Tokijo universiteto profesorius Tomohiro Kono ir Manabu Kawahra
iš Sagos universiteto, nustatė, kad pelių
patelės, atsiradusios iš genetinės medžiagos, gautos iš dviejų
patelių, gyveno žymiai ilgiau už peles, turėjusias įprastą
motinos ir tėvo genų kombinaciją.
„Dviejų motinų“ pelės buvo sukurtos manipuliuojant pelių
kiaušinėlių DNR taip, kad genai pradėtų veikti lyg būtų paimti
iš sėklos, rašo Europos žurnalas „Human Reproduction“.
Genetiškai pakeista medžiaga būdavo implantuojama į suaugusios
pelės kiaušinėlį ir čia įvykdavo apvaisinimas ir susidarydavo
embrionas.
Naujosios pelės išgyvendavo vidutiniškai 841 dieną, tai yra
186 dienomis ilgiau, nei iš įprasto genetinio junginio atsiradusios
pelės, kurios vidutiniškai gyvena 655 dienas.
Naujųjų pelių ilgaamžė ilgiausiai išgyveno 1 045 dienas, o vyriausia kontrolinė „normali“ pelytė yra išgyvenusi 996
dienas.
Kitas mokslininkų atradimas yra tas, kad dvi motinas turinčios
pelės buvo mažesnio svorio nei paprastos kontrolinės pelės ir,
atrodo, turėjo stipresnę imuninę sistemą.
Mokslininkai mano, kad tokį skirtumą galėtų lemti genas
„Rasgrf1“.
Devintoje chromosomoje esantis genas yra siejamas su augimu po
gimimo. Jis paprastai atkeliauja iš tėvo chromosomos.
„Atliktas tyrimas gali atsakyti į esminius klausimus: ar
žinduolių ilgaamžiškumą lemia vieno ar abiejų tėvų genomai,
arba, kodėl moterys lenkia vyrus savo gyvenimo trukme“, - teigė
T.Kono.
Ilgaamžiškumo teorija yra ta, kad patino kūnas yra didesnis,
kad šis galėtų sėkmingai dalyvauti apvaisinimo kovoje ir taip
platinti savo genus. Nors už tai jam tenka mokėti trumpesnio
gyvenimo kaina.
Tuo tarpu patelėms nereikia dalyvauti tokioje genetiškai
brangiai atsieinančioje kovoje, ir jos gali kaupti energiją
savo palikuonių gimdymui, maitinimui ir saugojimui nuo plėšrūnų.