Pabandykime trumpai atsakyti į Kanto klausimą: kokia būtų filosofija, jei ji kalbėtų lietuviškai? Šį klausimą reikėtų papildyti: koks yra lietuviškos kalbos pasaulis? Kitų kultūrų puoselėtojai džiaugiasi savo kalbos ir kultūros savitumu, išskirtinumu, kodėl gi ir mums nepamėginus atskleisti mūsų pasaulio savitumo, ne tik lietuvių džiaugsmui, bet ir žmonijos praturtinimo dėlei?
Lietuvoje daugiau dėmesio kreipiama į kitų pasaulius – kokie tie kiti galingi, įdomūs, reikšmingi! Toks beribis žavėjimasis žemina Lietuvą pasaulio kontekste. Lietuvių kalbamasis kultūrinis pasaulis, tiesiogiai susijęs su patirtais dalykais, gamtos vyksmais, garsais, spalvomis ir lemtimi, gali atskleisti pasaulio sampratą, gyvavusią dar prieš kalbos reikšmių tinklus ir voratinklius, o gal net ir tą, kuri slypi kitų kultūrinių pasaulių kasdieninio gyvenimo šešėlyje. Šiuo atveju ir dabarties lietuviams nederėtų bijoti susipažinti su savo protėvių būtove.
Filosofijos galiūnas Martinas Heideggeris teigė, kad kalba sudaro tos kalbos aplinkoje gyvenančių žmonių pasaulį, net tvirtino, kad vokiečių kalba yra tikrosios filosofijos pagrindas.
O mes, pasikliaudami Kantu, argi negalėtume klausti: kokia būtų filosofija, jei ji kalbėtų lietuviškai? Aišku, tam reikėtų kiek „sutarptautinti“ dabartinę lietuvių kalbą, įtraukiant tą tarptautinių žodžių masyvą, be kurio sunku bendrauti su kitomis kultūromis, tačiau tai neturėtų užtrenkti durų į tą jaukų pasaulį, kurį apibrėžia kalbėjimas lietuviškai.
Kadangi manieji lietuvių kalbos įgūdžiai yra lygūs nuliui su minusu, tai reikės kviesti į talką kitus, tarp jų ir ne lietuvius, įsiklausant, ką jie sako apie mūsiškąjį pasaulį.
Šis rašinėlis yra padėka Marijai Gimbutienei už tai, kad paskatino mane dalyvauti puoselėjant lietuvybę išeivijoje.
Pirmapradė „kalba“ nėra žmogaus kūrinys
Jau XX a. pirmajame dešimtmetyje buvo suvokta, kad žodžių prasmė kyla ne iš patirties dalykų, bet iš žodžių sąryšių su visu kalbos „lauku“. Tie sąryšiai kiekvienam žodžiui suteikia „vietą“ tarp jo aplinkos žodžių, kurie įgauna prasmę, būdami susiję su kitais žodžiais. Žodžio reikšmę lemia ne nuoroda į kokį nors daiktą, bet jo skirtingumas nuo kitų žodžių.
Žodžių laukui svarbus kiekvienas žodis ir kiekvienas padeda geriau suprasti visą jų lauką. Neįmanoma apibrėžti vienos spalvos, jei nekalbame apie spalvų skirtumus, taip pat neįmanoma suvokti vieno žodžio, jei nėra ryšio su kitais žodžiais. Negalima teigti, kad visos kalbos tuos pačius daiktus vadina tais pačiais vardais, tarsi vienos genties viena dievybė būtų sušukusi: tebūnie, ir atsirado daiktas ar gyvūnas, turintis vieną vardą. Tebūnie „liūtas“ ir štai sėlina liūtas, tebūnie „asilas“ ir va yra asilas, tebūnie politikas, ir štai visi mato, kad iš tikrųjų jis yra asilas…
Čia yra dangiškasis pozityvizmas, kuris atsispindi žemiškajame mokslų pozityvizme: štai varna, ji yra juoda, štai antra irgi juoda, ir taip toliau, kol galima padaryti išvadą, kad „visos varnos yra juodos“. Viskas aišku: atmerki akis ir matai, kad paukštis, tupintis ant šakos, yra varna, tik kvailys galėtų teigti, neva ten tupi balandis. Būtų puiku, jei visas pasaulis turėtų tokią dievišką ir žemišką patirtį.
