Dėl klimato pokyčių, padariusių poveikį Šiaurės Atlanto
ledo dangai, tikriausiai periodiškai keitėsi ir lokių elgesys.
Lokiams tarpusavyje poruojantis, motinos DNR perėjo iš rudųjų
lokių baltiesiems, praneša Britanijos ir Amerikos mokslininkai.
Tyrimų rezultatai, šią savaitę paskelbti žurnale „Current
Biology“, gali padėti išsaugoti baltųjų lokių rūšį, kuriai
gresia išnykimas.
Baltieji ir rudieji lokiai - tai dvi meškų šeimos rūšys. Jos
skiriasi pagal dydį, spalvą, kailio tipą, dantų struktūrą ir
daugelį kitų požymių, aiškina mokslininkai.
Skiriasi jų ir elgsena. Baltieji lokiai - puikiai plaukioja,
prisitaikę prie gyvenimo Arktyje sąlygų, o rudieji lokiai gyvena
miškuose aukštai kalnuose ir Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos
upių slėniuose.
„Nors yra tokių akivaizdžių skirtumų, mes pastebėjome, kad
per pastaruosius 100 tūkst. metų šios dvi rūšys poravosi viena su
kita - sakė tyrimui vadovaujantis Bethas Shapiro (Betas Šapiras) iš
Pensilvanijos valstijos universiteto.
„Tyrimai parodė, kad rudojo lokio genetinės medžiagos išliko
pas baltuosius lokius genomo motinos dalyje, arba DNR, perduodamo
palikuonims pagal motinos liniją“, - pridūrė jis.
„Bet iki šiol buvo nesuprantama, kada dabartiniai baltieji lokiai
gavo tokios formos mitochondrinį geną“, - sakė mokslininkas.
Atlikus 242 baltųjų ir rudųjų lokių genetinį tyrimą, buvo
palyginti lokių iš įvairių geografinių zonų DNR per pastaruosius
120 metų.
B.Shapiro komanda nustatė, kad dabartinio rudojo lokio
mitochondriniai DNR pasikeitė - smarkiai sumažėjo genetinės
variacijos ir buvo pereita prie būklės, kai genofondą sudaro tik
viena tam tikro geno forma.
Panašūs pokyčiai tikriausiai įvyko per ar prieš pastarojo
ledynų laikotarpio vidurį.
„Nors baltieji ir rudieji lokiai buvo vieni šalia kitų ilgą
laiką, labai keista, kad Airijos rudųjų lokių genai taip greitai
buvo perduoti baltiesiems lokiams“, - sakė tyrėjas Markas Thomas
(Markas Tomas), dirbantis drauge su B.Shapiro.
„Tai tik įrodo, kad kilmės klausimai ne tokie paprasti, kaip
atrodo“.