Išties mokslas daugeliu atvejų argumentuotai yra apibūdinamas pagal tam tikrus jam priskiriamus parametrus, pavyzdžiui, objektyvumą, egzistuojančią taikomų metodų sistematiką, ideologiją, paradigmas, tyrimo procedūrų seką ir kt. Išskirtinas ir dar vienas itin reikšmingas parametras – mokslas, kaip profesija ir darbo pasidalinimo fragmentas atskirose visuomenėse. Taigi dera kalbėti ir apie šiai profesijai būtinus elementus – straipsnių rengimą bei jų publikavimą.
Mokslinis straipsnis – tai daugeliu atvejų paties mokslininko atliekamų tyrimų ataskaita arba šių tyrimų fragmentas, kuriuo tyrėjas viešoje erdvėje siekia parodyti savo pasiekimus ar bent jau išryškinti tam tikrus kelius siekiant šių pasiekimų. Analizuojant mokslininko veiklą, galima ją apibendrintai suskirstyti į keletą etapų.
Pirmasis jų didžiąja dalimi užima propedeutinę (šviečiamąją) veiklą. Tai mokslininko dėstomos paskaitos, vedami seminarai ir kt. Kitaip tariant, nemažą veiklos dalį mokslininko profesijoje užima komunikavimas su studentais ar kitokią žinių siekimo formą pasirinkusiais žmonėmis.
Antrasis itin reikšmingas etapas yra mokslininko atliekami tyrimai: nauji, atlikti kitų tyrimų pagrindu, apžvalginiai, taikomieji, fundamentiniai ir pan. Tyrėjas siekia kvestionuoti jau esamų mokslo teorijų funkcionalumą tam tikromis susiklosčiusiomis socialinėmis, psichologinėmis, techninėmis, urbanistikos plėtros ar kitų inžinerinių darinių sąlygomis. Tokiu būdu, kaip sakytų T.Kuhnas, vyksta mokslo evoliucionavimas, o neretai – ir revoliuciniai išpuoliai, kai esamos mokslo tiesos keičiamos alternatyviomis.
Visa tai ypač reikšmingai atsiskleidžia gamtos mokslų raidoje – chemijoje, fizikoje, matematikoje, o pastaraisiais dešimtmečiais – ir socialiniuose moksluose, pradedant sociologijos teorijų kaita ir baigiant ugdymo nuostatų pokyčiais, kurie lemia naujų edukacinių teorijų atsiradimą.
Trečiojo etapo metu mokslininkas plačiajai visuomenei skelbia apie aptiktus atradimus ir numanomą jų naudą tolesnei kultūrinei, psichosocialinei atskiros socialinės aplinkos raidai. Publikacijos naudingos ir mokslininko atstovaujamai katedrai, institucijai, mokslo centrui ar kitam padaliniui, nes taip nustatomas tyrėjo veiklos produktyvumas ir darbinis minėto padalinio našumas. Taip pat jos naudingos pačiam tyrėjui, nes taip parodomas pasirinktos tyrimų krypties prasmingumas, visuomeninis-kultūrinis aktualumas, mokslinio indėlio svoris ir kartu mokslininko prestižo lygis.
Tačiau ne visos publikacijos vienodai atspindi mokslinės produkcijos svarbos nurodymus. Mokslo pasaulyje publikacijos viešinamos arba daugiau vietiniu mastu pripažįstamuose leidiniuose, arba pasaulinio garso ir aukštai kotiruojamuose – ISI (angl. Information Sciences Institute) indeksais nusakomuose – leidiniuose.
Minėdami mokslo publikacijų viešinimo būdą vietinio masto leidiniuose jokiu būdu nemenkiname šio formato, nes juose mokslininkai skelbia savo pasiekimus ir polemizuoja su savo kolegomis tautiečiais. ISI indeksu nusakomuose leidiniuose publikuojami mokslininko darbai yra pripažįstami ir drauge atpažįstami visuotinai, tad leidžia tyrėjui diskutuoti viešoje erdvėje pasauliniu mastu.
Pastarasis indeksas neretai nurodo ir prestižo bei pasaulinės svarbos aspektus mokslininko karjeroje. Aptarti mokslininko publikacijų viešinimo formatai anaiptol nemenkina atskirų ataskaitų svarbos, nes tiek pirmuoju, tiek ir antruoju atvejais siūlomą mokslo straipsnį peržiūri kompetentinga redaktorių kolegija, o maketuoja, leidžia ir platina taip pat savo srities specialistai.
Galiausiai ketvirtajame mokslininko veiklos etape yra organizuojamos konferencijos, seminarai, darbo grupės, intensyvūs ir ekstensyvūs kursai nagrinėjamo reiškinio aspektu. Šiuose neretai grandioziniuose mokslo renginiuose taip pat viešinami tyrėjų pasiekimai ar siekiamybės. Skirtingų mokslo šakų atstovai čia pagaliau randa tarpusavio dialogą, neretai atskirų mokslo gildijų meistrai su pameistriais vienijasi į tam tikrą konglomeratą ar interdisciplininį junginį, taip parodydami daugelio pasaulio procesų sąlygotumą ir galimybę juos nagrinėti skirtingais matmenimis bei pjūviais.