Neverta veltis į banalias diskusijas apie kalbų įvairovę ir klausti, kuri kalba teisingiau surūšiuoja daiktus ir atspindi tikrąją tikrovę. Apibrėždama rūšis, kalba išryškina pasaulį ir jai visiškai nerūpi to rūšiavimo šaltinis. Bet kalbant apie supratimo šaltinį negalima išvengti pirmapradės pasaulio patirties, kai atsirado įvairūs daiktai, gyvūnai ir įvykiai, kuriuos skiria vieta, laikas ir veiksmas.
Trumpai tariant, supratimą lemia pasaulio radimasis ir pirmapradis jo „padalijimas“ pagal vietą, laiką, nuotolius. Todėl galima teigti, kad pirmapradė „kalba“ nėra žmogaus kūrinys, ji atsirado pasauliui be perstojo modifikuojant save. Tam procesui netinka tokios modernios Vakarų sąvokos kaip „kalba reprezentuoja tikrovę“ arba „atspindi“ daiktus ir jų ypatybes, nes čia kalbama apie pasaulio suvokimą, o ne apie suvokimo šaltinį.
Teigti, kad kalba nėra žmogaus kūrinys, leidžia daiktų padėtis pasaulio sąryšių tinkle, kur vienas daiktas nurodo į kitus: samanos vienoje medžio pusėje nurodo šiaurę, linkstančios šakos reiškia audrą, staigus stirnos šuolis reiškia pavojų, besikalantis daigas skelbia pavasarį.
Trumpai tariant, kalba, pirmapradžių balsų sudėliojimas „skelbia“ pasaulio „kalbą“. Bet kalba yra daugiau negu žodžiai, kurie tėra kūniški gestai, dingstantys akivaizdoje to, ką jie skelbia ir atveria. Žodžiai, nesvarbu, ar jie būtų garsai, ar rankų gestai, turi reikšmę, jei skelbia pasaulio įvykius, nesiedami jų su „subjekto“ „vidinėmis“ būsenomis, jausmais, genetiniais, biologiniais ar psichologiniais skirtingumais. Kalba ar gestai pasirodo tik tada, kai jiems nepavyksta išreikšti pasaulio reikšmių sąryšio, todėl iš gestų ir garsų fono reikia parinkti kitus, tinkamesnius apibūdinimus.
Gestas ranka, apibūdinantis nakties skliautu skriejantį meteorą, prarastų savo pradinę reikšmę ir taptų kitų žodžių objektu, jei būtų labiau susijęs ne su meteoro skrydžiu, bet su rankos spalva, jos ilgiu, fiziologija ir evoliucija. Tai galima išreikšti įrankio metafora.
Plaktukas pagal „pasaulišką“ daiktų sąryšį turi reikšmę, nes nurodo į vinį, vinis – į kalamą lentą, lenta – į sieną, o ši – į statomą namą. Plaktukas „dingsta“, nes jo kaip įrankio esmė – nuoroda į statybas. Jis „pasirodo“ tik tada, kai sulūžta. Tas pat atsitinka ir gestams: jie yra pastebimi tik tada, kai „lūžta“ ir netinka išreikšti pasaulio tinklo nuorodoms. Tos nuorodos nėra a priori nustatytos erdvėje ir laike, jos nuolat kinta, kiekvienas judesys keičia laiko ir erdvės matmenis.
Patiriamas pasaulis nėra daiktų, objektų, subjektų suma, tai kintančių ir tarp savęs susikryžiuojančių nuorodų įvairovė. Jos sudaro kintančius daiktų, įvykių ir jų reikšmių – tai empiriškai nematomos krypčių ir sąryšių linijos – laiko ir erdvės rėmus. Užtektų pažvelgti į kokį nors peizažą, pavyzdžiui, Lassaux olose rastus brėžinius.
