40 metų vykdyta programa kainavo 196 mlrd. dolerių, nusinešė
14 astronautų gyvybes, o skrydžių įvyko perpus mažiau nei
žadėta.
Tačiau kad ir kaip būtų, buvo ir didelių pasiekimų, kurie
nebuvo prognozuoti: pasiekta didelė pažanga moksle, padaryta
stulbinamų kosmoso nuotraukų. „Šatlai“ netgi tapo aukštosios
diplomatijos priemone, padėjusia suartinti Šaltojo karo laikų
priešus, taip pat virto nacionalinio pasididžiavimo objektu.
Buvęs JAV prezidentas George'as H.W.Bushas, kuris rūpinosi pirmaisiais „šatlų“ skrydžiais, sakė,
jog ši programa „tapo išties įkvepiančiu skyriumi žmonijos
tyrinėjimų istorijoje“.
JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA)
pirmąjį „Space Shuttle“ tipo erdvėlaivį į orbitą paleido 1981
metų balandį. Tuo tarpu paskutinis 135-asis šios programos skrydis
prasidėjo penktadienį. Kai erdvėlaivis „Atlantis“ nusileis po 12
dienų misijos, jis ir kiti du išlikę erdvėlaiviai oficialiai taps
muziejų eksponatais - tačiau daug brangesniais negu garsiausių
tapytojų paveikslai.
Vis dėlto Amerika yra nuveikusi daug daugiau su daug mažesnėmis
lėšomis. Pagal pirmuosius NASA apskaičiavimus, daugkartinio
naudojimo erdvėlaivių programa turėjo kainuoti 90 mlrd. dolerių,
tačiau iš tiesų buvo paklota daugiau nei dvigubai.
Šalis šiems erdvėlaiviams išleido daugiau negu skrydžiams į
Mėnulį, atominės bombos sukūrimui ir Panamos kanalo pastatymui
kartu sudėjus, rodo naujienų agentūros „The Associated Press“ (AP)
atlikta analizė, kurioje buvo panaudoti NASA ir Smithsono instituto duomenys, pakoreguoti atsižvelgiant į infliaciją.
Net uoliausi šios programos šalininkai sutinka, kad „šatlai“
nepateisino visų į juos dėtų vilčių. Prieš keturis
dešimtmečius buvo teigiama, kad erdvėlaiviai į orbitą startuos
kas savaitę ir kad kosminiai skrydžiai bus palyginti nebrangūs bei
saugūs. Šiems pažadams nebuvo lemta išsipildyti.
„Tačiau nejaučiama jokio nepatogumo, kad kartelė iškelta
nepasiekiamai aukštai, o vėliau nesugebėta jos peršokti, - sakė
buvęs astronautas Duane'as Carey, kuris į orbitą
buvo pakilęs 2002 metais. - Svarbiausia, kad mes labai stengėmės
tai pasiekti - ir mes iš tikrųjų labai stengėmės. Pagrindinis
„šatlų“ programos palikimas - nesėkmė buvo didinga.“
Iš penkių pastatytų erdvėlaivių du buvo prarasti per
tragiškas katastrofas. Be to, didžiausias pasiekimas - devyni
„šatlų“ startai per metus - buvo gerokai prastesnis rezultatas, nei
žadėti 50 skrydžių per metus.
Daugelis mano, jog dėl šios programos taip pat išblėso
stebuklinga kosminių misijų aura, nes kaskart skrydžio tikslas
būdavo tas pats. Erdvėlaiviai apskriejo mūsų planetą iš viso 20
830 kartų, tačiau jų maršrutai iš tiesų nebuvo itin žadinantys
vaizduotę.
JAV erdvėlaivių epitafija galėtų tapti žodžiai „Mes
stengėmės“, sako buvęs NASA administratorius Hansas Markas, kuris prižiūrėjo daugumą iš 12 pirmųjų skrydžių.
Beje, prieš šešerius metus tuometis NASA vadovas Michaelas
Griffinas netgi buvo pavadinęs „Space Shuttle“
programą klaida.
Tačiau ši klaida atsipirko netikėtais būdais, nesusijusiais su
pinigais ir patikimumu.
„Jos užtikrinti atradimai, skatintas tarptautinis
bendradarbiavimas, sukauptos žinios - dažnai sumokant brangiomis
žmonių gyvybėmis - taip pat prisidėjo nesuskaičiuojamais
svarbiais būdais prie žmonijos (vystymosi) ir mūsų bendros
pažangos“, - rašoma prezidento G.H.W.Busho elektroniniame laiške,
adresuotame AP.
G.H.W.Bushas buvo vienas iš „Space Shuttle“ programos vadovų jos
pradžioje, kai ėjo JAV viceprezidento pareigas. Tradiciškai viena
iš viceprezidento pareigų yra NASA priežiūra.
