Profesorius V. Grabauskas yra dirbęs Ženevoje: vadovavo
Pasaulio sveikatos organizacijos departamento Lėtinių infekcinių
ligų departamentui. Vėliau - Lietuvos nacionalinei sveikatos
tarybai bei turėjo išskirtinių pareigų kitose reikšmingose
organizacijose. Tačiau didžiausia jo profesinės veiklos dalis
susijusi su Kauno medicinos universitetu. Ilgus metus profesorius
buvo KMU rektorius, dabar - šio universiteto Senato pirmininkas.
- Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai ne taip
seniai pradėti vadinti paslaugų gyventojams teikėjais. Ar šiandien,
kai veikia rinkos ekonomika, jie tokie ir yra, o gal pati gydytojo
profesija reikalautų kur kas kitokios sąvokos apibūdinti tai, ką
jis veikia?
- Manau, visai be reikalo vartojama tokia keista terminija.
Tarsi gydytojas būtų kepėjas, kirpėjas ar koks kitas paslaugų
teikėjas. Gal iš neapmąstyto pamėgdžiojimo atsirado gydytojo
prilyginimas paslaugų teikėjui ar kai kurių šalių bandymo paversti
mediciną verslu, ką sėkmingai padarė, tarkim, Amerika? Labai
blogai, jei medicinoje ir pas mus verslas bus paskata rinktis
gydytojo profesiją.
- Kodėl sakote: bus? Gal jau ir dabar iš komercinių paskatų
jaunimas būriais stoja į Jūsų universitetą?
- Nuoširdžiai tikiu, kad jaunimas ateina dėl pašaukimo, kurio
reikia šiai profesijai. Nors realiai gal būna ir kitaip. Manyčiau,
mūsų visuomenėje gydytojas iš dalies praranda prieš keletą
dešimtmečių turėtas pozicijas. Moksle esantys žmonės aiškiai mato
skirtumus, ypač tie, kurie yra gyvenę ir kitoje sistemoje.
Negerai, jog gydytojui tenka susidurti ir su nedovanotina
nepagarba, kas, sutikim, silpnesnį priverčia paminti kažkada
puoselėtus idealus. Gyvenimas yra toks: rinkos santykiai susiklostė
ir mūsų medicinoje. Bet manau, į universitetą studijuoti žmonės
ateina nuoširdžiai tikėdami, kad čia gaus pakankamai profesionalių
žinių. Ir tą tikėjimą universitetas pateisina.
Mūsų universiteto funkcija - parengti Lietuvos sveikatos
priežiūros sistemai aukštos kvalifikacijos specialistus. Visai
sistemai - vienodai kokybiškai, profesionaliai. Ir nereikia, manau,
žeminti tų, kurie dirba kokioje kaimo ambulatorijoje, jei dar tokių
liko per pastarojo meto reformas. Kaip ir pagarbos gydytojui nedera
„seikėti“ pagal jo darbovietę ar einamas pareigas. Tik - pagal
darbą.
- Užsiminėte apie reformas, kaip Jums atrodo, ar jos nesumažins
rajonų gyventojų prieinamumo, nesakau, prie paslaugų, sakau, - prie
gydytojų specialistų?
- Žinoma, sumažins, tuo pačiu padidins ligonių srautus į
miestus, į didžiąsias ligonines, tarp jų - ir į mūsų universiteto
klinikas, kas jau vyksta. Sveikatos politiką kuria ne vien medikai.
Sakyčiau, taupymas - yra tik viena problemos sprendimo dalis, deja,
mes ir jo nemokame siekti, gerai visas pasekmes apgalvoję, kad
paskui neskriaustume žmonių. Tačiau nereikia tikėtis kiekviename
kaime rasti po gydytoją specialistą. Tokios prabangos sau neleidžia
nė viena valstybė.
- KMU klinikos su savais filialais dabar ligoniams turi apie
2600 lovų. Ar jų nepakanka atlikti pagrindinei misijai - būti Kauno
medicinos universitetui tinkama šiuolaikine baze jauniems
gydytojams rengti, vyresniems - tobulintis ir mokslui vystytis? Jei
pakanka, tai kodėl klinikos dabar siekia prisijungti Abromiškių
reabilitacijos ir Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikines ligonines,
kurių viena priklauso Vilniaus apskrities administracijai, o kita -
Kauno miesto savivaldybei?
- Universitetas tikrai nerodo jokios iniciatyvos prisijungti
tas ligonines. Tai gal Sveikatos ministerijos yra tokia pozicija?
Kauno medicinos universitetui pakanka savų klinikų.
- Teigiama, jog ministerija ligoninių tinklo pertvarkos
projektui parengti buvo sudariusi darbo grupę, kurioje iš septynių
specialistų tik du buvo gydytojai. Negi tiek pakako?
- Vienas iš tų dviejų medikų - Vilius Grabauskas. Tačiau ne ta
grupė sudėliojo reformos schemą. Jei atvirai, manęs niekas ir
neklausė nuomonės apie tai, nors buvau pakviestas į prie
ministerijos sudarytą Sveikatos apsaugos reformų biurą. Gal tik
viename jo posėdyje ir dalyvavau.
- Sakoma: Lietuvoje - per daug ligoninių, per daug gydytojų, o
kaip Jums atrodo?
- Daugiau nei prieš dešimtmetį ministerija Europos Sąjungos
pinigais buvo pasamdžiusi medicinos technologijų vertinimo
specialistą iš Švedijos. Tas kategoriškai pareiškė: Lietuvai
pakanka vos 3 ligoninių. Ekspertų iš užsienio privažiuoja ir dabar.