Jie nėra „meno objektai“ su „estetinėmis ypatybėmis“, bet atveria anų laikų medžiotojų pasaulį. Tie piešiniai turi stilių, išreiškia įtampą, nurodo kryptį, perteikia gyvūnų judesius ir visa tai „suskamba“ kaip itin gyvybiškas pasaulis. Anų laikų medžiotojams visas veiklos laukas buvo atviras, bet persunktas tylios lūkesčių įtampos. Gyvūno pasirodymas koncentruoja ir sukrečia, nes reikia ypač tiksliai orientuotis erdvėje ir laike, ypač akylai sekti gyvūno judesius. Veiksmo laukas įgauna reikšmių nuorodas – vieni daiktai tampa kliūtimis, kiti slėptuvėmis, dar kiti – ginklais ir takais, kuriais galima prisėlinti arba pabėgti. Pasirodžius gyvūnui, tylus patirties laukas staiga virsta erdvės ir laiko tinklu.
Medžiotojų gestai „seka“ gyvūno judesius ir dingsta, nubrėžę erdvės, laiko ir veiksmų sankryžas, nurodančias kur ir kada reikės perkirsti gyvūno taką. Todėl uolos piešiniu „dailininkas“ perteikia ne gyvūno ypatybes, bet jo orientaciją, judesių stilių, priešiškų jėgų išsidėstymą medžioklės lauke.
Medžiotojai gestais „kalba“ arba iš gestų „skaito“, ką skelbia kiti. Jų gestai leidžia „perskaityti“ nematomas laiko, erdvės ir veiksmo reikšmes. Erdvės ir laiko kryptis nurodo gyvūno judesiai, todėl šis menas nevaizduoja daiktų ir įvykių laike ir erdvėje, nes jų „tikrovė“ priklauso nuo specifinių judesių aplinkoje, daiktų pozicijų, būsenų ir ypatybių kaip reikšmių tinklo. Tokia „pasaulio kalba“ nieko nepraneša apie pasaulį, bet tiesiog skelbia jį regima ir girdima forma.
Žodis „pranešimas“ čia netinka, nes jame glūdi daugybė „ateities“ prognozių ir antgamtiškų dalykų, todėl reikia kokio nors vidurkio, kuris leistų suprasti tokio pranešimo žodžius. O „skelbimas“ tiesiog nubrėžia įvykių kontūrus, praeitis, dabartis ir ateitis čia yra neatsiejamos. „Kur“ ir „kada“ yra viso lauko duotybės. Turint omenyje šias pastabas, pasufleruotas pirmykščio meno kūrinio, galima praplėsti tyrimus iki poeto dainiaus kalbos, nes jis turi ypatingą galią skelbti pasaulio sutvėrimą.
Esama daug ir įvairių kalbos filosofijos krypčių, kurios teigia, kad pasaulio samprata ir net jo struktūra priklauso nuo gyvosios kalbos ir jos vartojimo. XX a. filosofai laikėsi nuomonės, kad kalbos klausimas yra ypač svarbus ir net neišvengiamas. Jį svarstyti pradėjo teorija, vadinama „lauko semantika“ (field semantics), išplėtota tokių mąstytojų kaip Jostas Trieras, Leo Weissgerberis ir kt. Ludwigo Wittgensteino „kalbinis žaidimas“, Martino Heideggerio kalbos kaip „būties namų“ (Haus des Seins) samprata, Hanso Gadamerio hermeneutika, pozityvizmo „metakalba“, Maurice’as Merleau-Ponty, visi semiotikai, Heideggerio pasekėjai, tarp jų ir Jacques’as Derrida, pirmąją vietą tarp nagrinėjamų dalykų teikė kalbai.
