Mokslininkai mano, jog keistąją mikrobų koloniją sudarantys elementai tarpusavyje bendrauja pasitelkdami kiekvienam jų suprantamą cheminę arba elektrinę kalbą, vadinamąjį kvorumo pojūtį, kurio padedami mikrobų kolonijos nariai suvokia vienas kito buvimą bei indėlį į bendruomenės kooperaciją bei augimą.
Laivo metalas perdirbamas į rūdžių masę, kuri, dengdama milžinišką „Titaniko“ korpusą, primena gigantišką rūdžių kilimą. Ties laivo pirmagaliu taip pat buvo aptikta kybančių daugiau nei metro ilgio rūdžių varveklių, kurie, kaip paaiškėjo, yra korėti – gausiai išvagoti smulkių kanalėlių, leidžiančių nesunkiai pratekėti vandeniui.
Mokslininkai teigia, jog milžiniški perdirbto plieno varvekliai pagaminti pasitelkiant vadinamąją žiedinę struktūrą – panašiu būdu medžiui augant plečiasi jo kamienas. Tvirtinama, jog tokiems varvekliams būdingas nepaprastas trapumas - pakanka neatsargaus prisilietimo, ir milžiniškas rūdžių darinys netrunka pavirsti rusvos spalvos miltelių krūva.
Gyvas rūdžių kilimas – tai daugybės tarpusavyje komunikuojančių elementų darinys, superorganizmas, jungiantis į gigantišką bendruomeninį darinį grybus bei tamsiuose menkai deguonies prisotintuose vandenyse gyvenančias bakterijas, tarp kurių užtikrinama geležies gausių skysčių bei elektros srovių cirkuliacija. Pasitelkdami DNR technologiją, mokslininkai nustatė, jog rūdžių dariniuose esama 27 atmainų bakterijų. „Titaniko“ atveju aptikta ir visiškai nauja Halomonas – druskai neatsispiriančių bakterijų – gentis.
2003-ųjų birželį Vandenynų tyrimų centro iniciatyva buvo suorganizuota pusantros savaitės trukmės mokslinė ekspedicija, kurios metu tikėtasi išsamiau susipažinti su dabartine „Titaniko“ būkle bei irimo procesais. Ekspedicijai patikėti du povandeniniai laivai, kurių kiekviename vienu metu galėjo tilpti iki trijų asmenų. Povandeniniai laivai galėjo nusileisti į maždaug 6 tūkst. metrų gylį – to visiškai pakako, turint omenyje faktą, jog „Titanikas“ „ilsisi“ vos kiek mažiau nei 4 tūkst. metrų gylyje.
Tyrime dalyvauti pakviesti Jungtinių Amerikos Valstijų bei Kanados mokslininkai.
Pagalbą ekspedicijos dalyviams pasisiūlė teikti Nacionalinio parko tarnybos Nuskendusių išteklių centro vadovas bei pripažintas metalinių laivų korpusų tyrinėjimų ekspertas Larris Murphy, prie ekspedicijos taip pat prisijungė „jūrinės archeologijos tėvu“ tituluojamas daktaras Georgas Bassas iš Jūrinės archeologijos instituto (INA). Pastarojo specialisto siūlymu nutarta atlikti nuskendusio laivo archeologinę ekspertizę.
Konstruojant tikslią bei informacijos apie nuskendusio laivo denio būklę bei jos susiformavimo aplinkybes ir kontekstą informacijos teikiančią fotomozaiką prie vaizdo medžiagos katalogavimo bei kombinavimo specialistai praleido daugiau nei parą. Itin nuodugniai analizuotas laivagalis, kuriam ankstesnių tyrimų metu nebuvo skiriama pernelyg daug dėmesio dėl nepatenkinamos būklės.
Vėliau pereita prie plieną perdirbančių mikrobų, „vartojančių“ metalinį laivo korpusą, analizės. Nustatyta, jog mikrobai prie laivo darbuojasi kone nuo pat jo nuskendimo dienos. Atliekant kokybinę tyrimo, kurio metu buvo analizuojamos nuskendusio laivo irimo priežastys, analizę Kanados mokslininkų R.Cullimoro bei L.Johnstono iniciatyva organizuoti mikrobiologiniai ir rūdžių stebėjimai. Bandyta išsiaiškinti, kokiu būdu rūdys formuojasi ant vamzdžių bei kitų vonios įrenginių.
2003-ųjų mokslinės ekspedicijos dalyviai, povandeniniais laivais nusileidę prie nuskendusio laivo, patikrino prieš penkerius metus vykdytos ekspedicijos metu greta laivo denio paliktų plieno testavimo įrenginių parodymus: nustatyta, jog pastaraisiais metais rūdžių sluoksnis ant laivo formuojasi itin sparčiai – kai kuriose vietose per penkerių metų laikotarpį jis pastorėjo beveik septyniais centimetrais.
Vienas iš ekspedicijos numatytų tyrimų buvo nustatyti, kiek ant „Titaniko“ pajėgios išgyventi įprastos ant daiktų paviršiaus įsikuriančių bakterijų rūšys.
Analogiškas tyrimas prieš penkerius metus parodė, jog visos penkios ant laivo denio paliktos bakterijų atmainos sugebėjo išsilaikyti kiek mažiau nei parą beveik nenukentėjusios. 2003-aisiais ekspedicija apsiribojo viena bakterijų rūšimi. Nustatyta, jog išlikti ant laivo korpuso bakterijoms sekėsi ženkliai prasčiau nei prieš penkerius metus – nemaža dalis bakterijų žuvo.
Vėlesnių stebėjimų metu buvo analizuojami laivo korpuso irimo procesai ties denio linkiu ir laivo pirmagalyje. Plieno būklės analizės pagalba nustatyta, jog anksčiau minėtos laivo dalys yra gerokai sparčiau nei kitos – apskaičiuota, jog jų turėtų nebelikti jau po maždaug keturių dešimčių metų.
Mokslininkų teigimu, laivo pirmagalis bei linkiai sparčiau yra greičiausiai dėl to, kad skendimo metu patyrė stipresnę deformaciją, be to, pastarosioms korpuso dalims apskritai būdingas didesnis pažeidžiamumas. Taip pat, pasak specialistų, laivo priekinėje dalyje buvo laikomas maistas, dėl kurio rūdijimo procesas pagreitėjo.