Tame pačiame pulke lają spalvina raudoni, gelsvi, žali ir mėlyni. Šitie – gyvosios kalbos: armėnų, anglų, graikų, vengrų, lietuvių... Juos glosto ir šiltu žodžiu lesina Lietuvių kalbos instituto darbuotojos.
Kalbų medis šakas į viršų kelia Lituanistikos židinyje ant Neries kranto, visai šalia puošniųjų Vileišių rūmų. Salės lubos nežemos, tad medžiui yra kur veržtis, vešėti ir tarpti. Masyvūs geros direktorės portreto rėmai nekausto Jolantos Zabarskaitės polėkių ir sumanymų upės.
Įkurti Lituanistikos židinį buvo Lietuvių kalbos instituto direktorės idėja. J.Zabarskaitės vaizduotės jėgą išryškino menininkų Sauliaus ir Aidos Dirsių gebėjimas iš molio, medžio ir smėlio kurti žaidimų pasakas, užvaldančias Kalbos muziejaus lankytojų mintis. Todėl atsargiai nusileidus prie upės akmenimis grįsta K.Būgos gatvele, kalbą galima paliesti ranka.
Kaip kaladėlę, ant kurios šonų - straublys, smakas, tenčius. Taip Pietų aukštaičiai vadina vaivorykštę.
Būžys, buziukas ir bučiukas žmonėms prie Merkio – ne lengvas vyro bučinys žmonai prieš rytinę kelionę į darbą, o tas pats, kas šiška ir bamborys – kankorėžis.
„Kartais pasitaiko, kad mokinių grupę į Kalbos muziejų atlydėjusi mokytoja ima priekaištauti, net piktinasi, jog žemėlapyje mato tik dvi tarmes – žemaičių ir aukštaičių. Jokių dzūkų ir suvalkiečių! Tad viešnios iš Alytaus ar Marijampolės kartais suraukia antakius“, – pripažįsta Lituanistikos židinio vadybininkė Natalija Rinkauskienė. Ji teigia, kad kalbotyros mokslo tiesos ir seni žmonių įsitikinimai kartais nesutampa.
Dialektologai laikosi dviejų tarmių klasifikacijos, kurią 1964 m. pasiūlė du kalbininkai – Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius.
„Jeigu kuris nors lankytojas užsispiria ir mėgina įsivelti į ilgą diskusiją apie tarmes ir patarmes, aš siūlau susitikti su pačiais kalbininkais. Jie abu dar gyvi“, – nusišypso N.Rinkauskienė, kuriai neretai tenka pavargti visą dieną pasakojant apie žodžių iškasenas, gedulingus laidotuvių pietus, žemaičių pūdytus zuikius ir kitokius lietuvių kalbos lobius.
Ekskursija po instituto Kalbos muziejų trunka maždaug dvi valandas, bet gali būti ir ilgesnė, nes vyresnių klasių moksleiviai – sukaupę daugiau žinių, todėl ir klausinėja aktyviau.
„Šiandien traukinukas per greitai rieda, sunku perskaityti viską, kas parašyta ant jo šono“, – bent žodžiais prilaikyti įsismarkavusį garvežiuką mėgina N.Rinkauskienė. Karuselė vis skrieja ratu vaidindama mažą šešėlių teatro spektaklį. Pagrindiniai veikėjai jame – daugiausia žiūrovų ovacijų sukeliantys paslaptinga koketė Draugala ir rimtas išminčius Yvas.
„Yva, Yva“, – tyliai kikena maži muziejaus lankytojai ir svarsto, ar Natalija Zvonkė turi tiek išminties, kiek apuokas. „Bet draugala ji gal ir nebloga“, – panaši replika turbūt išsprūsta vyresniesiems, kurie mokykloje prie arbatos su bandele per pertrauką praryja garsenybės išpažintėlę žurnale.
Stebėdami ratus sukantį traukinuką moksleiviai sužino, kaip žodžiai praranda prasmę, virsta šešėliais, lyg grupės „Yva“ dainoje: „Žodžiai tušti, nieko verti, jei slepias už jų jausmai šalti. Dūžta viltis, verkia širdis, jausmą skandina užmarštis.“
„Yvas“ ir „draugala“ yra archaizmai – žodžiai, kurių jau nebesuprantame, nevartojame, nors tikrovės reiškiniai ir daiktai, kuriuos seniau jie vadino, niekur iš mūsų pasaulio nedingo. Juos paskandino užmarštis. Senuosiuose raštuose yvu vadinamas apuokas, draugala – meilužė.