Tam būta įvairių priežasčių: a) kultūriniai pokyčiai gali vykti visose patirties srityse; tam tikrais atvejais kalba nebeįstengia išreikšti naujai atsirandančių sąvokų ir žmogus yra priverstas pažvelgti į kalbą kaip į visatos plotmę; b) filosofinis mąstymas gali prarasti savo „objektą“ ir tapti „neveiksnus“. Pavyzdžiui, kai teigiama, kad mokslas gali viską išaiškinti arba kad viskas priklauso nuo kokios nors dievybės, filosofija turi tik vieną išeitį: gilintis į kalbos išreikštus logikos ir metodologijos klausimus; c) kultūrų lyginimas su daugybe kalbų verčia peržiūrėti savo kalbą ir jos galimybes, suprasti kitas kalbas ir „kitus pasaulius“.
Nesvarbu, ar šių sąlygų pakanka, kad laikytume kalbą pagrindiniu filosofijos klausimu, bet šis filosofinis atožvilgis padeda priimti ir suvokti pasaulį, įsikūnijusį kalboje. Derėtų pabrėžti, kad visos tokios filosofijos pasikliauja prielaida, esą žmogus patiria pasaulį netiesiogiai: įvykius, daiktus, ir jų sąryšius suvokia per tarpininkus – dažniausiai toks tarpininkas yra kalba, surūšiuojanti viską, kas yra aplink mus.
Vadinasi, kalba nenurodo pasaulio, bet jam atstovauja. Modernioji filosofija kalba apie „reprezentacijų“ įvairovę. Bet postmodernistai nutarė, kad nėra nei prezentacijos nei reprezentacijos: visa patirtis yra sutartinis diskursas, ir niekas neturi teisės ar privilegijos laikyti savęs „tikruoju tikrovės atstovu“.
Jei nėra reprezentacijos, nutyla ir visi šūkavimai apie klaidingą, netinkamą ar iškreiptą reprezentaciją – mano diskurse atsiranda čigonai, o kieno nors kito diskurse randasi romai. Vienas žodis neturi jokio pranašumo prieš kitą, niekas neįrodo, neva jis geriau atstovautų minėtai etninei grupei. Todėl liaukimės kalbėję apie politinį korektiškumą, žinoma, jei norime būti postmodernistai.
Kultūra ir kalba
Károly’s Kerényi’s kultūrų studijose gana įtikinamai parodė: kad mokėtume kalbą, nepakanka tik suprasti jos sakinius ir žodžius, išmanyti gramatiką. Reikia žinoti, kas sudaro tos kalbos ištakas: koks tikėjimas, kokie mitai, kokia pasaulėžiūra ir tautosaka, suvokti tos kalbos plotmę ir istorinę raidą.
Mitai, tikėjimai ir tautosaka atskleidžia tautos charakterį, žmonių patirtas ir išreikštas ypatybes, parodo, kaip jie suvokia pasaulio kryptis ir jo sandarą. Taigi kalbos nereikėtų suprasti vien gramatiškai – ji reikalauja visos konkretaus žmogaus gyvenimo patirties.
Ne tik lietuvių, bet ir visų baltų (prūsų, lietuvių ir latvių) kalbų sandarą analizavo ir nagrinėjo daugybė žymių mokslininkų ir kalbininkų (ne vien lietuvių, bet ir svetimšalių: Thomas Magneris, Williamas Schmalstiegas, Williamas Dardenas, Gordonas Fordas, Ericas Hampas, Davidas Robinsonas ir kiti). Jie pabrėžia lietuvių kalbos svarbą indoeuropiečių, indoiranėnų ir indogermanų kalbų pagrindui suprasti. Priimta bendra nuostata, kad lietuvių kalba yra viena iš pirmųjų (Uralt) ir mažai pasikeitusių indoeuropiečių kalbų. Kai kurie kultūrų tyrinėtojai, pvz., vokietis Viktoras Jungferis ir indas Sunitis Kumaras Chatterjiis, net teigia, kad geografinė padėtis ir konservatyvumas padėjo išlaikyti lietuvių kalbą nepasikeitusią iki XII a., iki vokiečių Drang nacht Osten.
