1 klaida: Evoliucija yra atsitiktinumas.
Netiesa. Atsitiktinumo vaidmuo didelis, kai kalbama, pavyzdžiui, ar roplys, plaukdamas ant medžio šakos, pasieks salą, ar ne. Tuo tarpu rūšių atsiradimas paklūsta tam tikriems dėsningumams. Greta fizikinių ir cheminių egzistuoja ir biologiniai.
Kai iš egzistuojančių rūšių atsiranda naujos, nori nenori jos turi perimti jų palikimą. Tai paaiškina, kodėl visi sausumos stuburiniai turi keturias galūnes ir ne daugiau kaip po penkis pirštus ant kiekvienos. Žuvys, išlipusios į sausumą, turėjo pagrindus tik penkiems pirštams. Kai kurie sausumos gyvūnai prarado galūnes ar pirštus, bet nė vienas neišsivystė papildomai.
Akivaizdu, kad prarasti lengviau, nei suformuoti ką nors naujo. Tą rodo ir daugybės primatų rūšių pavyzdžiai. Kapucinai neužsiaugino nei trečios rankos, nei trečios kojos, užtat turi kibią uodegą, kuri atlieka penktos galūnės funkciją. Drambliams ant galvos neišaugo penkta koja, bet atsirado ilga, labai specializuota nosis. Evoliucija vyksta išpurentoje dirvoje. Todėl sprendimai, evoliucijos eigoje atrasti daugeliui problemų išspręsti, mums atrodo tokie neišvengiamai teisingi, jog netgi esame linkę manyti, kad viskas vyksta pagal kažkieno sugalvotą didelį planą.
2 klaida: Sukūrimo istorija neprieštarauja evoliucijai.
Biblinė pasaulio sukūrimo istorija kuo puikiausiai suderinama su biologine evoliucijos teorija? Tai visiška netiesa.
Nėra prasmės lyginti biologinę evoliuciją su bibline sukūrimo istorija, nes pirmoji kalba apie gamtos mokslų tiriamus reiškinius, o antroji – apie mitinius dalykus. Bet tai yra viena populiariausių klaidų, susijusių su evoliucija. Pasak Biblijos, pirmiausia Dievas sukūrė visus sausumos augalus. Apie vandens augalus, kurie yra sausumos augalų protėviai, iš viso nekalbama. Ir tik po to Dievas kuria dangaus šviesulius, kaip Saulę ir Mėnulį – tai prieštarauja astronominėms žinioms. Tada Dievas sukuria visus vandens gyvūnus, įskaitant banginius, bei paukščius. Tačiau vandens žinduoliai bei paukščiai kilę iš sausumos stuburinių. O pastaruosius, pasak Biblijos, Dievas sukuria tik kitą dieną po vandens gyvūnų ir paukščių sukūrimo.
3 klaida: Ch.Darwinas pirmasis nagrinėjo evoliuciją.
Ch.Darwinas galėjo remtis daugybe mokslininkų ir teoretikų, kurie iki jo nagrinėjo evoliucijos ir naujų rūšių atsiradimo klausimus. Garsiausias iš jų - Jeanas Baptiste'as de Lamarckas. Šis prancūzų botanikas ir zoologas jau XIX a. pradžioje išplėtojo evoliucijos teoriją, pagal kurią gyvūnai dėl tam tikro gyvenimo būdo įgyja tam tikras savybes, kurias paveldi jų palikuonys.
Pavyzdžiui, žirafos tiesdavo kaklus į vis aukščiau augančius lapus, ir jų kaklai darėsi vis ilgesni. Jau J.B.de Lamarckas atmetė biblinę vienkartinio sukūrimo akto teoriją ir mintį apie baigtinį egzistuojančių rūšių skaičių. Netgi Antikos laikais buvo filosofų, pavyzdžiui, Talio mokinys Anaksimandras, kurie bandė aiškinti gyvybės ir rūšių įvairovės atsiradimą.
