“Kaip ironiškai sakė Leninas, mes turime pradėti nuo pradžios. XX amžiaus komunizmas baigėsi. Tai buvo viena didelė etinė politinė katastrofa. Jokios nostalgijos. Todėl aš nepriimu tų kalbų apie besitęsiančią tą pačią kovą ir t.t.
Mes netgi turėtume klausti, ar tai, dėl ko turėtume kovoti, vis dar turėtume vadinti komunizmu. Yra gerų argumentų, kurie sako, kad ne. Aš manau, kad geresni argumentai - už.
Bet galbūt mes bent kuriam laikui turėtume apversti vadinamąją vienuoliktąją Markso tezę (filosofai tik įvairiai interpretavo pasaulį, o tikslas yra jį pakeisti – red.), ir sakyti, kad galbūt XX a. problema buvo tai, kad mėginome pakeisti pasaulį pernelyg greitai ir dabar laikas daugiau jį interpretuoti”, - sąsajų su sovietiniu komunizmu nusikratė S.Žižekas ir išdėstė trumpą savo veiklos programą.
ŠMC skaitykloje paskaitą surengusi leidykla “Kitos knygos” neseniai išleido S.Žižeko knygą “Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą”.
Jo kalbėjimas iš ekrano galėjo priminti Didžiojo Brolio pamokslą paklusnioms masėms, tačiau vietoj monotoniškos ir dogmatiškos litanijos klausytojų laukė originalios ir provokuojančios įžvalgos.
“Aš teigiu, kad mes gyvename dramatiškų pokyčių laikais ir tikrai nežinome, kas dedasi. Mums šiandien labiau nei bet kada reikia teorinio supratimo.
Valdžią turintieji bijo grynosios teorijos ir siekia vis didesnio praktinio įsitraukimo. Manau, mes turime žengti žingsnį atgal ir pradėti mąstyti”, - specifine anglų tartimi aiškino filosofas.
Jis pateikia pavyzdį: “Aš nežinau, ar jūsų šalyje taip pat jaučiamas poveikis to siaubo, kurį mes vadiname Bolonijos aukštojo mokslo reforma. Aš manau, kad dabar bet kuris senas geras stalinistas turėtų strykčioti iš džiaugsmo, kad pagaliau jie pasiekė savo. Nes koks tikrasis šios reformos tikslas – paversti žinojimą kuo naudingesniu, pirmiausia, jis turi būti kuo glaudžiau susijęs su verslu, atitikti ekonomikos poreikius, tarnauti socialinėms reikmėms.
Kalbant I.Kanto terminais, tai programa regresuoti nuo to, ką I.Kantas vadino viešas proto panaudojimas (angl. public use of reason), prie to, ką I.Kantas vadino privatus proto panaudojimas (angl. private use of reason)”.
Pasak jo, mąstymas negali būti tik kitų žmonių suformuluotų problemų sprendimas: “Valdantieji nori švietimą suvesti į tai, kad visi taptų kompiuteriais. <...> Turintieji valdžią - politikai ar verslininkai - mums duos užduotis ir problemas, o mes būsime tarnautojai, kurie jas taisys. Bet tai nėra mąstymas.
Mąstymas nėra problemų sprendimas.
Visi filosofai žinojo, kad mąstymas yra problemos formulavimas. Ar problema iš tiesų yra tai, ką jūs teigiate?
Vienas iš paprasčiausių ideologijos apibrėžimų: kas, jei būdas, kuriuo jūs formuluojate problemą, yra problemos mistifikacija ir šia prasme yra problemos dalis?”.
Paklaustas apie dabartinę ekonominę krizę ir galimas jos pasekmes, S.Žižekas teigė nesąs toks optimistas, kaip kai kurie kiti kairieji, kurie mano, jog krizė parodė kapitalizmo neveiksnumą ir dabar reikia laukti kažko naujo.
“Visų pirma, krizė visuomet yra labai neapibrėžtas reiškinys. Krizė tik reiškia, kad viskas atsivėrė. O dabar priklauso, kad pasinaudos galimybe. Pirmoji reakcija į krizę visada yra konservatyvi: grįžkime prie savo vertybių, mes išdavėme šaknis ir t.t.”, - tvirtino jis.
Slovėnas įsitikinęs, kad laisvės išsivysčiusiose Vakarų šalyse mažėja, bet kartu apsidraudžia: “Aš nesu pseudoradikalus kairysis, kuris galvoja, kad komunizmas buvo etiškai geresnis, nes esą mes bent jau žinojome, kad neturime laisvės ir šia prasme buvome laisvesni.
Aš manau, kad tai visiškai klaidinga pseudokairiųjų pozicija. Bet mes vis dėlto turime kelti šį sunkų klausimą - kiek demokratijoje yra erdvės laisvei?
Čia aš išlieku kad ir kritišku, bet vis dėlto marksistu. Laisvės klausimas negali būti suvestas vien į teisinį politinį klausimą apie pasirinkimą ir pan. Laisvė turi būti kažkas, kas išbandoma ir praktikuojama kasdieniame gyvenime – šeimoje, ekonominiuose santykiuose ir t.t.”.