O ir tų pasikeitimų galima nepaisyti, nes klausydamiesi lietuvių kalbos ir šiandien išgirsime beveik originalią ir seniausią indoeuropiečių kalbą, panašiai skambėjusią nuo pat savo atsiradimo. Kai kurie prancūzų kalbininkai sako, kad norint išgirsti, kaip skambėjo senoji indoeuropiečių kalba, reikėtų pasiklausyti lietuvio ūkininko.
Lietuvių kalbos magišką patrauklumą ir grožį XVIII a. aprašė įvairūs eseistai, tarp jų ir Theodoras Lepneris – aptaręs lietuvių dainas ir instrumentus, jis net šūktelėjo: „Kokie jie yra menininkai!“ Jo žodžių paveiktas Wilhelmus Martinus rašė:
„Lietuvi žmogau, palauk, turi būti pavadintas su lauko dūda, kaip ji vadintųsi graikiškai, tavo širdis dega gamtiškais balsais, daina ir ritmu varai galvijus į žolynus dainomis, ir giedi eidamas plūgo vagą nenuilstamu balsu šventadieniais ir per krikštynas ir kitu laiku, namuose ir prie puodų.“
1745 m. Pilypas Ruigys išleido knygą „Betrachtungen der Litauischen Sprache“ ir pats prisipažino, netobulai parodęs lietuvių kalbos konkretumą ir lankstumą, kurie suteikia galimybę vartoti daugybę mažybinių žodžių.
Lesingas, pavartęs šią knygą, sakė pagaliau supratęs lietuvių kalbos reikšmę, ir tai jį labai pradžiugino, nes iš kasdieniškų dainų galima suprasti, kad po kiekvienos kaimo gryčios stogu gali gimti poetas. Apie lietuvių dainas rašė Herderis ir Goethe, joms skirta Schumanno kompozicija (mergelė išlydi savo mylimąjį).
Liudvikas Rėza daug lietuvių dainų išvertė į vokiečių kalbą, o Goethe apie jas taip rašė: šios dainos turi būti suprantamos kaip tiesiogiai išplaukusios iš žmogaus artumo gamtai, todėl artimesnės poezijai, negu įstengtų parašyti mokytas žmogus. Berlyno poetų būrelis, vadovaujamas Adalberto von Chamisso, sukūrė nemažai eilių Lietuvos motyvais ir lietuvišku stiliumi. Tai tęsėsi visą XIX a. ir pasiekė net Prancūziją – Felikso Dahno poezija dvelkia lietuviška dvasia. Tai – tik lašas užuominų apie kultūrinę lietuvių įtaką.
Lietuvių kalba indoeuropiečių kalbų šeimoje užima ypatingą vietą. Ji yra dar išlaikiusi tokį gramatinį bruožą kaip dviskaita ir net septynis linksnius, kurie atitinka sanskrito kalbos ypatybes. Daugelį stebina lietuvių kalbos galimybės vartoti mažybinę formą: be „mažybiškumų“ neapsieina nei lietuvių dainos, nei pasakos. Pasak Jungferio, tokių formų vartojimas puošia kalbą tarsi spalvingas vainikas, išreiškiantis lietuvių kalbos grakštumą ir psichologinį jautrumą gamtai.
Pasirodo, lietuvis supranta pasaulį tiesiogiai, be intelektualinių tarpininkų: jis yra pastabus, jo kalba turtinga niuansų, kurių neišreiškia kitos kalbos, o jeigu bandytų išreikšti, joms tektų vartoti aibę sunkiai susiejamų būdvardžių. Į lietuvių kalbą įausta daugybė priebalsių, perteikiančių gamtos šešėlius ir būsenas.
Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba yra realistiška, bet ne pagal vakariečių realizmo supratimą, teigiantį, kad pasaulis yra daiktiškas ir nepriklauso nuo žmogaus patirties, o pagal tai, kad žmogus yra pasaulio dalis. Pagal lietuvių galvoseną žmogaus siela priklauso pasauliui, sutampa su juo. Kalba vaizdingai išreiškia daugybę to sutapimo spalvų, ir draugišką, net džiaugsmingą lietuvių būdą. Tai veda prie išvados, susijusios su filosofijos šaltiniais.
