamas disciplinas ar susidaryti studijų planą; studijuojančius savarankiškai domina profesiniai dalykai ir naujienos bei su profesija nesusijusios sritys, tinklalapyje skelbiama informacija padeda pasirengti planuojamoms studijoms, įdomia informacija papildyti rengiamą projektą ar atliekamą užduotį.
Nemokamai peržiūrėti ir parsisiųsti paskaitų medžiagą siūlo šie universitetai:
1. Atvirasis universitetas (angl. Open University; Didžioji Britanija) 2. Berklio muzikos kolegija (JAV) 3. Carnegie Mellono universitetas (JAV) 4. Grešamo kolegija (JAV) 5. Jeilio universitetas (JAV) 6. Johnso Hopkinso universitetas (JAV) 7. Jutos slėnio valstybinė kolegija (angl. Utah Valley State College, JAV) 8. Jutos valstybinis universitetas (JAV) 9. Kalifornijos universitetas Berklyje (Kalifornija) 10. Masačusetso technologijų institutas (JAV) 11. Niujorko universitetas (JAV) 12. Notre Dame universitetas (JAV) 13. Stanfordo universitetas (Kalifornija) 14. Tuftso universitetas (JAV) 15. Vanderbilto universitetas (JAV) 16. Vašingtono universitetas (JAV)Šaltinis: AceOnlineSchools.com/free-online-classes
AcademicEarth.org Žymiausių pasaulio mokslininkų paskaitų vaizdo įrašai
Universitetai investuoja
Šimtmečius gyvuojantys pasaulio universitetai ne tik rūpinasi, kaip pritraukti naujų studentų, bet ir kaip protingai tvarkytis su per ilgą laiką užgyventu nekilnojamuoju turtu, sukauptais pinigais. Šiam tikslui jie samdo specialistus, kurie universitetų turimas santaupas įvairiai investuoja. Anksčiau rinkęsi konservatyvesnes investavimo formas į akcijas ir obligacijas, ekonomikai klestint jie pasuko pelningesniu, žadančiu didesnę grąžą, bet ir rizikingesniu keliu (privataus kapitalo, apribotos rizikos fondai, nekilnojamasis turtas), dėl kurio užėjus sunkmečiui tikriausiai ne vienas gailisi. Be to, tokias investicijas labai sudėtinga be didesnių nuostolių paversti grynaisiais pinigais, kurių dabar universitetams taip reikia.
Pavyzdžiui, Kembridžo universitetą sudarantys koledžai yra nepriklausomi nuo universiteto ir patys tvarko savo reikalus. Koledžai įkurti XIII–XIV amžiuje ir per šį laiką yra prikaupę įvairaus turto – tiek nekilnojamojo, tiek ir finansinio. Disponuodami juo koledžai kuria geras sąlygas savo studentams ir dėstytojams.
„Koledžų valdymas pagrįstas tiesiogine demokratija. Jų valdyme dalyvauja visi dėstytojai, dar vadinami tikraisiais nariais (angl. fellows). Kas dvi savaites rengiamas susirinkimas, kuriame dalyvauja visi dėstytojai ir sprendžia įvairius strateginius klausimus, priima įvairius finansinius sprendimus. Koledžo reikalus aptaria jo bendrasavininkiais laikomi tikrieji nariai, taigi nei administracija, nei studentai šiuose susirinkimuose nedalyvauja“, – „Versus“ pasakoja Seimo narys Mantas Adomėnas, Kembridžo universitete rašęs ir apsigynęs doktoratą, o 2000–2004 metais viename iš jo koledžų „Gonville & Caius“ dėstęs filosofiją, klasikines kalbas, aktyviai dalyvavęs jo gyvenime ir buvęs tikruoju nariu.
