VDU rektorius Z.Lydeka: „Universitetų tuštėjimo metas tikrai dar neprasidėjo“

Tačiau dabar, pasak jo, daug kas priklauso nuo to, kaip universitetai ir aukštojo mokslo politiką formuojančios institucijos principingai keis studijų sistemą. „Jeigu mes studijų organizavimu, kokybe nebūsime modernūs, kūrybiški ir lankstūs, tai stojantieji ir rinksis užsienio universitetus - ir kokybiškus, ir net žemesnio lygio nei Lietuvos universitetai“, - kalbėdamas su ELTA apie naująjį mokslo ir studijų įstatymą pažymėjo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Zigmas Lydeka.

- Kokią šiandieninę situaciją naujojo įstatymo nuostatos, galima teigti, suformavo Jūsų vadovaujamame universitete, kaip jos pasireiškia (bent sprendžiant pagal stojančiųjų skaičių) kitų aukštųjų mokyklų atžvilgiu?

- Pagal stojančiųjų skaičių šiais metais Vytauto Didžiojo universitetas yra labiausiai populiarus per pastaruosius penketą metų. Liepos 17 d. duomenimis, pasirenkamų studijų programų pageidavimų skaičius pagal pirmą prioritetą šiais metais, palyginti su 2008 m., padidėjo beveik 20 proc., o pageidavimų skaičius pagal visus prioritetus padidėjo net trečdaliu.

Imant santykinius stojančiųjų rodiklius (t.y. lyginant stojančiųjų pageidavimus su planuojamais priimti skaičiais), tai VDU pasirinkimas Kaune yra pirmaujantis. Tokia situacija ir džiugina, ir įpareigoja. Universitete nuolatos diskutuoja keletas darbo grupių dėl galimų studijų sistemos tobulinimo scenarijų.

Manyčiau, kad Lietuvos universitetų „tuštėjimo metas“ tikrai dar neprasidėjo. Bet jo galimas spartėjimas priklauso nuo to, kaip universitetai ir aukštojo mokslo politiką formuojančios institucijos principingai keis (ar sudarys sąlygas keisti) studijų sistemą, įvertinant bendrąsias jos kitimo tendencijas - tiek Europoje, tiek ir kituose kraštuose.

Supraskime, kad nacionalinė studijų sistema besąlygiškai tampa globalios sistemos dalimi. Jeigu mes studijų organizavimu, kokybe nebūsime modernūs, kūrybiški ir lankstūs, tai stojantieji ir rinksis užsienio universitetus - ir kokybiškus, ir net žemesnio lygio nei Lietuvos universitetai.

- Abejodami bendrųjų aukštojo mokslo politikos nuostatų pasikeitimo nauda, reformos kritikai teigia, jog niekur pasaulyje neegzistuoja krepšeliais paremta laisvosios rinkos studijų sistema. Jūs, atmenu, apie galimybę Lietuvoje studentams įvesti krepšelius, bene pirmasis užsiminėte dar prieš keletą metų, kai dirbote Kaune privačioje aukštojoje mokykloje. Kokia dabar Jūsų nuomonė krepšelių klausimu?

- Studijų krepšelis veikia daugelyje šalių, tik skirtingai jis vadinamas ir pagal skirtingas metodikas formuojamas. Ir tada, ir dabar studijų krepšelio principą suprantu plačiau - krepšelio formavime turėtų dalyvauti kuo daugiau suinteresuotų subjektų: valstybė, privatus sektorius, viešasis sektorius, universitetai, stojantieji, įvairūs fondai (pirmiausia - paskolas teikiantys) ir kiti.

Dabar krepšelį išskirtinai formuos arba valstybė, arba stojantysis, tik nedidelėmis apimtimis galės prisidėti universitetai. Svarbu suinteresuoti aktyviau dalyvauti krepšelio formavime kitus subjektus, taip pat svarbu susitarti dėl krepšelio formavime dalyvaujančiųjų asmeniško indėlio ar dalies. Žinoma, galimi ir kraštutiniai variantai - studijas finansuoja arba tik valstybė, arba tik stojantysis. Praktikoje tokie variantai yra išimtiniai, net ir jie dažniausiai papildomi tarpiniais finansavimo šaltiniais.

