Tarmės – grėsmė Italijos vienybei?

Kitąmet Italija žada švęsti svarbią istorinę sukaktį: šiai Pietų Europos valstybei sukaks 150 metų.

Už tai, kad į dešimtis grafysčių, kunigaikštysčių, markizatų susiskaldžiusi šalis taptų galinga Apeninų valstybe, tūkstančiai italų praliejo savo kraują.

Bet dabar – kiti laikai. Kiti ginklai ir nauji pavojai. Tačiau kova už Italijos vienybę vyksta toliau. Tik ne patrankų šūviais, o liežuviais. Arba tušinukais.

Vienas didžiausių Romos rūpesčių – kaip nepralaimėti lingvistinio karo. Šio karo dalyviai aiškūs: iš šiaurės, iš rytų, iš pietų valstybę puola tarmės.

O kas ginasi? Gintis tenka italų kalbai, kuria šneka patys Romos biurokratai.

Šio lingvistinio karo liepsna įsidegė dėl lemtingos klaidos, kurią prieš 150 metų padarė Italijos suvienytojai – generolas Giuseppe Garibaldi ir aristokratas Camillo Benso di Cavouras.

Jie išvaikė savo feodalines valstybes turėjusius grafus, markizus, kunigaikščius ir surašė naujos valstybės konstituciją.

Bet apmaudžiai pamiršo įrašyti, kad oficiali karalystės kalba yra italų.

Tikriausiai todėl suvienytos Italijos jubiliejaus išvakarėse Romą apniko baimė. Tarmės atakuoja, jos vis atkakliau skverbiasi į viešąsias bendravimo erdves. Net kilo grėsmė, kad šiaurė greitai nebesusikalbės su pietumis.

Venecijos ir Udinės apylinkėse žinių laidos jau transliuojamos ne itališkai, o vietiniu dialektu. Dienraštis „La Padania“ išėjo ne itališkai, o venecijietiškai. Tiesa, kol kas tik vieną dieną, bet buvo išgraibstytas vietinių gyventojų.

Mantujoje iš užsienio uždarbiauti atvykę imigrantai privalo įsirašyti į kalbos kursus. Bet ne italų, o Lombardijos tarmės. Venecijoje, Udinėje, Trevize mokyklose jau prasidėjo pamokos mokiniams, kurie nori mokytis tarmiškai.

Komo mieste jaunavedžiai sutuoktuvių priesaiką turės tarti lombardų kalba. Čia netgi savivaldybės autoatsakiklis atsiliepia dviem kalbomis – itališkai ir vietine tarme.

Nacionalinės televizijos kanalais transliuojamus vakaro serialus jau siūloma versti į Romanijos, Pjemonto, Tirolio, Venecijos ir kitus dialektus. Kol kas techniškai įgyvendinti šią kalbinę revoliuciją per sunku, todėl ketinama apsiriboti tarmiškais subtitrais.

Todėl mokantiems tik švarią bendrinę italų kalbą piliečiams teks mokytis.

Pietų Italijos, pavyzdžiui, Kalabrijos, gyventojas, kuris nemoka kalbėti Lombardijos dialektu, darbdaviui neįtiks ir jam teks pasimokyti intensyviuose vietinės tarmės kursuose. Kaip ir darbo ieškančiam lenkui, rumunui ar lietuviui.

Kovoti su valstybinę kalbą vis labiau stumiančiomis tarmėmis nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti.

Šiuo metu Italijoje – savotiška kalbinių mažumų mada. Anksčiau bet kokie tarimo ar leksikos nukrypimai nuo bendrinės italų kalbos buvo laikomi gėdingais, keldavo juoką. Dabar viskas pasikeitė.

Tarmės, kaip ir savito skonio krašto vynas, sūris – tai savotiškas asmeniškumo ir išskirtinumo ženklas. Jos gyvuoja ten, kur klesti savita regiono kultūra. Ten, kur yra stiprios gastronominės, etnografinės, istorinės šaknys.

Pavyzdžiui, toskaniečiai geria raudonąjį vyną kjantį, valgo Toskanos pekoriną – avių pieno sūrį, o prie stalo kalba švogždžiančiu Toskanos dialektu.

Panašiai ir Sardinijoje, Algero miesto apylinkėse. Čia vietinė tarmė, kuriai suteiktas oficialus kalbos statusas, yra sardų. Ir ji labiau primena katalonų, o ne italų kalbą.