2000–2004 metai, prisimena Adomėnas, kaip tik ir buvo tas laikotarpis, kai augant ekonomikai koledžai ėmė mažinti turimų valstybinių obligacijų skaičių, pardavė dalį aukso ir ėmė rinktis pelningesnes, bet ir rizikingesnes investavimo formas. Tuo pačiu metu vyko ir pasikeitimai valdyme. Anksčiau koledžai turėdavo savo iždininką, kuris, žinoma, neskaitė paskaitų, tačiau taip pat buvo koledžo tikrasis narys, prižiūrėjęs institucijos finansus. „Paprastai juo tapdavo koks nors nusipelnęs, į pensiją išėjęs kariškis, turintis šiokį tokį finansinį nusimanymą. Koledžo pinigus jis tvarkydavo labai konservatyviai – investuodavo į valstybės obligacijas, dažniausiai Anglijos iždo ir daugiau nelabai kuo teužsiimdavo“, – pasakoja Adomėnas.
Vykstant permainoms iždininkus pakeitė savo srities profesionalai – investicijų bankininkai, finansininkai. Jie ir buvo atsakingi už koledžo finansų pervedimą nuo konservatyvios sistemos, besirėmusios nekilnojamuoju turtu, žemių valdymu, jų nuoma, prie aktyvaus investicinio gyvenimo.
„Manau, kad dabar tą padarę Kembridžo ir Oksfordo koledžai nepaprastai kenčia, nes krintant pasaulio ekonomikai patiria baisių nuostolių. Šioje situacijoje laimėjo finansų specialistų nepasisamdę ir prie senosios sistemos likę koledžai. Jie taip pat turi žemių valdų, kurių dalį blogiausiu atveju gali parduoti ir taip padengti deficitą“, – sako pašnekovas.
Pradėjus rengti Lietuvos aukštųjų mokyklų reformą paaiškėjo, kad turto turi ir mūsų šalies universitetai. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas turi jam priskirtos valstybinės žemės su miškais, tačiau su ja nieko nedaro. „Kalbama, kad rektoratai reformai iš dalies priešinasi dėl to, kad bijo prarasti jiems priskirtą turtą – galbūt jis kada nors ateityje pravers. Vis dėlto mūsų sistema yra kitokia: universitetai nuosavybės neturi arba turi labai mažai, o visas nekilnojamasis turtas priklauso valstybei. Šiuo atveju kalbama apie efektyvų ir protingą valstybės turto panaudojimą“, – teigia Adomėnas.
Pasak Seimo nario, žiūrėdami į dabartinę universitetų situaciją matome, kaip neproporcingai paskirtos algos rektoratams ir administracijai ir kaip skursta, kokiomis prastomis sąlygomis dirba mokslininkai, pelnantys universitetams gerą vardą ir reputaciją. Ateityje tokia situacija turės pasikeisti: naujojo įstatymo nuostatos, viena vertus, užtikrina, kad tai, kas dabar priklauso valstybei, nebūtų privatizuota ar panaudota ne pagal paskirtį, pasipelnymo tikslais, sykiu numato galimybę universitetams iš užsidirbtų pinigų, iš Europos mokslo programose pelnytų lėšų įsigytą turtą valdyti, disponuoti, plėsti, taip pat numato galimybes savarankiškai universitetų finansinei veiklai. Užsidirbti, žinoma, reikėtų iš mokslo.
„Vienas iš tokių universitetų kaip Kembridžas ar Harvardas privalumų – kad jie ne tik kuria mokslą, bet taip pat yra ir mokslo pritaikymo židiniai. Šalia jų kuriasi įvairios įstaigos, bendrovės, rizikos fondai, kurie galvoja, kaip naujausius mokslo atradimus pritaikyti rinkai, visuomenės reikmėms ir iš to pelnyti pinigų. Tokiu atveju labai svarbus finansinis universiteto indėlis. Pavyzdžiui, Kembridže visuomet galvojama, kaip iš to, kas padaroma, dar ir uždirbti. Tai iš karto kuria grįžtamąjį ryšį tarp mokslo tyrimų ir pritaikomumo, atsiranda pinigų naujiems tyrimams, naujoms laboratorijoms, įrangai, galima nusisamdyti gerų dėstytojų, galvoti apie geriausių mokslininkų pritraukimą. Tačiau universitetas turi labai aktyviai veikti“, – sėkmingos universitetų veiklos pavyzdį pateikia Adomėnas.
Šaltinis: „Versus“