Prieš 18 metų išvykęs į Didžiąją Britaniją fizikas mano, jog ir Lietuvoje būtų galima panašiai skatinti mokslininkus užsiimti verslu. R.Juškaičiui keista, kad Lietuvoje manoma, kad dera statyti mokslo slėnių pastatus, bet nemąstoma apie svarbesnius dalykus.
– Kaip sugalvojote kurti savo verslą?
– Ne pats sugalvojau. Oksforde yra sistema, kuri skatina mokslininkus užsiimti verslu. Toks tarsi mokslininkų vaikų darželis. Lietuva galėtų pasinaudoti tokia patirtimi.
Man patinka pasakymas, kad mokslininkai yra kaip vaikai. Jie pilni idėjų ir entuziazmo, tačiau daugeliu prasmių yra naivūs. Dažnai ir tingūs – mokslininko darbas juk yra labai komfortiškas, be streso ir spaudimo.
Mokslininkų atlyginimai nėra dideli nei Lietuvoje, nei Vakaruose. Tačiau tie pinigai tvarkingai kapsi. Žinoma, reikia parodyti rezultatų, tačiau galutinis rezultatas – koks nors parašytas darbas, kurį sukurti ne taip jau sunku.
Apie verslą mokslininkai turi labai vaikišką supratimą. Kaip vaikai nori būti gaisrininkais, nes jie važinėja gražia raudona gaisrinės mašina, taip mokslininkai nori būti verslininkais, nes jie važinėja gražiais raudonais „Ferrari“. Apie tai, kad reikės dirbti 16 valandų per dieną, o pinigus galbūt teks pačiam krapštyti iš savo kišenės ir dėti į verslą, retai susimąstoma.
Nieko gero nebus, jei mokslininkui pasakys – va, tu čia prigalvoji gerų dalykų, eik ir užsiimk verslu. Po metų jis apsiverks ir padės ant verslo kryžių.
– Kokia iš to nauda, kad mokslininkai užsiims verslu? Gal geriau tegu verslu užsiima iš prigimties verslumo gyslelę turintieji, o mokslininkai tegul krapštosi laboratorijose?
– Manau, kad toku atveju iki šiol valgytume ropes, nekalbėtume mobiliaisiais ir neklausytume
„iPod“.
Teisingai nukreipti mokslininkai gali būti geriausi savo idėjų stūmikai. Versle būtina idėja ir būtina aistra. Jeigu idėja yra praturtėti iš savo išradimų, tai yra niekuo ne blogesnė mintis nei padaryti mokslinį atradimą.
Niekas geriau nerealizuos tavo idėjos negu tu pats. Tačiau atsiranda dalykų, apie kuriuos neturi jokio supratimo. Ir per juos reikia persiropšti, kad pamatytum savo idėją įgyvendintą.
– Kaip universitetas padeda mokslininkams?
– Įsivaizduokite mokslininką, kuris sugalvojo kažką naujo. Idėją reikia užpatentuoti, o tai kainuoja daug laiko ir pinigų. Iš pradžių reikia mokėti už patį patentavimą, o paskui kasmet mokėti mokesčius. O jei dar patentuoji daugelyje pasaulio šalių, patentas „suvalgo“ labai daug pinigų.
Ar mokslininkas išgalės mokėti iš savo kišenės? Juk neaišku, ar tai kada nors atsipirks.
Patentavimas ir yra pirmas dalykas, kurį daro tas Oksfordo vaikų darželis. Ne, ką aš čia kalbu apie vaikų darželį. Tai yra rimta organizacija, kuri vadinasi „Isis Innovation“ – Oksfordo universiteto intelektualiosios nuosavybės valdymo bendrovė.
Į ją mokslininkai pirmiausia kreipiasi, kai nori kažką užpatentuoti. Organizacija sutvarko visus popierius, suranda profesionalių patentuotojų ir sumoka pinigus. Mokslininkui mokėti nieko nereikia. Atvirkščiai – universitetas pats jam sumoka vieną svarą, nes perdavimo sutartis privalo būti su užmokesčiu. Pamenu, mes, trys mokslininkai, gavome po trisdešimt tris pensus.
– Tačiau patentas turbūt tuomet priklauso jau ne mokslininkui?
– Aišku - už dyką nieko nebūna. Mokslininko pavardė lieka, tačiau patentas priklauso Oksfordo universitetui. Štai mes veiklą pradėjome 1996–aisiais. Kai keturiese įsteigėme įmonę, jau buvome užpatentavę dvylika idėjų. Visos jos buvo mikroskopo patobulininimai.
Kai patentas licenzijuojamas, pajamos už tą licenziją dalijamos tarp mokslininko ir universiteto. Pradžioje didžioji dalis – apie 99 proc. pinigų atitenka mokslininkui. Vėliau, kai sumos padidėja, mokslininkas gauna daugmaž pusę. Jei pasiseka sėkmingai parduoti, ir universitetas pradeda neblogai uždirbti.
