Kai kurie vilniečiai pasakoja studijų metais vadinti beviltiškais – bendrinės lietuvių kalbos išmokti jiems esą nepavyks.
Netgi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Vilniaus universitete diplomantams yra prisipažinusi, kad ji – vilnietė, todėl... jos kalba esanti „prasta“. Taigi kaip šiandien kalbama Vilniuje? Ar vilniečiai mano, kad jiems dažnai geros bendrinės tarties pavyzdžiu keliami suvalkiečiai išties vartoja prestižinę kalbą?
2010 m. spalio–gruodžio mėnesiais Lietuvių kalbos institutas vykdė Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „Kalba Vilnius: Vilniaus kalbos vaidmuo šiandieninėje Lietuvoje“. Projekto vykdymo laikotarpiu sukaupta įvairaus amžiaus vilniečių (lietuvių) kalbos tekstų, sudarytas Vilniaus miesto kalbos tekstynas, tirti vilniečių tarties ir kirčiavimo polinkiai, vilniečių klausta, ar jie patys savo kalbą linkę vertinti kaip norminę, bendrinę, prašyta ją palyginti su televizijos kalba.
Atliekant Vilniaus miesto kalbos tyrimus, nustatyta, kad bene dažniausia sostinės gyventojų tarties ypatybė – polinkis trumpinti ilguosius nekirčiuotus balsius, pvz., givenimas, kuribingi, mokikla, deviniolika, šaudimas, miestiečiu „miestiečių“, norinčiu „norinčių“, nuostabus „nuostabūs“, patis „patys“. Be to, Vilniuje neretai linkstama pailginti trumpuosius kirčiuotus balsius, pvz., džiugina, medicinos, namukai, pagrindinė, tikslas, viskas, žinoma, arti, braškes, drauge, draugiškesni, išvaizdus, vieta, visi.
Būna, kad pailginami mišriųjų dvigarsių pirmieji dėmenys, pvz., darbininkas, ekskursija, išgirsti, patinka, pilna, Vilnius, vadinkim. Paaiškėjo, kad dažnai kalbos normintojų išsakomas teiginys, jog miestiečiai (pirmiausia – sostinės gyventojai) niveliuoja mišriųjų dvigarsių priegaides, nėra visiškai teisingas: vykdant projektą, pastebėta, kad priegaidžių neskiria toli gražu ne visi vilniečiai.
Sostinėje kirtį mėgstama atitraukti iš trumposios galūnės į ilgąjį priešpaskutinį skiemenį, todėl dažnai sakoma ne, pvz., idealiaĩ, individualiaĩ, yrà, su kauniečiù, nueinù, rajonù, sunkù, suprantù, o ideãliai, individuãliai, ỹra, su kauniẽčiu, nueĩnu, rajõnu, suñku, suprañtu. Vilniečiai gerokai dažniau nukelia kirtį nei atitraukia, t. y. kirčiuoja klausimaĩ, klausimáms, klausimaĩs, Trakaĩ, Trakáms, Trakuosè, tokiái, su tokiù, tokiùs ir pan.
Bendrinės kalbos norma šiuo atveju būtų kláusimai, kláusimams, kláusimais, Trãkai, Trãkams, Trãkuose, tókiai, su tókiu, tókius. Be to, neretai vilniečių kalboje kirtis perkeliamas iš priešpaskutinio į trečią nuo galo žodžio skiemenį, todėl linkstama kirčiuoti àtskleidžia, Kalvãrijų, pasìpuošia, sãvaitė, tiñklinis, tỹrimas, vìrtuvė ir kt., o ne atskleĩdžia, Kalvarìjų, saváitė, tinklìnis, tyrìmas, virtùvė, kaip reikalaujama bendrinėje kalboje.
„Vilniečių kalba skiriasi nuo griežtai sunorminto standarto, tačiau ji nėra blogesnė: kaip ir tarmės, ji funkcionuoja pagal savus dėsnius, yra veikiama įvairių vidinių ir išorinių, kalbinių ir nekalbinių veiksnių. Be to, ir patys sostinės gyventojai savo kalbos nelinkę laikyti prastesne. Netgi priešingai – daugelis informantų ją vertina kaip bene vienintelę iš didžiųjų Lietuvos miestų neturinčią tarmiškumo žymės, kaip „visos Lietuvos kalbą“, todėl neabejotinai – kaip norminę ir bendrinę. Nemažai vilniečių kaip tarmiškai nekalbantį, taisyklingą kalbą vartojantį miestą dar mini ir Kauną, o štai bendrinės tarties etalonu vadinamą suvalkietišką tarimą suvokia kaip tarmišką ar net dirbtinį ir keistą“, – sako projekto „Kalba Vilnius“ ir Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vadovė dr. Loreta Vaicekauskienė.
Pasak jos, nors Lietuvoje sostinės kalba dėl istorinių aplinkybių netapo bendrine kalba, prestižinės sakytinės kalbos potencialo ji neprarado ir pačių vilniečių yra vertinama kaip itin aukštą socialinį statusą šalyje turinti kalba. Be to, dauguma projekto vykdymo laikotarpiu apklaustų vilniečių tikina televizijoje ir radijuje girdintys ne ką kita, o būtent vilnietišką kalbėjimą, kuris nuo jų pačių kalbėjimo arba visai, arba menkai kuo tesiskiria.
Sakytinės bendrinės kalbos nykimo ir vilniečių kalbos įsigalėjimo viešojoje erdvėje polinkius galimai rodo ir tai, kad ryškiausios vilniečių kalbos ypatybės sutampa su kalbos normintojų išskiriamomis didžiausiomis žurnalistų sakytinių tekstų ydomis (vardijant žurnalistų didžiąsias „nuodėmes“, visuomet minimi ilgųjų nekirčiuotų balsių trumpinimas, trumpųjų balsių ilginimas, priegaidžių neskyrimas ir polinkis atitraukti ar nukelti kirtį). Taigi gal sakytinėje žiniasklaidoje kalbama ne blogai, pažeidžiant bendrinės lietuvių kalbos dėsnius, o tiesiog vilnietiškai? O galbūt vilniečių kalba tampa bendrine?
Padiskutuokime. Juk visi mes esame ne tik kalbos vartotojai, bet ir kūrėjai.