Alfredas Russelas Wallace'as iš savo gamtos stebėjimų pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje padarė lygiai tokias pat išvadas tuo pat metu, kaip ir Ch.Darwinas. XIX a. evoliucijos teorija vadinta Darwino-Wallace'o teorija. Tik XX a. pavadinime liko vien Ch.Darwino pavardė.
Didžiausias Ch.Darwino nuopelnas – kad jis išplėtojo evoliucijos teoriją ir ją kruopščiai pagrindė moksliniais įrodymais. Nors dėl tuomečių mokslinių ir techninių galimybių jis nieko nežinojo apie molekulinę genetiką, stebėtina, kiek daug svarbių jos punktų atitinka jo teoriją.
4 klaida: Žmogus kilęs iš beždžionės.
Šis teiginys dar ir šiandien kai kuriems žmonėms kelia pasipiktinimą. Taip yra todėl, kad iš šio sakinio jie supranta, jog žmonių protėviai yra dabartinės šimpanzės, orangutangai ar gorilos. To priežastis – linijinė ir hierarchinė evoliucijos samprata, pagal kurią išsivysto vis „aukštesnės“ gyvybės formos. Tai reikštų, kad evoliucijos tikslas – suformuoti vienas rūšis, kad jos taptų pagrindu kitoms. Tačiau tai netiesa.
Evoliucija neturi jokio tikslo ir jos eigos negalima nuspėti. Visos egzistuojančios gyvos būtybės vystosi sinchroniškai. Tai reiškia, kad šiuolaikinės žmogbeždžionės yra tokios pat šiuolaikiškos, kaip ir šiuolaikiniai žmonės. Net ir šiuolaikiniai vėžliai, kirmėlės ir samanos yra tokie pat šiuolaikiški. Šimpanzės, gorilos, orangutangai ir žmonės turi bendrus protėvius. Mes esame kilę iš beždžionę primenančios būtybės, bet ne iš šimpanzių ar gorilų.
5 klaida: Sudėtingi dalykai neatsiranda atsitiktinai.
Sudėtingi organizmai, pavyzdžiui, stuburiniai gyvūnai, evoliucijoje negalėjo atsirasti atsitiktinai. Šios klaidos priežastis – paprasta mąstymo klaida. Evoliucijos priešininkai mėgsta pateikti tokį pavyzdį: jeigu į knygą tuščiais puslapiais subersime milžinišką kiekį raidžių, niekuomet iš jų nesigaus Biblija.
Tai tiesa, bet ne kalbant apie evoliuciją. Evoliucijoje nekalbama apie knygą tuščiais puslapiais, į kuriuos raidės beriamos vis iš naujo. Evoliucijoje tos raidės, kurios nukrenta į „teisingas“ vietas, jose ir pasilieka. Taigi evoliucijos procese Biblija visai sėkmingai galėtų atsirasti. Klijai, sulaikantys raides „teisingose“ vietose, yra natūrali atranka.
Tokiu atveju kritikai gali pasakyti: „Tai reiškia, kad planas vis tiek egzistuoja, nes tekstas yra tarsi nematomai parašytas iš anksto. Priešingu atveju niekas nežinotų, kuri raidė nukrito į teisingą vietą.“
Tačiau atranka nieko „nežino“. Ji tik veikia gyvas būtybes per jų reprodukciją ir išgyvenimą. „Prasmingi“ jos rezultatai tėra žmogaus interpretacija: gyvūnai, gyvenantys šaltuose regionuose, turi izoliacinį sluoksnį – riebalus ar kailį. Bet atrankos veiksniai nuolat keičiasi. Pavyzdžiui, klimatas milijonus metų neišlieka pastovus. Todėl evoliucija neturi jokio išankstinio tikslo ir galutinio rezultato, kaip pateiktame pavyzdyje su Biblija.
6 klaida: Ch.Darwinas savo teoriją nusirašė.