Pradžia visada atrodo labai graži. Už patentą nieko nemoki, o tikiesi daug užsidirbti. Pirmas nusivylimas ištinka tada, kai pamatai pagal tavo licenziją pagamintą prietaisą. Pradedi baisėtis, kokių nesąmonių jie pridarė. Aišku, nėra ten jokių nesąmonių, tik gyvenimas toks, kad niekada idealiai niekas neišeina. Bet mąstai, kad tikrai pats padarytum daug geriau.
– Mąstydamas, kad jis idėją įgyvendintų geriau, mokslininkas ir pasiryžta užsiimti verslu?
– Taip niekieno lyg ir nespaudžiamas pamažu subręsti savam verslui. Tokią bendrovę vadiname „spin–off“. Nežinau, koks galėtų būti lietuviškas terminas – gal „suktukas“, nes tai yra įmonė, kuri „išsisuko“ iš universiteto. Mokslininkų grupė darė tyrimą, o tada įkūrė bendrovę, kuri užsiėmė idėjų įgyvendinimu praktikoje.
Galutinis to universitetinio mokslininkų vaikų darželio tikslas ir yra išleisti mokslininkus į mokyklą. Mokslininkų verslo bendrovė yra mokykla, kurioje mažiausiai dešimt metų turi mokytis.
Čia yra ir pagrindinis universiteto pajamų šaltinis, iš kurio išlaikomas tas brangiai kainuojantis „vaikų darželis". Jei ta įmonė išsivysto taip, kad gali būti parduota ar tapti kotiruojama akcine bendrove, universitetas parduoda akcijas ir visas investicijas susigrąžina su kaupu.
– Kaip universitetas padeda kompanijoms įsikurti? Turbūt nedaugelis mokslininkų turi pinigų verslui pradėti, o rėmėjų ieškoti taip pat nėra pats maloniausias užsiėmimas.
–
Jei reikia, jie suranda investuotojų. Aplink Oksfordo universitetą susibūrę daug investuotojų, kurie laukia, kada mokslininkai kažką sukurs. Tada jie prisidėtų prie įmonės kūrimo, žinoma, ne už ačiū.Taip pat „vaikų darželis” pradedantiesiems verslininkams skiria auklėtoją. Auklėtojai paprastai yra pagyvenę žmonės, kurie patys yra keliskart kūrę įmones ir iš jų užsidirbę. Tie žmonės padeda ne dėl algos. Mes turime jiems mokėti, bet tai niekai, palyginti su tuo, kiek pinigų už tokias paslaugas turėtume atiduoti, ieškodami konsultanto rinkoje. Be to, šie auklėtojai labai gerai žino pradedančiųjų problemas ir jų sprendimo būdus.
– Kas užsiima produktų platinimu, rinkodara? Patys mokslininkai?
– Ne. Ko jau ko, bet rinkodaros mokslininkui tikrai negalima patikėti. Dirba profesionalai. Tačiau ta rinkodara specifinė, nes gaminame juk nišinius produktus.
Mes iškart susiradome partnerių, kurie mūsų prietaisus pirko ir integravo į didesnę sistemą. Rinkodara ir platinimas buvo jų galvos skausmas.
Galbūt nėra gerai, kad mes nepalaikome kontakto su galutiniu vartotoju. Tačiau nelabai turėjome kitokio pasirinkimo, nes viską darant vienu metu labai lengvai galima paklysti. Tai būtų ir daug didesnės investicijos. Būtume turėję labai smarkiai savo dalį įmonėje sumažinti. Mes nusprendėme augti lėčiau.
Mūsų verslui tik penkeri metai. Sakoma, kad kažkas ne taip, jei pirmus septynerius metus tokia firma turi pelną. Todėl pelno nėra ir negali būti. Pajamos privalo būti investuojamos į tolimesnį idėjų tobulinimą.
– Turbūt čia labai svarbus ir Oksfordo prekės ženklas?
– Be abejo. Netgi kuriant firmą rekomenduojama, kad pavadinimas būtų kaip nors susietas su Oksfordu, nes tai yra lyg ir kokybės ženklas.
Investuotojai tiesiog ratais vaikšto aplink tą „Isis Innovation“ ir laukia, kol pamatys ką nors vertingo. O universitetas tuos investuotojus įgudo išnaudoti. Sako – ką jūs čia metų metus lauksite, patentų mažai, geriau duokite mums pinigų, mes pastatysime naujų laboratorijų, jose dirbs mokslininkai, jūs turėsite savo dalį, jei jie ten ką nors sukurs.
Tokia mintis veikia puikiai. Chemijos fakultetas įsirengė žvilgančias laboratorijas, vien pastatas kainavo 20 milijonų svarų (pagal dabartinį kursą – apie 80 mln. litų)). Universitetas nesumokėjo nė penso.
