Tokias išvadas pateikia Lietuvos išlaidas socialiniams reikalams
apžvelgęs Pasaulio bankas (PB).
PB teigimu, švietimo kokybei labai kenkia tai, kad padidėjo mokytojų
algoms skirta dalis mokinio krepšelyje. Tuo metu nuo 6 proc., buvusių
2007-aisiais, iki likusių 3 proc. 2009-aisiais sumažėjo mažesnioji krepšelio
dalis, atitenkanti ne atlyginimams, o švietimo efektyvumą ir mokymosi
rezultatus nulemiantiems dalykams - vadovėliams, mokymo priemonėms, mokytojų
tobulinimosi kursams, interneto prieigai ir pan.
PB rekomenduoja grąžinti šioms reikmėms skirtos krepšelio dalies dydį iki
6 proc.
Kitas svarbus švietimo kokybę menkinantis dalykas - švietimo biudžeto
apkarpymai tikslinant 2009 metų valstybės biudžetą ir kai kurių savivaldybių
sprendimai „nukirpti“ ne toje vietoje, kur derėtų. Mokinio krepšeliams
skirta suma 2009-aisiais esą sumažinta 30 mln. litų.
„Daugelis savivaldybių šį sumažinimą galėtų įsisavinti nesukeldamos
neigiamų pasekmių švietimui, protingai sumažindamos mokytojų skaičių arba
viršvalandžius. Bet Vilniaus savivaldybės pavyzdys leidžia manyti, kad
vietinė valdžia labiau linkusi sumažinti ir taip nedideles ne atlyginimams
skirtas injekcijas“, - teigiama ataskaitoje.
Pasaulio bankas taip pat kritikuoja nepakankamai efektyvų mokytojų panaudojimą Lietuvoje. Pirmiausia tai esą lemia per didelis itin mažų klasių
kiekis ir per didelis mokytojų skaičius - vienam mokytojui tenka beveik
mažiausiai mokinių netgi tarp naujų ES narių.
Pagal PB pateiktus duomenis, Lietuvoje pradinių klasių mokytojui 2006
metais teko apie 13 mokinių, o vienam pagrindinio ir profesinio lavinimo
mokytojui tenkantis mokinių skaičius nesiekė 10-ties. Tuo metu, pavyzdžiui,
Lenkijoje, Bulgarijoje, Latvijoje, Slovakijoje ar Slovėnijoje visi minėti
skaičiai perkopė 10-ties, kai kurie - ir 15-kos ribą, o Vokietijoje vienam
pradinių klasių mokytojui teko beveik 30, vidurinio - apie 15 vaikų.
PB teigimu, norint sutaupyti nepakenkiant vidurinio lavinimo kokybei,
prireiks imtis vieno iš dviejų būdų - mažinti arba mokytojų algas, arba jų
skaičių.
Apžvalgoje pripažįstama, kad pedagogų darbo užmokestis nėra itin didelis
- nors nuo 2004 metų jis augo panašiai tiek pat, kiek ir kitų viešojo
sektoriaus darbuotojų, išskyrus medikų, atlyginimai, 2008-aisiais vis dar
buvo už juos mažesnis ir siekė maždaug 2000 litų. Pedagogų algų mažinimas
esą būtų įmanomas, tačiau sulauktų didelio politinio pasipriešinimo.
Tad siūloma taupyti atsisakant mokytojų pertekliaus, kuris esą natūraliai
susidaro dėl neigiamų demografinių pokyčių ir mokyklinio amžiaus vaikų bei
studentų skaičiaus mažėjimo. Tačiau Lietuvos švietimo sistema, anot PB, į
šiuos pokyčius tinkamai reaguoti nesugeba.
Prognozuojama, kad po 15 metų neliks apie 200 tūkst. 11-22 metų amžiaus
mokinių ir studentų. Atitinkamai mažinant mokytojų skaičių, po 15 metų
švietimui per metus esą prireiks 1,2 mlrd. litų mažiau nei skiriama šiuo
metu.
Be to, siekiant efektyviau panaudoti mokytojus, siūloma sujungti daugumą
klasių ir mokyklų į didesnes. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad kai kur to
nepavyks padaryti, pavyzdžiui, kaimo vietovėse, kur gyventojų tankumas mažas
ir vaikų nedaug.
PB taip pat ragina keisti finansavimo vienam moksleiviui formulę - šiuo
metu ji esą ydinga, kadangi naudingesnė mažoms klasėms ir mokykloms, o ne
didesnėms. Atkreipiamas dėmesys, kad keičiant formulę reikėtų remtis ne
tiesiog klasių ar mokyklų dydžiais, bet šiems faktoriams įtaką darančiais
veiksniais, pavyzdžiui, gyventojų tankumu. Tokiu atveju ten, kur populiacija
išsklaidyta, švietimui prireiks skirti daugiau lėšų, kadangi neišeis
sujungti mokyklų ir klasių.
Minėtose kaimo mokyklose, ypač pradinėse, anot PB, yra nemažai įvairaus
amžiaus ir išsimokslinimo vaikus vienoje klasėje (angl. multi-grade classes
- BNS) ugdančių pedagogų, kurių veikla turėtų būti efektyvinama skiriant
specialius apmokymus ir priemones. PB dėl paramos siūlo kreiptis į Europos
socialinį fondą.
Apžvalgoje užsimenama ir apie profesines mokyklas, kurių veiklos
neefektyvumą esą lemia centralizuotas finansavimas ir valdymas. Patariama jų
valdymą perduoti savivaldybėms. Vietinei valdžiai esą taip pat turėtų būti
suteikta teisė pritaikyti neefektyviai veikiančias profesines mokyklas
kitoms reikmėms, labiau atitinkančioms vietos poreikius, pavyzdžiui,
viduriniam išsilavinimui ar mokymosi visą gyvenimą programoms.