1858 m. vasarą Ch.Darwinas gavo gamtos tyrinėtojo A.R.Wallace'o laišką. Jis prašė Ch.Darwino perskaityti pridėtą rankraštį ir, jeigu jis pasirodys vertas dėmesio, perduoti leidėjui. A.R.Wallace'as keliavo po Ramiojo vandenyno pietų regioną ir atliko nemažai tyrimų, tarp jų ir paukščių. Ch.Darwinas liko šokiruotas - A.R.Wallace'as per keletą puslapių išdėstė teoriją, prie kurios jis pats dirbo jau daugiau kaip 20 metų. Galų gale abiejų mokslininkų rankraščiai 1858 m. liepos 1-ąją buvo perskaityti Londono K.Linėjaus draugijoje, bet didelio dėmesio nesulaukė. Tik kai 1859 m. Ch.Darwinas išleido svarbiausią savo veikalą „Rūšių atsiradimas“, daugeliui paaiškėjo jo teorijos reikšmė.
Ch.Darwinas ir A.R.Wallace'as palaikė ryšius dar iki 1858 metų. Jie nenutrūko ir Ch.Darwinui išleidus knygą. Mokslininkai gerai sutarė, A.R.Wallace'as neneigė Ch.Darwino nuopelnų, Ch.Darwinas gyrė A.R.Wallace'o pasiekimus. Evoliucijos teorija XIX a. dažniausiai buvo vadinama jų abiejų vardais.
Kad Ch.Darwinas daug dirbo prie savo evoliucijos teorijos ir prieš gaudamas A.R.Wallace'o laišką, liudija daugybė likusių užrašų ir dokumentų. Bet iki tol jis dar gana ilgai dvejojo, ar skelbti savo teoriją.
7 klaida: darvinizmas reiškia stipresniojo pergalę.
Nuožmi kova už būvį gamtoje, lygiai, kaip ir taikus visų gyvų būtybių bendrabūvis, yra žmogaus sukurtas vaizdinys. Nei vienas iš šių kraštutinumų nėra teisingas. Gamtoje yra didelė konkurencija ir tarp tos pačios rūšies, ir tarp skirtingų rūšių individų. Ji yra evoliucijos varomoji jėga. Bet šios konkurencijos pagrindas yra kooperacija. Ji – sėkmingas evoliucijos modelis.
Koncentruojantis vien į konkurenciją, lieka nepastebėta jos pagrindą sudaranti gyvų būtybių tarpusavio priklausomybė viena nuo kitos. Ir dabartinė žmogaus sėkmė evoliucijos procese neįsivaizduojama be kooperacijos. Kooperacija vyksta jau ląstelių lygmenyje. Toks sudėtingas darinys kaip ląstelė be kooperacijos negalėtų funkcionuoti.
Kad visada laimi stipriausias, yra klaidinga teiginio „išlieka stipriausi“ (angl. „fittest“), kurio autorius, beje, visai ne Ch.Darwinas, o britų socialinis filosofas Herbertas Spenceris, interpretacija. Kyla pagunda galvoti, kad visos gyvos būtybės nuolat balansuoja tarp gyvybės ir mirties, ir kad privalo pačios ėsti arba būti suėstos kitų. Tačiau gamtoje taip nėra, nors visi individai anksčiau ar vėliau žūva. Išlikimas evoliucijos kontekste liečia ne individus, o paveldimas savybes, savybių rinkinius, kurios perduodamos iš kartos į kartą.
Žodį „fittest“ versti kaip „stipriausi“ neteisinga – tuomet žodžio prasmė susiaurėja iki vienos savybės. „Fittest“ yra daugiareikšmė sąvoka, kuri priklausomai nuo situacijos gali reikšti įvairius dalykus. Atranka apima ne vieną savybę, o savybių rinkinį, kuris sudaro individą. Tuo pačiu suprantama, kad evoliucijoje dažnai priimami kompromisiniai sprendimai.
Pavyzdys gali būti žmonių seksualinė atranka. Jeigu visos moterys fiziškai geidžia tik patrauklių vyrų, kodėl tuomet yra tiek daug, bent jau kai kurių žmonių akimis žiūrint, nepatrauklių vyrų? Tai priklauso nuo to, kad fizinis patrauklumas yra tik vienas iš atrankos kriterijų, ir atsižvelgdamos į pasiūlą moterys padaro nuolaidų savo keliamiems reikalavimams.