Sardinijos gyventojai pripažįsta tik savąją tarmę, savo Sardinijos pekoriną – kietąjį avių pieno sūrį ir vietinį raudonąjį vyną „Cannonau“.

Sardų tarme kalba beveik pusantro milijono italų. Šiaurės Italijoje Friulio regiono tarme kalba beveik milijonas gyventojų. Tai bene labiausiai paplitusios Italijos tarmės. Bet yra ir mikrotarmių. Pavyzdžiui, Alpėse ladinų tarme bendrauja vos 30 tūkst. kalniečių.

Lingvistai nesutaria, kiek galų gale Italijoje yra tarmių. Vieni tvirtina – apie 60, kitų nuomone – apie 400. Oficialiais statistikos duomenimis, beveik 40 milijonų Italijos piliečių savo namuose bent retkarčiais prabyla tarmiškai.

Tačiau yra Apeninuose ir užkietėjusių bendrinės italų kalbos priešininkų. Tokių italų, kurie nekalba itališkai, tik tarmiškai, ne tiek ir mažai – 8 milijonai.

O kai kurie parlamento atstovai, atstovaujantys Šiaurės Italijos nepriklausomybininkų judėjimui, venecijietiškąjį dialektą jau reikalauja įteisinti kaip savarankišką kalbą.

Todėl nenuostabu, kad kai kam toks pasiūlymas atrodo kaip tiesioginė grėsmė teritoriniam šalies vientisumui. Bus kalba, vadinasi, bus ir pretenzijų kurti naują valstybę.

O tada gal ir nebesulauks Italija suvienijimo sukakties.

Kalbinių mažumų priešininkai siūlo tarmes drausti. Esą jos kenkia bendrinei valstybės kalbai, vadinasi, kenkia ir pačiai valstybei. Todėl derėtų riboti tarmiškumą valstybės įstaigose, žiniasklaidoje, mokyklose.

Kitas pasiūlymas – brukti gryną, švarią, ideologiškai nepavojingą bendrinę italų kalbą. Kurios, beje, taip ir nėra.

„Šiuolaikinė bendrinė italų kalba – tai juk irgi tarmė. Ji susiformavo Toskanoje drauge su Renesanso epocha“, – „Lietuvos rytui“ aiškino Pizos universiteto profesorius Pietro Umberto Dini.

Žymaus italų baltisto nuomone, vienos tarmės lieka tarmėmis, o kitos tampa savarankiškomis kalbomis politikų valia.

„Yra, pavyzdžiui, tokia valstybė – Liuksemburgas. O štai liuksemburgiečių kalbos lyg ir nėra. Sardinų tarmė pripažinta savarankiška kalba – mat yra daug ja kalbančių. Sunku įsivaizduoti, kad viename miestelyje vartojamas dialektas kada nors būtų pripažintas kaip savarankiška kalba“, – sako profesorius P.U.Dini.

Mokslininko nuomone, kovoti su tarmėmis – beprasmiškas dalykas.

Tarmės – valstybės turtas, netgi jeigu jos ir sukelia tam tikrų nepatogumų.

„Žinoma, šiame Babelio bokšte geriau jausis tas, kuris mokės daugiau kalbų“, – tvirtina Pizos universiteto lingvistas.

* Daugelis tų, kurie savarankiškai mokosi italų kalbos, įsitikinę, kad tai melodinga, nesunkiai išmokstama užsienio kalba. Kad perpratus keletą populiarių veiksmažodžių, tokių kaip „amare“ (mylėti), „cantare“ (dainuoti), „parlare“ (kalbėti), bus galima nesunkiai susišnekėti beveik 60 milijonų gyventojų skaičiuojančioje valstybėje.

* Tačiau tokios viltys suduš šnektelėjus su vietiniais gyventojais Friulio regiono užeigoje. Arba Neapolio picerijoje. Paaiškės, kad žmonės čia kalba net nelabai į italų kalbą panašia kalba.

* Vienos italų tarmės mažiau skiriasi nuo bendrinės italų kalbos. Kitos – visiškai nepanašios. Labiausiai nuo klasikinės italų kalbos nutolusios Sardinijos, Friulio, Ligūrijos, Sicilijos tarmės.

* Italijoje įteisintas ir užsienio kalbų vartojimas pasienio ruožuose: vokiečių – Pietų Tirolyje, slovėnų – Friulyje, prancūzų – Aostos slėnyje. Apulijoje kalbama graikišku dialektu.