O gal daugiau naudos būtų iš priešingo reiškinio – jei vietoj žinutės, kuri iš pradžių nesimato ir vėliau išryškėja (paprastai pakaitinta), galėtume rašyti laiškus, kurie pamažu išblanksta. Tokį rašalą galima būtų panaudoti įvairiausiose srityse, mano Northwesterno universiteto Evanstone (JAV, Ilinojaus valstija) mokslininkas Bartoszas Grzybowskis – pavyzdžiui, rašant jautraus turinio žinutes, kurių nebeliktų po kelių valandų, arba spausdinant autobusų bei traukinių bilietus, kurių galiojimas pasibaigia po mėnesio. B.Grzybowskis teigia sukūręs tokį metodą.
Tiesą sakant, jo išradimas yra ne išsitrinantis rašalas, o išsitrinantis popierius. B.Grzybowskis ir jo komanda patalpino aukso ir sidabro daleles į specialų gelį, pagamintą iš metilo metakrilato (pagrindinė organinio stiklo medžiaga). Tada jį iš abiejų pusių padengė plona plastikine plėvele. Pačios penkių nanomentrų skersmens metalo dalelės buvo padengtos šviesai jautriu junginiu azobenzenu. Būtent dėl jo popierius gali išblukti.
Paveiktos ultravioletinių spindulių azobenzeno molekulės pakeičia struktūrą – šis procesas vadinamas izomerizacija. Naujieji izomerai būna daug labiau poliarizuoti už pirmuosius ir dėl to jų dengiamos dalelės ima vienos kitas traukti ir sukimba grupėmis. Dėl to pasikeičia popieriaus spalva, nes ji priklauso nuo dalelių dydžio.
Metalų nanodalelės būna kitokios spalvos nei patys metalai. Kadangi jos mažesnės už šviesos bangos ilgį, jos sugeria šviesą kitaip nei kietas paviršius. Spalvą lemia nesugerta šviesos spektro dalis. Pavyzdžiui, 5 nanometrų skersmens aukso dalelės atrodo raudonos, o sidabro – geltonos.
Bet kai dalelės sukimba, aukso raudonis pamėlynuoja, o sidabras iš geltono virsta violetiniu. Dėl to ant B.Grzybowksio popieriaus galima rašyti specialiu ultravioletinius spindulius leidžiančiu rašikliu. Izomerizacija įvyksta per kelias milisekundes, taigi galima rašyti įprastu greičiu.
Užrašas po kurio laiko išnyksta, nes naujasis azobenzeno izomeras yra ne toks stabilus kaip pirmasis. Todėl popierius išsitrina – procesą galima paspartinti jį apšvietus ryškia šviesa arba pašildžius.
Keičiant dalelių sukibimo mastus (kurie priklauso, pavyzdžiui, nuo ultravioletinių spindulių intensyvumo arba nanodalelių kiekio popieriuje), savaiminio išsitrynimo laiką galima reguliuoti nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Kadangi ryški šviesa ištrina įrašus, jų negalima dauginti įprastais kopijavimo aparatais (nors galima fotografuoti nenaudojant blykstės).
Nors tai ne pirmas išrastas savaime išsitrinantis popierius (2006 „Xerox“ pristatė šviesai jautrų popierių, išblunkantį po 16-24 valandų), B.Grzybowksio metodas yra lengviau pritaikomas praktiškai. Užrašai gali išlikti ilgiau, o tą patį popieriaus lapą galima panaudoti daugybę kartų. Be to B.Grzybowskis teigia, kad gali pasiūlyti platesnę spalvų paletę – keisdamas aukso ir sidabro dalelių dydį arba naudodamas kitų elementų daleles.