Kita vertus, „šatlais“ į orbitą iškeltas kosminis teleskopas
„Hubble“ padarė didingų nuotraukų, kurios padėjo patikslinti
Visatos amžių ir įrodė, jog egzistuoja mįslinga tamsioji
energija. Erdvėlaiviai taip pat buvo svarbūs iki šiol vykdomiems
moksliniams tyrimams Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS). Jie
iškėlė į orbitą daugybę kosminių aparatų - nuo palydovų
šnipų iki meteorologinių zondų; taip pat Saulės sistemos tyrimo
aparatų.
„Hubble“ buvo ne vien iškeltas erdvėlaivio - šį teleskopą
„šatlų“ astronautai penkis kartus remontavo ir atnaujino. Jie taip
pat sugaudavo orbitoje skriejančius palydovus ir juos remontuodavo.
Anksčiau šiais metais vieno erdvėlaivio įgula sumontavo
orbitinėje stotyje 2 mlrd. dolerių kainavusį dalelių detektorių,
kuris gali padėti surinkti daugiau duomenų apie tamsiąją energiją
ir geriau paaiškinti Visatos vystymosi ypatumus. Ne mažiau svarbus
buvo netiesioginis poveikis - JAV sugebėjo ilgiau nei tris
dešimtmečius nepaliaujamai vykdyti savo kosminę programą, o
erdvėlaiviai buvo tapę tiek tarptautinės diplomatijos
auditorijomis, tiek laboratorijomis, kuriose moksleiviams buvo
demonstruojami moksliniai bandymai.
Kaip ir televizijos seriale „Žvaigždžių kelias“ vaizduojamas
fantastinis erdvėlaivis, „šatlai“ tapo kosmoso „Jungtinėmis
Tautomis“ - šiais erdvėlaiviais skraidė 16 šalių atstovai. Be to,
JAV ir Rusija tapo artimomis partnerėmis kosmoso srityje, taip pat
nemažai rusų kosminės programos mokslininkų, subyrėjus Sovietų
Sąjungai, rado darbo Amerikoje.
NASA erdvėlaiviai taip pat tapo lygių galimybių arena: jais į
kosmosą kilo pirmoji amerikietė astronautė, pirmasis
afroamerikietis astronautas, mokytojai, įstatymų leidėjai ir netgi
vienas buvęs migrantas ūkio darbininkas.
„Programa „Space Shuttle“ dar kartą patvirtino Amerikos
dominavimą kosmose ir paklojo pamatą tęsti ilgalaikę Jungtinių
Valstijų lyderystę už mūsų gimtosios planetos ribų“, - sakoma
NASA administratoriaus ir buvusio erdvėlaivio įgulos vado Charleso
Boldeno elektroniniame laiške.
„Erdvėlaivių programa aplenkė savo laikmetį ir suteikė mums
daug galimybių tapti pirmaisiais, daug visą šalį didžiuotis
privertusių akimirkų, nors taip pat skausmingų pamokų“, -
pridūrė jis.
Kolorado universiteto mokslo politikos profesorius Rogeris Pielke
Jr., analizuojantis „šatlų“ programos
kainas ir priemones, teigia, jog Jungtinės Valstijos tikriausiai
galėjo sugalvoti kitokių būdų, kaip išleisti milijardus dolerių
pilotuojamų skrydžių programai ir pasiekti geresnių rezultatų.
Šio tipo erdvėlaiviai yra nepaprasti hibridai - jie startuoja
kaip raketos, o leidžiasi kaip lėktuvai. Jie atlieka kosminio taksi
vaidmenį, skraidindami astronautus, tačiau gali būti laikomi ir
tolimųjų kosminių reisų sunkvežimiais, gabenančiais didelius bei
sunkius krovinius. Šis universalumas buvo pasiektas labai didele
kaina.
Žmones skraidinančiame erdvėlaivyje būtina užtikrinti
papildomą saugumą, todėl skrydžiai labai pabrangsta. Sunkius
krovinius, tokius kaip kosminės stoties dalys arba didžiulis
teleskopas, gabenančios raketos taip pat turi būti labai galingos ir
sunaudoja daug degalų. „Šatlams“ būdingos abi šios problemos,
todėl jų eksploatacija itin brangi.
Sėkmingi erdvėlaivių skrydžiai - įspūdingas reginys, tačiau
jų katastrofos buvo didelio masto ir tragiškos.
Septyni astronautai žuvo 1986 metais, kai erdvėlaivis
„Challenger“ sprogo praėjus maždaug minutei po starto. Dar septynias
gyvybes nusinešė „Columbia“ katastrofa 2003 metais - šis
erdvėlaivis sudegė atmosferoje grįždamas į Žemę. Žmogaus
gyvybę nusinešdavo vienas iš 67 skrydžių, o šis rodiklis gali
priversti susimąstyti netgi didžiausius kosminių skrydžių
entuziastus.
