- Kokios yra vyriausiojo NASA bioetikos specialisto pareigos?
- Aš patariu vyriausiajam agentūros medicinos pareigūnui. Pats jokių sprendimų nepriimu. Analizuoju situacijas bei veiksmų planus ir vertinu specifinių problemų sprendimus iš bioetinės perspektyvos.
NASA atlieka šimtus tyrimų. Kiekvienas į kosmosą skrendantis astronautas iš esmės yra vaikščiojantis tyrimų objektas. NASA mokslininkai tyrinėja besvorės būklės, įvairių jėgų ir spinduliavimo poveikį žmogaus kūnui. Aš peržiūriu tyrimų protokolus ir patikrinu, ar jie nepažeidžia Žemėje galiojančių sveikatos ir saugumo taisyklių. Taip pat stengiuosi padėti išspręsti keblias astronautų sveikatos priežiūros atvirame kosmose problemas.
- Pavyzdžiui?
- Darbo saugos taisyklės nurodo, kad darbuotojai – taip pat ir astronautai – per visą gyvenimą darbovietėje gali patirti tik tam tikrą spinduliavimo kiekį. Atvirame kosmose spinduliavimas daug aktyvesnis nei Žemės paviršiuje. Buvo vienas atvejis, kai astronautas per misijas kosmose jau buvo beveik pasiekęs leistiną ribą, bet susirgęs vėžiu buvo gydomas švitinimu.
Astronautai nori skraidyti kuo daugiau. Toks jų darbas. Šis nenorėjo, kad švitinimas ligoninėje būtų pridedamas prie kosmose patirto spinduliavimo, nes tai vyko ne darbo vietoje. NASA turėjo apsispręsti, kas svarbiau: įstatymo raidė ar įstatymo tikslas. Aš pasakiau, spinduliavimas yra spinduliavimas. Galų gale buvo priimtas toks sprendimas.
- Dauguma bioetikos specialistų dirba ligoninėse. Kuo skiriasi darbas NASA?
- Žemėje, iškilus dilemai, pirmenybė visada teikiama paciento sveikatai ir gerovei. Kosminiame laive ji turi būti derinama su likusios įgulos narių gerove ir visos misijos sėkme. Etika kosmose reikalauja daugiau kompromisų. Reikia pasverti daugybę prioritetų ir nuspręsti, kuris svarbiausias.
Įsivaizduokime, kad Marso paviršiuje guli sunkiai sužeistas arba jau miręs astronautas. Amerikos kariai žemėje prisiimtų didelę riziką, kad susigrąžintų draugo palaikus. Tačiau Marse padėtis šiek tiek kitokia. Bandant išgelbėti kūną gali kilti pavojus visai misijai. Tokiu atveju reikėtų rekomenduoti jį palikti, nors tai prieštarauja mūsų etikos tradicijai.
O jei, tarkime, ką nors kosmose ištinka nervinis priepuolis? Esu konstatavęs, kad kosminiame laive privalo būti reikiamų medikamentų ir tramdomųjų priemonių. Jei reikia ilgam laikui suvaržyti žmogaus laisvę, privalai tą padaryti. Negali paprasčiausiai padėkoti už tarnybą tėvynei ir išleisti į atvirą kosmosą. Negali ir užmigdęs laikyti be sąmonės pusantrų metų. Privalai rasti protingą būdą padėčiai suvaldyti.
- Minėjote, kad NASA kosmose atlieka biomedicininius tyrimus. Kaip astronautai vertina savo, kaip laboratorijos pelių, vaidmenį?
- Dažniausiai jie nori kuo galėdami padėti. Yra buvę atvejų, kad kai kurie atsisakė. Jiems galioja vadinamoji bendroji taisyklė, leidžianti bet kuriuo metu nebaudžiamiems pasitraukti iš tyrimo arba atsisakyti dalyvauti – kaip ir bet kuriam tyrimo dalyviui Žemėje.