– Ar Lietuvoje įmanoma sukurti tokią sistemą?
– Lietuva niekuo ypatingai nesiskiria nuo kitų Europos valstybių ir joje galima viską daryti. Žinoma, taip gerai, kaip Oksforde, greitai nebus. Tačiau ir „Isis Innovation“ susikūrė visai neseniai – tik 1998 metais, tai labai nedaug, prisimenant, kad universitetas turi šimtametes tradicijas.
Išradinėti nieko nereikia. Oksfordas idėją nusikopijavo iš Kembridžo, o Kembridžas – iš kažkurio JAV universiteto. Tokios idėjos nepatentuojamos. Galima važiuoti pasižiūrėti ir kopijuoti.
Diskutavau per konferenciją su vieno Lietuvos universiteto prorektoriumi. Viskas daroma lyg ir teisingai. Tačiau kai užsiminiau apie organizaciją universitete, kuri valdytų procesus, jie pasakė, kad gal to nė nereikia, nes lietuviai mokslininkai tokie verslūs, kad net stabdyti juos reikia.
Tačiau čia ir reikia kažkaip viską taip sudėlioti, kad būtų aišku, kur universitetas, o kur – verslas. Kai kuriuose universitetuose atliekantys praktiką įmonėse studentai išnaudojami kaip nemokama darbo jėga.
Įdomu Oksfordo sistemą lyginti su mokslo slėnių programomis Lietuvoje. Mačiau, kad jau skirti pinigai. Tačiau visa tai turbūt bus skirta statyboms. Aišku, pastatas yra dalykas, kurį iškart matai – buvo pinigai, dabar plytos.
– Manote, pirmiausia reikia ne statyti mokslo parkus, o ieškoti investuotojų?
– Prie Oksfordo universiteto taip pat yra mokslo parkų. Bet į juos nebuvo investuojami valdiški pinigai. Tos investicijos – tik komercinės, pastatai buvo statomi, kad juos nuomotų už gerus pinigus, tokia nuoma nėra subsiduojama.
Labai keista, kad tokiai mažytei Lietuvai reikia penkių mokslo slėnių. Aišku, Vilnius ir Kaunas nesutars dėl vieno slėnio, bet ar reikia Vilniuje ir Kaune po du? Interesai skirtingi ir kiekvienas traukia į savo pusę. Tačiau toks lėšų išskaidymas - aiškiai neprofesionalus.
Nemanau, kad svarbiausia kliūtis verslui yra infrastruktūros trūkumas. Įsikūrusios firmos gali nesunkiai rasti sau vietą. Tačiau verslininkams reikia kitokio palaikymo.
Universitetas gali suburti investuotojus – „verslo angelus“. Juk iš banko gauti paskolą kurti tokiai firmai labai sunku. Tiesa, dabar jau ir Lietuvoje atsiranda aukštos rizikos – „venture capital“ fondai. Tik ir jie nelabai tinka „spin–off“ tipo bendrovėms ankstyvoje veiklos stadijoje, nes paprastai ieško galimybių investuoti didesnes sumas.
Jei atsiras sėkmės pavyzdžių, ir kiti paseks jų keliu. Tada atsiras ir investuotojų, ir aptarnaujanti infrastruktūra.
Panašu, kad Lietuvoje vežimas statomas prieš arklį. Mokslo parkas turėtų būti natūrali pasekmė.
– Kaip jums pavyko tapti Oksfordo universiteto dėstytoju?
– Dirbau Vilniaus universiteto Kvantinės elektronikos katedroje. Esu fizikas inžinierius. Prieš 18 metų išvažiavau į Didžiąją Britaniją. Gavau Atviros Lietuvos fondo stipendiją keturiems mėnesiams padirbėti Oksforde. Ne iš karto, bet pamažu ten likau.
Mano žmona Rusnė Mataitytė yra smuikininkė ir ji, dar anksčiau negu aš, gavo nuolatinį darbą Vokietijoje – Giotingeno simfoninio orkestro koncertmeisterės. Ilgai blaškėmės tarp Anglijos ir Vokietijos. Paskui visi gyvenome Oksforde. Dabar šeima gyvena Vilniuje, o aš pas juos nuolat važinėju.
Aš kuriu skenuojančius optinius mikroskopus. Tokie prietaisai turi unikalių savybių. Ypač juos mėgsta biologai, nes biologijoje tarp mokslo grupių yra nežmoniška konkurencija, o unikali aparatūra jiems suteikia galimybę išsiskirti, gauti naujų rezultatų.
Vaizdas pro tokį mikroskopą kitoks – trimatis. Kompiuteryje atkurtą ląstelę galima sukioti, apžiūrėti iš visų pusių. Čia prisideda ir ištobulintos fluorescentinių dažiklių technologijos, kurios leidžia labai tiksliai pažymėti pasirinktas ląstelės vietas, savotiškai ją nuspalvinti. Tai labai gražu!