Po dar 2004 metais paskelbto konkurso buvo atrinkti 6 savanoriai dalyvauti Rusijos moksliniame eksperimente. Šių metų kovo 31-ąją jie paskutinį sykį matė saulės šviesą, o tada uždarė specialios kapsulės liuką.
Pati kapsulė įrengta Maskvos medicinos ir biologijos problemų institute (MBPI). Eksperimento dalyvius atidžiai stebėjo Rusijos ir Europos kosmoso agentūrų ekspertai.
Dalyvių patirtis skirtinga
Po 105 eksperimento dienų praėjusį antradienį raudonu vašku užantspauduotas kapsulės liukas buvo atidarytas. Visi iš kapsulės išlipę savanoriai iš pažiūros buvo geros savijautos ir šypsojosi. Jie sutikti su gėlėmis.
Eksperimentas, pasak jį rengusių pareigūnų ir jame dalyvavusių 4 rusų, 1 prancūzo, 1 vokiečio, pavyko, todėl ketinama jį tęsti. Juk tai tebuvo vienas pirmųjų žingsnių rengiantis pilotuojamam skrydžiui į Marsą.
Vokietijos karo inžinierių Oliverį Knickelį ir prancūzą civilinės aviacijos pilotą Cyrille'į Fournier dalyvauti eksperimente delegavo Europos kosmoso agentūra (ESA).
Tarp Rusijai eksperimente atstovavusių savanorių – du jauni kosmonautai: Latvijoje gimęs Olegas Artiomjevas ir misijos vadovas Sergejus Riazanskis.
Rusijai atstovavo ir onkologas Aleksejus Baranovas bei fizinės kultūros ir sporto specialistas Aleksejus Špakovas. Jie, kaip ir ESA atrinkti vokietis bei prancūzas, apie kosmosą anksčiau galėjo tik pasvajoti.
Be darbo sėdėti nebuvo kada
Galima būtų teigti, jog patalpos, kuriose 105 dienas praleido ekspedicijos dalyviai, primena realybės šou aplinką.
Mat iš kelių atskirų konteinerių sudarytoje kapsulėje buvo užtektinai „žemiškų patogumų“. Pavyzdžiui, gyvenamosios patalpos sienos, lubos ir grindys buvo medinės, tad misijos dalyviai nesijautė tarsi niūriame ir itin ankštame kosminiame laive.
„Vis dėlto iš pradžių sunku buvo suvokti, jog esi ne kažkur kosmose, tūkstančiai mylių nuo Žemės, bet netoli Maskvos ir gyveni konteineriuose, panašiuose į traukinio vagonus“, – tvirtino S.Riazanskis.
„Mes retai galėdavome atsipūsti ir nesėdėjome be darbo. Mums buvo sudarytas monotoniškas režimas, kurio privalėjome laikytis. Žinoma, buvo laiko ir poilsiui, bet net ir tomis valandėlėmis atsikvėpti būdavo sunku“, – sakė A.Baranovas.
Kai nebūdavo atliekami nuolatiniai eksperimentai, misijos dalyviai galėdavo miegoti, valgyti, sportuoti arba galvoti apie artimuosius, kurių itin ilgėjosi.
Tapo gerais draugais
Visus šešis misijos dalyvius ESA ir MBPI iš 6000 norinčiųjų atrinko pagal asmenines, psichologines savybes ir specialybę.
Pageidauta, jog dalyviai būtų ne jaunesni kaip 25 ir ne vyresni kaip 30 metų, inžinerijos, medicinos ir biologijos specialistai, mokėtų susikalbėti anglų bei rusų kalbomis.
Išrinktiesiems už savanorišką trijų mėnesių tremtį buvo sumokėta po 15 tūkstančių eurų (51,79 tūkst. litų). Tačiau laimingieji savanoriai tikino, jog dalyvauti veržėsi ne dėl pinigų.
Jau pasibaigus eksperimentui, visi šeši misijos dalyviai išlipę iš kapsulės draugiškai apsikabino. Taip jie tarsi patvirtino, jog tarp jų išties užsimezgė ypatingas ryšys.
„Mano, kaip misijos vadovo, nuomone, įgulos tarpusavio supratimas ir bendravimas buvo idealus“, – tikino S.Riazanskis.
Prarado laiko pojūtį
Šešis savanorius per vaizdo kameras atidžiai stebintys ESA ir MBPI ekspertai stengėsi pamažu jiems sudaryti kuo sudėtingesnes ir skrydžiui į Marsą panašesnes sąlygas.
„Ryšys tarp misijos vadovybės Žemėje ir mūsų kosminio laivo, kaip ir turėtų būti tikrovėje, vėluodavo 20 minučių, dažnai trūkinėdavo. Todėl įgula priiminėjo sunkiausius sprendimus savarankiškai“, – sakė S.Riazanskis.
Eksperimentai, tiesioginio ryšio pokalbiai su „Žemėje esančiu“ misijos kontrolės centru bei psichologais tapo kasdienybe.
Nuo rutinos, anot misijos dalyvių, kurį laiką bus sunku atprasti.
„Aš visiškai praradau laiko pojūtį. Iš pradžių dar suvokdavau, kada būdavo diena, kada – naktis, nors mes ir nematėme saulės. Tačiau dabar laikas man reiškia tik tiek, jog pavargęs noriu miego“, – dienoraštyje rašė O.Knickelis.