Vertinant pagal nuskrietų kilometrų ir žmonių žūčių
skaičių santykį, skrydis erdvėlaiviu 138 kartus rizikingesnis negu
kelionė keleiviniu lėktuvu.
Buvęs astronautas ir NASA administratorius Scottas Horowitzas pastebėjo: „Erdvėlaivis yra didingiausias
inžinerijos pasiekimas, tačiau jo Achilo kulnas buvo sudėtingumas
ir naivus įsitikinimas, kad jis bus toks pat saugus kaip ir oro
laineris.“
Viena iš didžiausių problemų - jog šie erdvėlaiviai
pagrįsti kompromisiniais sprendimais, mano Amerikos universiteto
profesorius Howardas McCurdy, parašęs kelias
knygas apie NASA.
„Šatlai“ turėjo atitikti tiek JAV kosminės agentūros, tiek
Gynybos departamento standartus, o tai nulėmė jų sparnų formą ir
krovinių skyriaus dydį, aiškina Smithsono aviacijos ir kosmoso
muziejaus vyresnysis kuratorius Rogeris Launius.
Šio erdvėlaivio koncepcija pagrįsta trijų etapų planu, kurio
galutinis tikslas - nuskraidinti žmones į Marsą, sakė „Space
Shuttle“ programos tėvu laikomas George'as Muelleris.
Kad skrydis į Raudonąją planetą taptų įmanomas, NASA buvo
reikalinga aplink Žemę besisukanti kosminė stotis, kuri turėjo
tapti tarpine starto aikštele. Kad pastatytų tokią stotį, NASA
pasiryžo sukurti erdvėlaivį, kurį būtų galima naudoti daug
kartų.
1971 metais JAV prezidentas Richardas Nixonas leido NASA pastatyti tik vieną erdvėlaivį. Tačiau tokių
pajėgumų nepakako, o kosminė stotis nebuvo pastatyta iki 1998
metų.
Pasak G.Muellerio, blogiausia, jog buvo nuspręsta atsisakyti
pirminio plano, jog kiekviena erdvėlaivio dalis būtų naudojama daug
kartų. Atsižvelgus į R.Nixono administracijos nustatytas biudžeto
ribas, teko priimti sprendinį, pagal kurį pagrindinis degalų bakas
ir kietojo kuro greitintuvai per kiekvieną startą atskiriami nuo
erdvėlaivio ir nukrenta į vandenyną. Tada juos tenka ištraukti ir
suremontuoti.
Šie pirminio projekto pakeitimai leido sutaupyti šiek tiek
lėšų, tačiau labai išaugo kiekvieno skrydžio savikaina, nurodė
G.Muelleris.
„Šatlai“ Amerikos kosminėje programoje veikiausiai įsiamžins
kaip techninis nesusipratimas. Ankstesni kosminiai laivai buvo vieną
kartą naudojamos kapsulės - kaip naudotos „Apollo“ programoje. Šiuo
metu kuriami aparatai, kuriuos planuojama naudoti artimiausioje
ateityje, taip pat iš esmės pagrįsti vienkartinės kapsulės
principu. Tai rodo, jog 30 metų trukusi daugkartinio naudojimo
erdvėlaivių epocha buvo nukrypimas nuo natūralaus kosminės
technikos vystymosi, teigia H.McCurdy.
Galbūt „Space Shuttle“ erdvėlaiviai yra nesusipratimas, tačiau
astronautai juos vadina inžinerijos stebuklais dėl universalumo ir
sudėtingumo. Astronautas Johnas Glennas, kilęs į
kosmosą tiek kosminio laivo „Mercury“ kapsulės, tiek „šatlo“
krėsle, pastaruosius vadina tobula savo laikmečio transporto
priemone.
Jis pažymėjo, kad bet kuris pilotas mieliau rinktųsi skrydį
erdvėlaiviu ir kad tokie skrydžiai daug patogesni. Tačiau
astronautas sakė suprantantis, kodėl kosminių skrydžių ateitis
labiau panaši į jo senąsias „Mercury“ kapsules.
„Vertinant kainą, paprastumą ir taupymą, kapsulė yra daug
pigesnė“, - nurodė 89 metų buvęs senatorius, penktadienį duodamas
interviu telefonu iš savo biuro Ohajaus mieste Kolambuse.
„Šatlas“ yra stulbinama mašina, - dalijosi įspūdžiais
astronautas Stanas Love'as. - Jis pranoksta bet kurį
aparatą, galintį skraidyti dabar arba skraidysiantį artimiausius 30
metų.“
Tačiau kalbėdamas apie prieš keturis dešimtmečius NASA duotų
pažadų įgyvendinimą, S.Love'as prisiminė kadaise kosminėje
agentūroje dažnai pasakotą anekdotą: „Erdvėlaivis turėjo būti pigus, saugus ir paversti kosminius skrydžius nuobodžia kasdienybe. Bent vienas iš šių trijų - visai neblogai.“