Maceina teigė, kad filosofijos šaltiniai yra trys: nuostaba, abejonė ir skausmas (arba kančia). Vis dėlto, įvertinus lietuvių kalbos galią perteikti spalvingus niuansus ir išraiškas, aiškėja, kad filosofinis šaltinis gali būti ir siela kaip pasaulio dalis.
Tokia nuostata lemia, kad viskas yra priimtina ir apdainuotina, nes teikia džiaugsmą. Reisingas net sako, kad lietuvių kalboje glūdi kažkas draugiško, patrauklaus ir būtino, bet šis vertinimas kilęs iš kultūros, kuri jau buvo filosofiškai abstrakti, t. y. nutolusi nuo realaus pasaulio pažinimo nors filosofinės teorijos vis dar kalbėjo apie realizmą.
Kita kalbos ypatybė susijusi su jos balsų/garsų gausa ir dainingumu. Galima sakyti, kad lietuvių kalbos garsai atsiranda iš įtampos tarp dviejų vienas kitą „jaudinančių“ ritmų. Pagrindinis ritmas – tai ilgųjų ir trumpųjų balsių kaita. Bet yra dar ir pakaita iš aukšto balso į žemą: sūnus, upė. Įvairiuose deriniuose balsas keliauja nuo vienos sudedamosios dalies prie kitos ir žodžių reikšmė keičiasi. Tai suteikia kalbai dainingumo. Šis dainingumas, anot Vydūno, leido lietuvių kalbai išlaikyti daugybę savo formų be sutrumpinimų ir galūnių nukirtimo. Toks ritmiškumas rodo, kad lietuviai laiko gamtą savarankiška visuma, o žmogų suvokia kaip priklausantį gamtai, su gamta susijusį.
Tai lemia ypatingą lietuvių kalbos ryšį su daina. Daina kilo iš žmogaus sutapimo/susigyvenimo su mišku, žeme, saule – visa gamta. Lietuvių kalboje gyvena Lietuvos gamta, paukščiai, ežerai ir miškai, dalgių žvangėjimas, vasaros vakarai ir ilgesys, sunkus darbas ir džiaugsmas dėl gero derliaus. Net ir liūdesį atmiešia džiaugsmas – tai būdinga labai jautrioms sieloms.
Lietuvis jaučiasi priklausąs gamtai ir žemei, net jo „bakūžės“ šiaudiniais stogais atrodo lyg įaugusios į gamtovaizdį. Dar Vydūnas rašė, kad lietuvių dainos, nors kartais liūdnos, nėra persmelktos kančios arba kartėlio, jos išreiškia darną su savimi ir visata. Nors vakarietiškai filosofiškai kalbant, dainos priklauso estetikos arba meno sričiai, lietuvių žodis daina turi gilesnę prasmę negu vien estetinė raiška. Lietuvių kalba išreiškia pasaulio apmąstymą dainomis ir poezija, o ne teorijomis, nes šios nėra lietuviškas tvarinys.
Dainos, poezija ir mąstymas
Bendruomenės, neturinčios rašto, pasaulio sampratą vaikų vaikams perduoda žodžiais – balsu. Šias tradicijas išlaikė kriviai ir dainiai, kurie savo darbais ir dainomis tęsė senąjį tikėjimą ir papročius. Pasak Suniti Kumaro Chatterji, lietuvių miestiečiai, priimdami krikščionybę, sužlugdė indoeuropietiškus tautos pagrindus, bet lietuvių žemdirbių dainos ir galvosena tuos pagrindus išlaikė beveik iki pat šių dienų.