Įtikinėjimas, kad pas mus per daug gydytojų ir ligoninių niekur
nedingo. Bet nemanau, kad iš tikrųjų taip. Bent gydytojų - ne per
daug. Vien superspecializacijų link nueiti negalima. Bet jei
gydytojas bus „visų sričių specialistas“, vadinasi, jis nemokės
gydyti. Dar nepamirškim, pas mus dauguma gydytojų - moterys,
kurios nuo profesijos atsitraukia, kai gimdo, augina vaikus. Be to,
gydytojams reikia kartkartėmis kelti kvalifikaciją - darbe vėl
laikinai tuščia vieta lieka. Mūsų universitetas jau seniai
organizuoja trumpalaikius kursus, kuriuose žmonės mokosi nepalikę
darbo.
- Bet jūsų universitetas garsėja ir kaip specialistų užsieniui
rengimo kalvė. Ar jų sąskaita nenuskriaudžiate Lietuvos jaunimo?
- Tikrai ne. Iš tiesų, KMU studijuoja nemažai studentų,
atvykusių iš beveik 30 užsienio valstybių. Ta tradicija vystosi
keliasdešimt metų. Dar iki 1990-ųjų akademikas Zigmas Januškevičius
paskelbė nuostatą: galim rengti specialistus ne vien Lietuvai. Tada
dar neturėjom didelės klinikinės bazės, tad sutarčių pagrindu
studentų praktikai telkėmės kitas ligonines. Po 1990-ųjų užsienio
studentų susidomėjimas mūsų universitetu tiek išaugo, kad buvom
priversti praplėsti klinikų bazę.
Dabar turim gerą savo bazę, ir... fiziškai nesutalpiname
užsieniečių. Todėl galvojame apie universiteto filialų steigimą
kitose šalyse. Žinoma, iš to bus ir pajamų. Tik jei valstybės
politika mus apkraus dar didesniais mokesčiais, kas panašu kone į
lėšų nusavinimą, tai procesas neišvengiamai ims strigti. Ko tikrai
nesinorėtų.
- Kaune, istorinėje Prezidentūroje, vykusiame susitikime su
Prezidente, kai buvo aptariama aukštojo mokslo ir studijų reforma,
prisiminėte seną liaudies mįslę apie varną. Gal dabar pasakytumėt,
kam tos „varnos prireikė“?
- Kodėl varna nenuskrenda į pietus žiemoti? Nes vis grįžta
pažiūrėti, ar toli nuskrido. Taigi ją prisiminiau, kai ėjo kalba
apie europines lėšas. Realybė yra tokia: po visų tarptautinių,
nacionalinių ekspertų vertinimų, ir vėl atsiranda norinčių
pakartoti tų pačių projektų vertinimus. O juk projektai numatyti
įsisavinti pagal 2007-2013 metų programas, tačiau programos taip ir
nepradėtos, todėl mes priversti tūpčioti vietoje.
O dėl reformos irgi ne taip išeina, kaip parašyta. Kas gali
prieštarauti strateginiams tikslams - didinti universitetų
autonomiją ar gerinti studijų kokybę, jų prieinamumą? Niekas. Bet
priėjus prie šių tikslų įgyvendinimo nutolstama nuo pirminio
siekio. Buvo galima išvengti nesklandumų iki patvirtinant įstatymą.
Bet tie, kurie siūlė sumažinti aiškiai matomas rizikas, apšaukti
reformos priešininkais ir žlugdytojais.
- Kiek nuo šių metų už mokslą moka „krepšelio“ negavę Jūsų
universiteto pirmakursiai?
- Priklausomai nuo studijų programos: nuo 7 iki 16 tūkstančių
litų per metus. Medicinos vientisosios studijos trunka 6 metus.
Paskui prasideda rezidentūra. Jei studentas nepakliūna į nemokamą
jo pageidaujamos programos studijų vietą, priverstas už mokslą
mokėti ir toliau. Užsieniečiams studijos mūsų universitete yra
brangesnės negu Lietuvos studentams.
- Manau, sutiksit, kad didžiuma paskolas pasiėmusių
lietuvaičių, baigę Jūsų universitetą, lėks į užsienį kuo greičiau
užsidirbti ir su bankais atsiskaityti, nes jei liks Lietuvoje
dirbti gydytojais, bus priversti ilgai bankams „vergauti“?
- Iš tikrųjų ir dabar mūsų absolventai be problemų įsidarbina
išsivysčiusių užsienio šalių ligoninėse. Gaila, bet kai kurie jau
ir studijų metais planuoja išvažiuoti, vos tik gaus diplomus. Man
skaudu girdėti, jog reikia bent dviejų kartų, kad pasikeistų mūsų
mentalitetas ir gyvenimai. Politinius pakeitimus galima per vieną
naktį padaryti, mentaliteto pakeisti, - deja, ne. Ir ta mūsų
sistema kažkaip nepalanki jaunimui, turim pripažinti visi.
Buvo pradėta diskutuoti: reikia kurti strategiją, kaip iš
trečiųjų šalių prisitraukti specialistų medikų, jei mūsiškiai
veržiasi Lietuvą palikti. Manau, verčiau kurkim sistemą, kaip savą
jaunimą savoje šalyje išlaikyti.
Lietuvoje pažangos yra daug. Ir žmonių, galinčių su
vakariečiais kalbėti viena kalba, jau nemažai turime. Gerų
specialistų - taip pat, pas juos užsieniečiai atvažiuoja
konsultuotis, pasimokyti. Bet medicinos specialistų atlyginimai pas
mus irgi turi būti verti kasdienių pastangų gelbstint gyvybes,
saugant brangiausią valstybės turtą - žmogų.