Anot jo, visame pasaulyje ima dominuoti Kinijos modelio universalizacijos tendencija. Jo teigimu, anksčiau kapitalizmas galėjo gintis geru argumentu: net ir tokiose diktatūrose, kaip Ispanijoje, Kinijoje ar Pietų Korėjoje, kapitalizmas galiausiai sukurdavo demokratijos poreikį. “Bet dabar Kinijoje, kai kuriose kitose Rytų šalyse, plinta kapitalizmas, kuris yra netgi dinamiškesnis už Vakarų liberalųjį kapitalizmą, bet jis nekuria didelio demokratijos poreikio. Tai kapitalizmas, kuris puikiai funkcionuoja autoritarizmo sąlygomis”, - nurodo slovėnų filosofas.
Ir priduria jau beveik mesianistiškai: “Šita sistema, kurioje mes gyvename, negalės reprodukuoti savęs amžinai. Bet nesitikėkite stebuklų. Būkite kantrūs.”
Paskaita neapsiėjo be žižekiškų perliukų, dėl kurių jis greičiausiai ir išpopuliarėjo už kairiųjų intelektualų rato ir tapo mėgstama ir dažnai kviečiama vieša figūra.
Paklaustas apie politkorektiškumą, filosofas mintijo, jog tolerancija jam atrodo labai įtartina kategorija. “Ką bent jau išsivysčiusiose Vakaruose reiškia tolerancija? Jo priešybė yra įžeidinėjimas. Žinoma, aš esu prieš tikrą įžeidinėjimą. Bet mūsų ideologijoje įžeidinėjimai naudojami labai specifiniu būdu. Jie signalizuoja apie nenorą, kad kitas prie tavęs priartėtų per arti”, - aiškino S.Žižekas.
Ir vėl pateikia ilgą, bet vertą pacitavimo pavyzdį: “JAV manęs paklausė, ką aš galvoju apie rasizmą mano gyvenamoje teritorijoje, buvusioje Jugoslavijoje, Balkanuose.
Aišku, aš sakiau, kad yra reakcionieriškas rasizmas, bet aš taip pat sakiau, kad rasizmas gali būti labai progresyvus reiškinys ir jūs turėtumete išmokti juo naudotis. Aš teigiau, kad vienintelis būdas atsakyti į reakcionierišką nacionalizmą, rasizmą yra progresyvus rasizmas.
Jie pagalvojo, kad aš išprotėjau. Tada aš pamėginau jiems paaiškinti. Aišku, aš neturiu galvoje iš tiesų rasizmo.
Ką aš turėjau galvoje, tai kaip puikiai viskas veikia mano paties šalyje. Kai aš, slovėnas, sutinku žmogų iš kitos kaimyninės šalies – serbą, kroatą, juodkalnietį, kaip mes vienas kitam pranešame, kad iš tiesų esame draugai, ne tik gerbiame vienas kitą?
Aš manau, kad tai parodo apsikeitimas nešvankybėmis.
Prieš trisdešimt metų, kai aš buvau jaunas, tai buvo aukštasis menas Jugoslavijoje.
Aš sutikau vaikiną iš Serbijos ir mes pradėjome pasakoti labai nešvankius juokelius (žinote, seksas, smurtas) vieni apie kitus, bet taip pat - apie save.
Tie juokeliai tikrai buvo politiškai nekorektiški.
Bet aš manau, kad tai geriausias instrumentas prieš rasizmą.
Apsikeitus nešvankybėmis iš karto buvo sukurtas tam tikras solidarumas ir mes neturėjome žaisti tų politkorektiškų žaidimų: “O, aš pavartojau žodį nigeris... Ar aš rasistas?” ir t.t.
Ar žinote, kad juodukai Jungtinėse Valstijose, jeigu jie tikrai jus gerbia, jums pasakys: gali mane vadinti nigeriu. Nes, ironiška, taip jie vadina save.
Aš prisimenu, kaip prieš pusę metų lankiausi Juodkalnijoje. Jugoslavijoje vyravo mitas, kad juodkalniečiai yra kvaili... ne, atsiprašau, tingūs.
Juodkalnija yra žemės drebėjimų vietoje, todėl yra toks klasikinis juokas: kaip juodkalnietis masturbuojasi? Jis iškasa žemėje skylę, įkiša penį ir laukia žemės drebėjimo, nes yra per tingus pajudėti.
O štai bosniai yra neva apsėsti sekso ir valgymo.
Jie turi puikią istoriją apie tai, kaip žmona nori sugundyti savo vyrą. Ji sako: dabar mes tai darysime perversiškesniu būdu – aš palaižysiu tavo penį ir uždėsiu ant jo šokolado, kremo, uogienės, ir tada aš viską nuvalgysiu.
Bet kai vyras pamato savo penį visu tuo išteptą, jis taip susižavi, kad pasako žmonai, kad neleis jai valgyti, o padarys tai pats. Taip bosniai juokiasi iš savęs.
Toks mūsų pokalbis buvo visiškai nešvankus, gąsdinantis.
Bet aš negaliu prisiminti jokio kito momento, kad būčiau galėjęs taip atvirai kalbėti. Tai mano problema.
Aš nepasitikiu tipiškai amerikietišku legalistiniu metodu. Jie mano, kad viską sureguliuos – vietoj nigeriu sakysim juodukas, vietoj juodukas – afroamerikietis. Aš nemanau, kad šitas lingvistinis reguliavimas veikia”. Bent jau filosofo S.Žižeko paskaitose – tikrai ne.