Nepaisant vergovės Artimųjų Rytų asmenybės kultui, lietuviai liko prisirišę prie savo prigimties. Žodžio daina šaknys glūdi indoeuropiečių kultūroje, jis reiškia „galvoti“, „atminti“, „dūmoti“. Daina turi sąsajų su sanskrito dhi ir dhya. Rigvedoje yra žodis dhena („daina“), kuris reiškia „balsinę kalbą“, išreiškiančią patirtį; Avestoje žodis deana reiškia „save patį, kuris galvoja“. Samuelis Grantas Oliphantas atsekė, kad vedų žodis dhena iki dabarties laikų reiškia kalbą, garsą, žodį, garbinimą, giesmę ir dainą; manau, kad dhena kilo iš šaknies dhe („galvoti“). Tai gali reikšti viską, kas tik „kalba“: pvz., upelis išreiškia save, daina garbindamas visatą. Dhena yra lygi Avestos daena ir lietuviškai dainai: lietuviška daina yra liaudiška; bet tos dainos yra subtiliausia žmogaus širdies ir proto išraiška.
Jos yra tarpininkės, padedančios išreikšti religinius jausmus ir filosofinę sampratą. Visą lietuvių gyvenimo filosofiją išreiškia dainos – tai susiklosčiusi poetinė tradicija. Jos išreiškia mėnulio dievybę ir saulytės mergiškumą, perkūno dundėjimą ir Mildos jaunatvę – tai nukelia mus atgal į pirmykščius laikus. Kaip sanskrito Dhena, lietuvių daina yra ištartas logos, bet ji nenusileidžia iš aukštybių, o yra žemiška. Kaip sanskrito Dhena, Avestos Daena, lietuviška daina yra mintis, kaip aukščiausia dvasinė samprata. Semantika ir fonetika rodo, kad šių žodžių reikšmė yra tokia pati.
Walteris Otto sako, kad graikų žodis logos, reiškiantis „pasaulio mintį ir tvarką“, nelabai tiktų lietuviškam kalbos kontekstui, jam labiau tiktų žodis mythos, kuris irgi reiškia žodį ir kalbą, bet jo reikšmė labai konkreti ir žemiška. Tai žinojimas, kaip elgtis ir suprasti pasaulį tiesiogiai, be tarpininkų. Tas, kuris turi teisingą mythos, teisingą žodį, yra žynys ir dainius, yra Poetes – iš sanskrito Vateos.
Pasaulio supratimas yra poetiškas, bet poetiškas tiesioginiu būdu, be jokių tarpininkų, be jokių intelektualinių voratinklių. Kaip minėjau, lietuvių kalba išreiškia tiesioginę pasaulio patirtį, tiesioginį žmogaus ir pasaulio ryšį ir net jo sielos priklausymą žemei ir gamtai. Tai gamtos dvasios patyrimas. Amerikiečių kritikas Robertas Payne’as teigia, kad Lietuvos dainos yra kaip tie ”sniego laukai.
Atrodo, jos dainuotos nuo neatmenamų laikų ir vis dar yra dainuojamos. Jų išlikimą lėmė poetinė jėga ir šalis, kurioje jos gimė. Ši šalis, apsupta miškų, pelkių ir jūros, plytėjo palyginti atokiai nuo pagrindinių civilizacijos vieškelių.
Dainos atveria poezijos formą, beveik neturinčią sau lygių pagal senovinį originalumą. Jos – tarsi kalbinės prosenelės, kaip niekas kitas šioje žemėje, nes iš esmės jos – magija, burtai, dievų dovanos. Nors jos yra paprastos ir suprantamos, bet nepriklauso pasauliui, kurį pažįstame. Jos, kaip gyvūnų akys, tiesiogiai byloja kažką išskirtinai svarbaus.
Šitos dainos neišreiškia dievų baimės, nemaldauja jų gailesčio. Šitos dainos (poemos) nebūna netiesioginės, jomis nebandoma pagražinti tiesos. Jos dainuojasi pačios ir tik reikalauja, kad joms būtų leista dainuotis. Mus jos užklumpa netikėtai, klausomės jų stebėdamiesi, kad tokios tobulos dainos įstengė išlikti. Jos gražios, puikesnės už viską, ką esu matęs Vakarų literatūroje... Jos atrodo parašytos pasaulio aušroje, dar spindint pirmykščio rytmečio rasai.