Astronautai yra atsisakę dalyvauti eksperimentuose, kurie sutrikdydavo jų miego ritmą – pamiegoti mažos gravitacijos sąlygomis yra labai sunku. Kiti pasitraukė bijodami, kad apie juos surinkta informacija nebus konfidenciali ir turės įtakos sveikatos draudimo įmokoms išėjus į pensiją. Tačiau kai kosminiame laive skrenda septyni žmonės ir vienas atsisako dalyvauti tyrime, tavo darbo apimtis gerokai sumažėja. Dėl to specialistai patarė šiek tiek pakeisti bendrosios taisyklės taikymą astronautams.
Aš maniau, kad bendroji taisyklė yra pagrindinė mūsų priemonė apsaugoti tyrimų dalyvius, todėl pasakiau, kad jos silpninti nevalia. Rekomendavau NASA mokslininkams kuo smulkiau supažindinti astronautus su kiekvienu tyrimo etapu. O dėl pagrįsto susirūpinimo sveikatos draudimu, patariau, kad NASA astronautams pasiūlytų draudimą iki gyvenimo pabaigos – šiuo metu jie bando tai padaryti. Tai palyginti pigus problemos sprendimo būdas. Iki šiol niekas nebandė keisti arba interpretuoti bendrosios taisyklės taikymo astronautams.
- Koks pats neįprasčiausias klausimas, kurį jums pateikė NASA?
- Tai buvo ne etinis, o religinis klausimas. Mano tėvas Geraldas Wolpe'as buvo rabinas, kaip ir du mano broliai. Erdvėlaiviu „Columbia“ (kuris 2003-iaisiais sudužo leisdamasis – red.) skrido Izraelio pilietis. Po avarijos NASA norėjo sužinoti, kaip judaizmas reglamentuoja palaikų laikymą. Tuo metu NASA brigados Teksaso ir Luizianos teritorijose rinko kūnų likučius, kurių nebuvo įmanoma atpažinti. NASA norėjo sužinoti, ar Izraelio vyriausybė norės susigrąžinti tik Ilano Ramono palaikus, nes tokiu atveju reikėtų atlikti genetinius tyrimus kiekvienam kūno gabalėliui. Tai užtruktų daugybę mėnesių.
Aš jiems pasakiau, kad esama kompensuojamų normų. Judaizmas reikalauja kūną palaidoti kuo greičiau. Nemanau, kad Izraelis būtų norėjęs laukti keletą mėnesių.
Girdėjau, kad nemaža dalis įvairiose kapavietėse palaidotų šių astronautų palaikų liko neatpažinta. Išties jaudina mintis, kad kiekvieno jų amžinojo poilsio vietoje yra palaidota ir dalelė jų likimo draugų.
- Ar renkantis bioetikos specialybę jums turėjo įtakos tai, kad tėvas buvo rabinas?
- Manau, kad taip. Jis buvo labai įsitraukęs į bioetiką, net anksčiau, nei ši tapo pripažinta mokslo sritimi. Vienoje medicinos mokykloje jis dėstė kursą apie mirtį. Tuo metu, kai šalyje buvo vos keli dializės aparatai inkstų ligomis sergantiems žmonėms, jis priklausė komisijai, sprendusiai, kam tenka pirmenybė jais naudotis. Visa tai pasibeldė ir į mūsų namų duris, kai 1986-aisiais mano motina patyrė insultą, ir jis ėmė ja rūpintis. Visa šeima dar geriau suprato, su kuo susiduria ligoniais besirūpinantys žmonės.
Tuo metu aš universitete studijavau medicinos sociologiją. Tačiau mačiau, kad ši nauja sritis, bioetika, sparčiai vystosi. Joje buvo viskas, ką mėgau: medicina, biologija ir etika, su kuria aš užaugau. Man tai buvo tobulas pasirinkimas.