Be to, vokietis prisipažino, kad išlipus iš kapsulės jį, kaip ir kitus misijos dalyvius, apėmė keistas jausmas. Jie kol kas nenutuokia, ką darys artimiausiu metu.
„Žinoma, susitiksime su artimaisiais, bet kas toliau, nežinau. Net keista pagalvojus, jog dabar – vasara, nors į kapsulę mes įlipome kovą, kai lauke dar buvo šalta ir net buvo sniego“, – sakė O.Knickelis.
Toli iki tikroviškų sąlygų
Misijos dalyviai, nors ir gyveno uždaryti, galėjo mėgautis įprastu, o ne skystu maistu, kokį valgo kosmonautai ir astronautai kosmose.
Tiesa, jie negalėjo žiūrėti televizijos programų ar naudotis internetu – juk kosminės misijos metu tai būtų neįmanoma.
Be to, jie neturėjo galimybės patirti nesvarumo būklės, kaip būtų kosmose. Anot kosmonauto O.Artiomjevo, nesvarumo būklė įgulai būtų pažėrusi ne vieną staigmeną.
„Tai ne vien fizinis patyrimas, kai būtina laikytis griežto režimo, sportuoti, nes neteksi pernelyg daug svorio bei jėgų.
Tai yra ir psichologinis patyrimas, kai ilgą laiką praleidus kosmose atsiranda nenumatytų problemų“, – sakė O.Artiomjevas.
Rusijos kosmoso agentūra iki šiol nenoriai prisimena prieš dešimtmetį vykusį panašų eksperimentą. Tada į kapsulę kartu su eksperimento dalyviais vyrais buvo uždaryta ir moteris.
Tuomet viena kanadietė sukėlė skandalą, pareiškusi, jog misijos vadas veržėsi ją pabučiuoti. Vėliau du rusai dėl jos taip susimušė, jog ant sienų net liko kraujo dėmių.
Panašiai baigėsi dar sovietiniais laikais vykęs eksperimentas, kuris buvo nutrauktas dėl nuolatinių įgulos kivirčų.
Jau atsirado ir skeptikų
Tačiau šį kartą, atrodo, visi patenkinti. Todėl ESA ir „Roskosmos“ pasiryžusios žengti dar vieną žingsnį. Jau kitąmet ruošiamasi surengti panašią, bet gerokai ilgesnę – 520 dienų truksiančią misiją, kurios metu savanoriai taip pat praleis uždaryti kapsulėje.
Mokslininkai yra apskaičiavę, jog kelionė į Marsą ir atgal turėtų trukti daugiau nei 500 dienų, todėl savanorių lauks sudėtingesni išbandymai.
Tiesa, jau atsirado ir abejojančiųjų tokių eksperimentų nauda. Vienas jų – du kartus po kelis mėnesius tikroje kosminėje misijoje praleidęs kosmonautas Valentinas Lebedevas.
„Tokie eksperimentai yra niekai, palyginti su tikra tarpplanetine kelione.
Tai tėra išbandymai statistiniams žmonėms, kai jie ilgą laiką izoliuojami nuo įprastos aplinkos“, – tikino kosmonautas.
* * *
Eksperimentas – signalas JAV?
* Maskvoje sėkmingai pasibaigęs eksperimentas, kurio metu imituotos kai kurios kelionės į Marsą sąlygos, vienus nudžiugino, o kitus privertė sunerimti.
* Garsiausiai nerimą reiškia žmogus, buvęs Mėnulyje. Tai – Buzzas Aldrinas. Šis amerikietis 1969 metais kartu su tautiečiu Neilu Armstrongu pirmieji vaikščiojo Mėnulio paviršiumi, taip aplenkdami Sovietų Sąjungos kosmonautus, besirengiančius skristi į Mėnulį.
* B.Aldrinas ne šiaip sau perspėja apie naujas kosmines varžybas. Jis peikia JAV nacionalinę aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo agentūrą (NASA) dėl šios esą vykdomos netikusios politikos. „Man jau beveik 80 metų, bet neketinu tylėti. Noriu pasakyti, jog NASA juda neteisinga kryptimi švaistydama milijardus dolerių pilotuojamai misijai į Mėnulį 2020-aisiais“, – sakė ūmiu būdu garsėjantis astronautas. „Reikėtų tuos pinigus skirti Marso misijos programai. Juk Marsas turi atmosferą, panašius į Žemės dienos ir nakties ciklus, gal ir vandens“, – kalbėjo B.Aldrinas. „Nebūtina skubėti įgyvendinti konkrečius planus jau dabar, bet reikia priimti sprendimą. Rusai nesnaudžia ir nuosekliai dirba, o NASA organizacijai, regis, trūksta mano laikais buvusio ryžto“, – piktinosi B.Aldrinas.
* Anot astronauto, neverta švaistyti pinigų ir vienkartinėms misijoms, kurių metu tik aplankoma planeta. B.Aldrino manymu, būtina kurti kolonijas, kurios sugebėtų išsilaikyti pačios, be pagalbos iš Žemės. Pirmuosius kolonistus NASA į Marsą esą galėtų nusiųsti jau 2035-aisiais.