Žmonės, kurie jas rašė ir dainavo, turėjo būti ypatingi. Jie sugebėjo giliai ir tiesiogiai jausti/pajusti paprasčiausius dalykus: miškus, sruvenančius upelius, mergaičių veidus ir dangaus spalvas. Jie dainavo be meninių įgūdžių, bet kiek daug meno jų nemeniškume. Jie dainavo visu balsu, suprasdami savo jėgą, net kviesdamiesi dievus, nujausdami savo puikybę, savo moralės kilnumą. Pasaulis jiems atrodė nuplautas tyru dangaus lietumi, jų neslėgė nei kaltė nei gailestis. Mes įpratę manyti, kad didžią poeziją kuria didžios civilizacijos, galingos ir sukrečiančios pasaulį, kad ši jų galia persidavė ir jų poezijai. Bet poezija nebūtinai turi kilti ir labai retai kyla iš imperinių ambicijų. Mes nežinome, kodėl pirmosios graikų dainos buvo dainuojamos nuošalioje Aegeano saloje. Nežinome, kodėl Lietuvoje, tokioje nuošalioje šalyje, kurią Europos istorija arba nutyli, arba pamini tik kartu su kryžiuočių istorija, įvyko toks dainų tvanas. Nors Lietuvai irgi nesvetima imperinė tradicija, jokios įtakos dainoms ji neturėjo.“
Lietuvių poezija yra aistri: lietuvių dainos kalba apie saulę su geidulingu draugiškumu, su džiaugsmu, bet be jokių ceremonijų. Poetas, dainius ir saulė šnekasi be tarpininkų, vienas kito užburti... Ir ta pati saulė pateka kiekvieną rytą, keliaudama amžinu pasikartojimo ratu. Mūsų amžiuje tokie tiesioginiai džiaugsmai jau yra reti, mes jau beveik pamiršome, kad kadaise žemėje gyveno džiaugsmas.
Mūsų saulė yra atominė jėgainė, o senovės lietuvių saulė turėjo veidą ir tas veidas švyti dainose: gamta šypsosi savo dieviška šypsena ir tyliai džiaugiasi žmogaus darbais. Šis žmogus buvo dar neatsiskyręs nuo gamtos, jis ją mylėjo, o ji jį globojo. Todėl mūsų baugiame amžiuje dainos yra aukščiausios vertės, nes jos primena laiką, kai džiaugsmas dar vaikščiojo po žemę.
Kiekvienas sezonas, kiekvienas metų laikas turėjo savo dainas. Marija Gimbutienė teigia, kad lietuvių ryšys su motina žeme buvo ypač stiprus. Lietuvis turėjo „aštrią akį“ gamtai ir jos spalvoms. Toks gamtos supratimas kyla iš tiesioginio patyrimo. Dainose galima išvysti daugybę paralelių tarp žmogaus ir gamtos. Tokio gamtos „prigijimo“ dainose nenustelbė nei svetimšalių karo žygiai, nei vidinė Artimųjų Rytų invazija. Pasak Gimbutienės, visoje Europoje tik lietuviai galėtų pasigirti gyvais senaisiais mitais su daugybe pagoniškų vardų ir mitologinių vaizdinių, prilygstančių priešolimpiniams graikų, romėnų, vedų, persų ir skandinavų panteonams.
Pasak jos, ta galinga tradicija kilo iš tiesioginės patirties. Kartą važiuodama traukiniu ji pro langą pamatė būrelį moterų, laukuose raunančių linus: jos lankstėsi ritmiškai ir tuo pačiu ritmu dainavo – giedojo. Latvių mokslininkas Ojaras Kratinis teigia, kad dainos neturi „istorinio laiko“ arba chronologijos; jos tik sukaupusios papročius ir poetinę jų išraišką – tai tautos atmintis be specifinių datų. Dainos ir poezija yra nedatuota žmonijos istorija.