- VDU studijų kainų visiems, kurie studijas pradėjo ankstesniais metais, nekeis. Jos liks tokios, kokios buvo nurodytos pasirašytose sutartyse. Šiais metais VDU studijos kainuos tiek, kiek Vyriausybė nurodė, nustatydama vadinamąsias normines kainas. Turime pripažinti, kad kelios studijų programos universitete pagal išlaidas yra brangesnės už normines kainas. Šiais atvejais ir bus VDU dalis studijų krepšelio formavime - universitetas prisiims esamą skirtumą, jo nereikės sumokėti stojančiajam. VDU vyrauja socialinių ir humanitarinių sričių studijos, taigi vidutinė studijų kaina metams bus 4031 litas.

- Bet kokia reforma pirmiausia „papurto“ (jei, žinoma, yra kam purtytis), vėliau aktyvina - verčia inventorizuoti viską, ką turi. Galiausiai paskatina ieškoti naujų ar nepanaudotų galimybių. Laikausi ir toliau nuomonės - universitetuose per daug dubliuojančių, siaurai specializuotų bakalauro studijų programų, dalis jų neužtikrinta būtinais ištekliais. Juk ne visi turi ir net gali studijuoti universitetuose. Universitetai pagal savo misiją neturi rengti specialistų, yra trumpesnis ir kokybiškesnis kelias į veiklos pasaulį - tai studijos kolegijose ir profesinėse mokyklose.

Net nežinau, kiek turi būti Lietuvoje universitetų, net ir nelabai svarbu, kiek jų bus. Daug svarbiau, kaip jie tenkins jauno žmogaus, valstybės ir rinkos (man labiau tinka pasakymas - veiklos pasaulio) poreikius. Visų trijų, o ne kurio nors vieno. O tai jau itin sudėtingas įsipareigojimas universitetui. Būti tiems, kurie šį įsipareigojimą suvokia ir vykdo.

- Ar sutinkate su tais, kurie sako, kad naujas studijų įstatymas neigiamai veikia universitetų savivaldą ir sudaro sąlygas ignoruoti akademinę bendruomenę? Kuo tai pasireiškia?

- Jeigu universitete yra susiformavusi akademinė bendruomenė, tai joks įstatymas jos negali nei sukurti, nei panaikinti. Tik akademinė bendruomenė pajėgi susikurti tokias sąlygas, kurios užtikrintų autonomiją ir savivaldą. Jei ji nekuria, nediskutuoja, net išoriškai „nesipyksta“ (anot pašaliečių nuomonės), tai jai ir bus primesta autonomija ar savivalda. Iš tikrųjų tai bus tik išorinis reguliavimas, o jis yra dirbtinis, ne savaiminis. Primestos savivaldos paprasčiausiai neveikia, jos yra butaforinės, todėl jas galima greitai ir ignoruoti.

- Visuomenei jau peršamos idėjos visą aukštąjį mokslą atiduoti į privačias rankas, kas iš to turėtų naudos: universitetai, valstybė ar visuomenė, o kam tai labiausiai būtų žalinga?

- Universitetai yra dalis švietimo sistemos, kuri visiškai privati negali būti iš principo. Privatus sektorius sėkmingai veikia tik tose sferose, kurios yra pelningos. Švietimas yra visuomeninė gėrybė, visiems reikalinga, todėl ne visada pelninga, reikalaujanti nemažų investicijų, vadinasi, ir ne visada patraukli. Privatus sektorius gali būti tik atskiruose, specializuotuose švietimo sektoriuose, o jie nebus dideli savo apimtimis, ypač mažuose kraštuose.

Viso aukštojo mokslo atidavimas į privačias rankas būtų nenaudingas pirmiausia jaunimui, tai pažeistų valstybės (ypač mažos) savitumą ir net socialinį saugumą. Prisimindamas anksčiau atsakytą klausimą, gal ir pasikartosiu - aukštajame moksle privataus sektoriaus bus tiek, kiek jis norės į jį patekti, kiek jis atpažins savo naudą, kiek jam bus sudaryta sąlygų dalyvauti švietime.

Lietuvoje nėra galimybių (bent artimiausiais dviem dešimtmečiais) įsivyrauti privačiam aukštajam mokslui. Tad belieka ieškoti efektyvių, visiems priimtinų privataus, viešojo ir individualaus intereso suderinimo aukštojo mokslo sektoriuje.