Kooperacija pastebima jau tarp paprasčiausių organizmų, netgi vienaląsčių, pavyzdžiui, salmonelių. Šios viduriavimą sukeliančios bakterijos normaliomis sąlygomis žarnyne dauginasi prastai. Bet jos sukelia uždegiminę reakciją – viduriavimą, tada žarnyno mikroflora susilpnėja, ir salmonelės gali ypač efektyviai daugintis. Uždegimas kyla, kai salmonelės prasiskverbia į žarnyno audinius. Tai joms pavyksta tik dėl tik dėl ypatingo darbo pasidalinimo, kuris pagrįstas tuo, jog dalijantis ląstelėms, atsiranda dviejų tipų salmonelės.
Vieno tipo ląstelės įsiskverbia į žarnyno audinius, sukelia ten uždegiminę reakciją ir pačios žūsta. Sunaikinus normalią žarnyno mikroflorą, antrojo tipo salmonelės, laukusios žarnose, gauna šansą suduoti kitą smūgį. Jos gali nekliudomai daugintis keletą dienų, kol organizmas susidoros su infekcija.
8 klaida: Žmogus jau pasiekęs evoliucijos viršūnę.
Mintis, kad žmogui sukūrus techniką ir mokslą, jo evoliucija sustojo, yra klaidinga. Kaip ir anksčiau, mes tebesame pavaldūs evoliucijai. Žmogus palyginti greitai prisitaiko prie kultūriškai nulemtų aplinkybių. Tą įrodo laktozės toleravimas.
Daugelis žmonių kūdikystėje toleruoja pieną, nes pieno cukrų laktozę skaido fermentas laktazė. Suaugę europiečiai išsaugo šį sugebėjimą visą gyvenimą, nes kažkada mūsų protėviai išrado žemės ūkį, pradėjo laikyti galvijus ir gausiau vartoti pieną. Laktozės tolerancija žmogui išsivystė per paskutinius 10 tūkst. metų – evoliucijos požiūriu labai greitai.
Kaip evoliucijos veiksnys žmogų veikia ir ligų sukėlėjai. Pavyzdžiui, pjautuvinė anemija. Šią mirtiną ligą sukelia genetinis defektas, paliečiantis už deguonies pernešimą kraujyje atsakingą hemoglobiną. Pakanka tik vienos mutacijos. Kadangi kiekviena žmogaus chromosoma yra dviguba, nuo pjautuvinės anemijos miršta tik tie, kurie turi defektą abiejose chromosomose. Tuo tarpu tie, kurie turi tik vieną chromosomą su mutacija, yra atsparesni maliarijai. Afrikos regionuose, kur siaučia maliarija, iki 25 proc. vietos gyventojų turi šį defektą.
9 klaida: Gyvos būtybės miršta, kad užleistų vietą naujoms.
Laboratoriniai tyrimai ir matematiniai skaičiavimai rodo, kad net ir bakterijos sensta. Kai pasidalija mikrobas, abi atsiradusios ląstelės teoriškai būna identiškos buvusiai, taigi, bakterija yra potencialiai nemirtinga. Bet tarp dalijimųsi ląstelė gali būti pažeista, pavyzdžiui, spinduliavimo. Dalijantis šie pažeidimai nevienodai pasiskirsto abiem dukterinėms ląstelėms, kažkuriai jų tenka daugiau. Sulig kiekvienu dalijimusi atsiranda vis daugiau defektų, kol galiausiai ląstelė miršta.
Skaičiavimai rodo, kad šitas principas yra geriausia strategija. Pradinė ląstelė miršta ne tam, kad užleistų vietą naujoms, o kad nekenktų savo „palikuonėms“. Senos ir defektuotos ląstelės pasitraukia iš kelio mažiau pažeistoms, bet jos nebūtinai turi būti naujos.