Tačiau šioje vietoje būtų prasminga susimąstyti, ką gi mes vadiname žiniomis ir kokios žinios yra vertingos. Žinios, kurios praturtina materialiai, ar žinios, kurios praturtina dvasiškai? Įdomu yra tai, kad antikos laikais visų žinių bei mokslų karaliene buvo laikoma filosofija. Tai neabejotinai byloja apie anų laikų vertybes ir meilę išminčiai.
„Pažink save“, – sakė antikos mąstytojai, o būties apmąstymai, gyvenimo prasmės paieškos ir išminties siekis buvo laikomi žmogaus orumą atitinkančiu gyvenimo būdu.
Mūsų laikais vyrauja tendencija žinias ir jų naudą vertinti pagal tai, kiek jos pagyvina šalies ekonomiką, iš esmės – kokią piniginę išraišką jos turi, t.y. kiek atneša pelno. Todėl žinios yra siejamos su įvairių technologijų išmanymu bei jų tobulinimu – „pažink save“ faktiškai virto „pažink technologijas“.
Svarstant, kuri visuomenė yra vertesnė būti vadinama tikrąja žinių visuomene – antikos laikų visuomenė, ar šiuolaikinė visuomenė, svarbu įvertinti visus žmonijos „pasiekimus“, nepamirštant atominės bombos sukūrimo ir nepaliaujamos jų gamybos, neatsižvelgiant į tai, kad ir nedidelio esamo branduolinio ginklo kiekio panaudojimas nepaliktų šioje Žemėje ne tik kad nė vienos gyvos būtybės, bet ir apskritai pačios Žemės.
Nepaisydami viso šio kibiro deguto statinėje medaus, žmonės labai mėgsta didžiuotis savo laimėjimais technikos ir mokslo pažangos srityje. Pavyzdžiui, kai tik buvo sukurtas kompiuteris, jis buvo didžiulis, užimdavo visą nemažą kambarį, o dabar jis gali tilpti žmogaus delne. Progresas akivaizdus.
Dabar informacija tapo prieinama kiekvienam. Bet koks įvykis – ar tai būtų stichinė nelaimė, teroristinis išpuolis, ar mokslinis atradimas – akimirksniu tampa žinomas bet kuriame kompiuterizuotame pasaulio krašte. Paradoksalu, tačiau informacijos sklaidos greitis ir gausa atitolina žmogų nuo gyvenimo čia ir dabar – realų gyvenimą nepastebimai keičia gyvenimas virtualioje erdvėje, kuri yra ir informacijos, ir pramogų šaltinis.
Įdomu yra ir tai, kad virtualiai pateikiama informacija sukuria iliuziją, kad įvykiai vyksta kažkur toli, vos ne anapus, kad jie nepakankamai tikri, nes tiesiogiai mūsų neliečia, o tai, savo ruožtu, gali lemti emocinį nihilizmą, nejautrumą ar apatiją.
Pokyčiai technologijų srityje pakeitė ir mokymo(si) procesą bei pačių mokytojų vaidmenį jame. Palaipsniui situaciją, kai mokytojai moko, mokiniai klauso ir galiausiai mokytojai įvertina, ką mokiniai išmoko, keičia situacija, kai mokytojai tampa mokinių mokymosi bei įsivertinimo skatintojais, mokymosi proceso organizatoriais ir prižiūrėtojais, kadangi mokytojas nebėra vienintelis informacijos šaltinis.
Manoma, kad pastarasis mokymo būdas yra veiksmingesnis, kadangi reikalauja paties mokinio įsitraukimo į mokymosi procesą, smalsumo bei noro pažinti. Tikimasi, kad toks mokymas mokytis nuolat besimokančius mokinius paruoš žinių visuomenei, kai mokymasis taps įpročiu ir ilgainiui pravers norint kelti savo kvalifikaciją, sparčiai vystantis technologijoms, tapusioms neatsiejama darbo sąlyga.
Mokymo procesas jau sunkiai įsivaizduojamas be kompiuterių ir interneto. Taip pat pasaulyje vis labiau plinta nuotolinis, vadinamasis elektroninis mokymas(is). Yra parašyta daug knygų, straipsnių apie tokio mokymo teikiamus privalumus, tačiau, atidžiau pažvelgus į nuotolinio mokymo idėją, išryškėja vienas nemalonus dalykas – nuotolinis mokymas panaikina dorovinio auklėjimo galimybę – faktiškai iš ugdymo proceso atimama jo dvasia ir siela, paverčiant ugdymą instrumentišku žinių perteikimo mechanizmu, nė kiek nepadedančiu grąžinti pasauliui dorovinio veido.
Vieno tokio nuotolinio mokymosi atvejo liudininke man teko būti. Long Ailende, Niujorke, susipažinau su vaikinu, kuris nusprendė nuotoliniu būdu įgyti Tarptautinio verslo magistro laipsnį. Mano pažįstamas labai džiaugėsi nuo asmeninio kontakto apvalyta mokymosi erdve – kurso dėstytojas gyveno Japonijoje, o studentai išsibarstę po visą pasaulį, tad visas mokymas(is) vyko anonimiškoje virtualioje erdvėje, nesuteikiančioje galimybės patikrinti, kaip rašomi studentų rašto darbai ir pan.
Čia viskas vyksta paprastai, greitai ir patogiai – sumoki 20 tūkst. JAV dolerių, po kelių savaičių gauni komplektą mokymuisi reikalingų knygų. Tada įsipareigoji laiku pateikti tam tikrus rašto darbus, dalyvauti forumuose, kuriuose gali dėstytojui užduoti klausimų, ir maždaug po pusės metų turi magistro diplomą.
Nuotolinio mokymosi atveju laimi visi – studentas gauna diplomą, kuris glosto savimeilę ir padidina įsidarbinimo už didesnį atlygį perspektyvas, mokytojas gauna atlyginimą už atliktą darbą, o nuotolinius mokymusis organizuojantis universitetas – pelną.
Atrodytų, tobula strategija, tačiau vadinkime daiktus tikraisiais vardais – šiuo atveju tenka pripažinti, kad diplomas buvo įgytas ne dėl akademinių pasiekimų, o už pinigus imituojant akademinę veiklą. Toks studentas nesimokė, o dėstytojas nedėstė. Tikėkimės, kad jis bent jau skaitė studentų rašto darbus. O ar kiti nuotolinio mokymo(si) atvejai labai nuo šio skiriasi?
Dėl išvardintų priežasčių negalime aklai žavėtis novatoriškai skambančia „žinių visuomenės“ idėja ir mokytojui ar dėstytojui tenkančiu vaidmeniu joje. Mokymas mokytis be asmenybės dvasinių, dorovinių vertybių ugdymo gali virsti tuo, apie ką įspėjo Rooseveltas: „Neišsilavinęs vagis iš traukinio sugeba pavogti kokį nors daiktą, o išsilavinęs – iškart visą geležinkelį“.