„Kolkuozu laikas bov valdybas puosiedis. Po valdybas puosiedė fermos vedies et nomėi. Pėrmenink sak: „Palauk, aš parvešu tavi.“ Ons pasiėmė dar portvelį“, – įsitraukęs į tarmių karaokė kiekvienas gali pabūti Šiaurės Žemaitijoje gyvenančiu kretingiškiu.
Vakarų aukštaitis kauniškis arba rytų aukštaitis vilniškis sunkiai supras autentišką vakarų žemaičių pasakojimą apie medžioklę ir zuikienos patiekalą – senųjų gyventojų prie Minijos aukštupio kapota sakinių melodija pykši lyg vokiškas „Parabellum“, o sugauti žodžių prasmę – kaip užspeisti Kuršių marių vėją.
Daug paprasčiau žarstyti smėlį. Negiliai pakapstę jaunieji archeologai ima glostyti vilką, avį ar beržo lapą ir keliauja į gilią senovę, sužino žodžių, kuriuos vartojo mūsų protėviai indoeuropiečiai, kai dabartinių tautų ir kalbų dar nebuvo.
Tačiau kol panagės švarios, galima pažaisti kompiuteriu – Lietuvių kalbos instituto darbuotojams fantazijos užtenka ir mediniams žaislams, ir kompiuteriniams žaidimams kurti.
Principas „žaisdami mokomės“ jau seniai vyrauja pažangiose valstybėse, kur prie prancūzų impresionisto C.Monet drobės galima išvysti būrelį ant kilimo suklaupusių pradinukų. Lietuvoje tokie vaizdai dar retoki – pas mus dažniau regėsi tuščią salę, kurios kampe ant kėdės sėdi garbaus amžiaus moterėlė.
„Eksponatus rankomis liesti galima. Prašom!“ – tokia taisyklė galioja Kalbos muziejuje. Išbandyti kompiuterinį žaidimą „Kieti riešutėliai“ – vienas smagumėlis. Vaikai leidžiasi kartu su Tadu Blinda vaduoti mylimosios Mortos. Išbandymas po išbandymo, žodis po žodžio – ir supranti, kokių kirčiavimo taisyklių nemoki, kad pergudrautum velnią. Išmoksi – susigrąžinsi gyvenimo meilę, laimę ir šviesą akių. Galbūt pasiseks įsidarbinti radijuje.
Lituanistikos židinio vadovė Aurelija Tamulionienė primena: įėjimas nemokamas, tačiau muziejų aplankyti galima tik iš anksto susitarus telefonu arba elektroniniu paštu.
Instituto darbuotojai iškart pajunta, kai universitetuose dantis iššiepia sesija.
Paprastą dieną elektroninės Lituanistikos židinio vartyklės didelio dėmesio nesulaukia, bet kai prasideda egzaminai ir atsiskaitymai, filologijos studentės greitai randa kelią į P.Vileišio g. Nr. 5. Kalbotyrą nagrinėjantiems studentams modernios elektroninės vartyklės – vienas patogumas. Informacija aiškiai sugrupuota, paprasta rasti tai, ko ieškai. Jeigu atrodo, kad tai tik gairės, kad neužtenka – tada galima traukti į biblioteką ir pamėginti prilygti Juozui Balčikoniui.
Lietuvių kalbos žodyno redaktoriaus J.Balčikonio stalas, tarsi lietuvių kalbos operacinė, senas, bet švarus, nors ant jo kalbininkas išrašė ne vieną kibirą rašalo. „Kai sudarydamas žodyną redaktorius su kolegomis nusprendė į procesą įtraukti visuomenę, atsirado žmonių, kurie ėmė piktnaudžiauti pasiūlymu, sukčiavo, – pasakoja N.Rinkauskienė. – Žodyno redakcija laikraštyje išspausdino skelbimą, kurioje siūlė žmonėms rinkti žodžius, juos rašyti ant kortelių, paaiškinant reikšmę ir pateikiant vartosenos pavyzdį sakinyje. Greitai atsirado asmenų, kurie nešė korteles su išgalvotais žodžiais ir laukė atlygio už darbą.“ Ant J.Balčikonio stalo guli „nepatiklių rinkėjų užrašytų kortelių“ pavyzdžių.
Lituanistikos židinio darbuotojai juokauja: kas galėtų paneigti, kad pro pavargusio J.Balčikonio akis neprasprūdo vienas kitas žodis, nušokęs nuo nežinomo apsukruolio liežuvio, lyg koks nepastebimai pilkas paukštelis – Jono Jablonskio sugalvotas „kablelis“?