Be socialinį poveikį individo raidai akcentuojančios psichologijos mokslo teorijų, yra ir tokių, kaip biologinės, biosocialinės ir pan. Vienos jų teigia, kad žmogus gimsta be įgimtų duotybių ir viską perima iš jį supančios aplinkos – tai tabula rasa (lot. „švarios lentos“) koncepcija, kitos – kad jau gimdamas žmogus savo genuose atsineša tam tikrą kiekį asmenybės vidinių galių užtaiso, kurį socialinė aplinka arba suaktyvina, arba, priešingai, slopina.
Taigi, matyt, verta kiek plačiau panagrinėti šią, iš vienos pusės akivaizdžią, o iš kitos – slėpiningą, žmogiškųjų santykių anatomijos sritį. Kita vertus, būtų galima diskutuoti ir apie vidinius kiekvieno iš mūsų santykius su pačiais savimi – tai taip pat neišvengiamai vienaip ar kitaip sąlygoja adaptacijos artimiausioje aplinkoje ypatumus, palankumą ir pan.
Kalbant apie socialines tarpusavio sąveikas (interakcijas), dera atkreipti dėmesį į tai, kad mus supa daugybė skirtingų žmonių. Psichologijoje šiuo aspektu yra išskiriamos tam tikros asmenybinės tipologijos su kiekvienai jų būdingomis apraiškomis, bruožais ir bendravimo subtilumu.
Štai keletas jų: ekscentriškasis, rigidiškas (nepaslankusis), nevaldomas, pedantiškas-skrupulingasis, nekonfliktiškas, konformistinis-makiavelistiškasis, autoritarinis, liberalusis-anarchistinis, rigoristiškas (įsakmusis), visažinis, bejėgiškasis, pasipūtėliškas („karaliaus“ pozicija) ir daugelis kitų. Kiekvienas iš mūsų esame individualus, skirtingas, unikalus ir įdomus.
Vargu ar galime gimti su tam tikromis vidinėmis charakteristikomis. Juk, pasak ankstyvųjų psichoanalitikų-struktūralistų ar interpersonalistų, didelė dalis mūsų dabartinių būsenų, nuostatų ir savęs vertinimo lygmenų formuojasi dar ikisąmoninėje stadijoje, t.y. 2–3 vaikystės metais, kai visa išorinė informacija sugeriama į pasąmonę ir tik vėliau ji išlaisvinama per tarpusavio santykius bei konstruojamas sąveikas.
Iš tiesų gimęs vaikas patenka į tam tikrą socialinę aplinką, kurioje jau galioja tam tikros elgesio manierų taisyklės, suformuotos vertybės, pasaulėžiūra, ideologinės kryptys. Augdamas individas mokosi stebėdamas jo identiteto formavimuisi reikšmingų aplinkinių propaguojamą gyvenimo būdą, o neretai šiame procese reikšmingu veiksniu tampa ir kultūriniai šablonai ar vartotojiški populiariosios kultūros etalonai.
Dėl to dažnai susiduriame su skirtingais anksčiau minėtais tipažų pavyzdžiais. Štai vienas, tarkime, yra ekscentriškas. Kodėl? Matyt, todėl, kad tai yra vienintelis būdas tokiam asmeniui atkreipti į save dėmesį, kurio vaikystėje taip ir nesulaukė iš savo artimųjų rato, o gal paauglystės laikotarpiu taip jis veiksmingai maištaudavo prieš suaugusiųjų primetamą sistemą.
Galime susidurti ir su, tarkime, pedantiškais skrupulatais, kurie labai artimi rigidiškajam asmenų tipažui. Kokios priežastys skatina tapti tokiais? Greičiausiai, kaip ir ankstesniuoju atveju, toks asmuo vaikystėje galėjo būti muštruojamas arba net skaudžiai baudžiamas savo šeimos narių už tai, kad laiku nesusitvarkydavo savo kambario, darbo vietos, o galbūt paprasčiausiai stebėjo skrupulingą savo artimųjų elgesį ir perėmė jį, kaip normą, tolesniame savo socializacijos bei įsitvirtinimo visuomenėje procese.
Kaip ten bebūtų, minėti pavyzdžiai ir kiti galimi atvejai labai dažnai neigiamai atsiliepia žmonių tarpusavio santykiams. Juk turbūt ne itin smagu būtų bendrauti su žmogumi, kuris iš kito asmens vis reikalauja perdėto tvarkingumo, buities daiktų sudėliojimo pagal tam tikrą tik jam vienam težinomą eiliškumą, kitaip viskas būtų sugadinta, išpurvinta ar kaip kitaip sujaukta.
Tą patį galima pasakyti ir apie kitus jau minėtus asmenybinius tipus, pavyzdžiui, nemalonu būtų bendrauti su asmeniu, kuris visuomet jaučiasi bejėgis ir žūtbūt siekia liguisto priklausymo nuo kitų, ieško objektų, kurie padėtų bent iš dalies patenkinti taip ir nesukurto saugumo jausmo. Šiam tipui priskiriami asmenys yra linkę dominuoti, siekti aplinkinių keliaklupsčiavimo ir besąlygiško pritarimo.
Tokie žmonės paniškai bijo vienumos ir nesugeba išlaikyti ilgalaikių tarpusavio santykių. Dėl to kartais stebimės, kodėl vienas ar kitas žmogus, nors jis iš pažiūros atrodo rimtas ir socialiai orientuotas, nesugeba bendrauti su aplinkiniais, pavaldiniais, kitų žmonių auditorija ir pan.
Iškyla kazanoviško (metroseksualaus) tipo asmenų arba ledinių, karjeros siekiančių moterų ar vyrų vaizdinys. Tokio neurotiško priklausymo nuo kitų priežastis išsamiai analizuoja psichoanalitinės krypties tęsėja ir turbūt pirmoji mokslinio feminizmo pagrindėja K.Horney. Ji parodo, kad tokio ar kitokio pobūdžio neurotinės apraiškos leidžia individui savo būtį daryti kiek įmanoma pakenčiamesne.
Taigi aplinka, kurioje augame, mokomės, siekiame profesinės ar asmeninės karjeros, įgalina mus, E.Berne'o žodžiais tariant, žaisti žaidimus pagal iš anksto numatytas taisykles, kurias diktuoja sumaniai žaidžiančio elito atstovai. Sulaužius tas taisykles, neretai atsiduriama socialiniame užribyje. O kam gi paranku šiandien būti išmestam iš žaidimo aikštelės, kai visa aplinka tik ir pulsuoja „Tu gali“ ritmu?