Ar tik prastas mokymo lygis lemia, kad dalis universitetų neįstengia surinkti tiek pirmakursių, kiek numatyta, o į kitas aukštąsias mokyklas nori pakliūti gerokai daugiau jaunimo nei ten yra vietų? Apie tai - pokalbis su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) priėmimo komisijos sekretoriumi profesoriumi Romualdu Kliuku.
- Ar iš tiesų, kaip oficialiai skelbiama, kas antras abiturientas galės šalies aukštosiose mokyklose studijuoti nemokamai?
- Šiemet mokyklas baigė apie 40 tūkst. jaunuolių, bet užsiregistravusių sudijuoti yra net 43 tūkstančiai. Universitetams skirta apie 10 tūkstančių, o kolegijoms - apie 9 tūkst. studijų krepšelių. Vadinasi, nemokamai galės mokytis mažiau nei pusė
šiemet pirmakursiais norinčio tapti jaunimo.
Didžiausia problema - neproporcingas studentų pasiskirstymas tarp
specialybių. Vienų specialistų rengiame mažiau nei reikia Lietuvai, o
kitų - per daug.
Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, vėl jaučiamas didžiulis abiturientų antplūdis į socialinius mokslus. Šio pobūdžio studijas pirmuoju pageidavimu nurodė net 51 proc. pareiškimus į aukštąsias mokyklas pateikusių jaunuolių, o valstybė visiems socialiniams mokslams skyrė tik maždaug 3,5 tūkst. vietų.
Darbo rinkai dabar labiausiai stinga inžinierių. Technologijos mokslams universitetuose skirta apie 2,5 tūkst. studijų
krepšelių ir dar apie 1,3 tūkst vietų teks fiziniams mokslams -
informatikai, matematikai. Bet šiemet technologijos ir fizinius mokslus pasirinko gerokai mažiau abiturientų nei pernai.
Technologijos krypties studijas patys apmoka tik apie 15 proc. studentų, fizinės krypties dar mažiau - apie 9 procentus. Tuo tarpu socialinius mokslus valstybės finansuojami studijuoja 3,5 tūkst. pirmakursių ir dar dvigubai tiek - net 7 tūkst. jaunuolių patys apmoka savo mokslus.
- Gal įtakos turi ir tai, kad už technologijų studijas tenka mokėti brangiau nei už socialinius mokslus?
- Iš tiesų technologijos studijos, kurios vidutiniškai atsieina apie
3,6 tūkst. litų per semestrą, maždaug dvigubai brangesnės nei
socialinės. Kita vertus, pasirinkusiems mokamas socialines studijas dažniausiai tenka už jas mokėti visus ketverius metus, o technologijos krypties studentai paprastai patys susimoka už mokslą ne daugiau kaip pora semestrų - vėliau pereina į valstybės finansuojamą vietą. Pakanka mokytis septintukais ar šešetukais.
- Ar nekyla pavojus, kad aukštosios mokyklos, labai nuleidusios priėmimo į technologijos ir fizinių mokslų studijas kartelę, surinks į kitas specialybes nesugebėjusius pakliūti negabius abiturientus?
- Visais laikais maždaug 20 proc. įstojusių studijuoti technologijos
mokslų jų nebaigia, nes tai nėra lengvos studijos.
- Kodėl didelė dalis abiturientų geriau linkę patys mokėti už teisės ar vadybos studijas nei nemokamai mokytis technologijos ar fizinių mokslų?
- Viena priežasčių - per ankstyvas profiliavimas vidurinėse mokyklose, leidžiantis moksleiviams rinktis savo mokymosi kryptį. Kai jau devintokas gali nuspręsti, ko jis toliau mokysis, neišvengiamos rimtos klaidos, nes tokio amžiaus paauglys galvoja ne apie savo ateitį, o apie smagesnį, laisvesnį gyvenimą šiandien.
Todėl mokiniai nusprendžia, kad jiems nereikia mokytis daug pastangų
reikalaujančios fizikos, matematikos, chemijos.
Nors profiliavimo kryptį galima keisti ir dešimtoje, ir net dvyliktoje
klasėje, realiai tai padaryti būna neįmanoma, nes porą metų nesimokius vienų ar kitų dalykų, jau per sunku užlopyti žinių spragas.
Tokia padėtis verčia universitetus priimti studijuoti technologinių ar
fizinių mokslų net ir tuos abiturientus, kurie nesimokė fizikos,
chemijos, nelaikė valstybinių egzaminų. Tenka juos specialiai
papildomai vieną semestrą mokyti šių dalykų. Tokių studentų - apie
ketvirtadalį.
- Bet ar priimtumėte fizikos ir chemijos nesimokiusius abiturientus studijuoti technologinių mokslų, jei jų atsisakę, lengvai surinktumėte numatytą studentų skaičių?
- Žinoma, ne. Tenka papildomai vargti tik dėl gerai studijoms parengtų abiturientų stokos. Sakyčiau, profesinis orientavimas Lietuvoje bent jau technologinių ir fizinių studijų sferoje visiškai nevykdomas. Mokiniams nerengiamos ekskursijos į gamybos įmones, nepasakojamos inžinierių sėkmės istorijos.
Jau daug metų vykdome pirmakursių apklausą, kas jiems daro didžiausią
įtaką pasirenkant būsimąją profesiją. Pirmoje vietoje - tėvų poveikis. Tačiau teko bendrauti su dešimtimis tėvų, kurie patys yra baigę inžinerijos mokslus, o savo vaikams kažkodėl nepadėjo laiku
susiorientuoti, kokią profesiją verta rinktis.
Toks vaikas ateina į universitetą, kai jau baigė vidurinę mokyklą ir
reikia rašyti prašymą, kur toliau mokysis. Tokiais atvejais sakau, kad
jis - socialiai apleistas, nors gal materialiai tėvai juo ir labai
rūpinosi.
- Gal ir tėvams šiais laikais nelengva susigaudyti, kokia profesija labiausiai tiktų jų vaikui?
- Tiek vaikams, tiek ir jų tėvams neretai stinga atsakomybės jausmo. Juk jau seniai kalbama, kad Lietuvoje per daug teisininkų, vadybininkų, bet vis veržiamasi į šias madingas specialybes. Ir tai ne vien mūsų šalies problema. Girdėjau sakant, kad ir Čikagoje 48 proc. taksistų yra baigę teisę.
Galiu pasakyti, kad inžinieriai dabar nebraido po purvą, o sėdi prie kompiuterio ir dirba su tomis pačiomis sudėtingomis programomis, kaip ir kitose ES šalyse ir užsiima technologiniu projektavimu. Be to, net ir Vakaruose daug lengviau pagal profesiją įsidarbinti technologinių mokslų specialistui nei teisininkui.
Tačiau pas mus neprestižiška stoti į statybos inžineriją ar
biomechaniką, nors esu sulaukęs ne vienos padėkos iš dabar jau ir
magistrantūros studijas baigusių žmonių, kad patariau jiems rinktis
technologijos ar fizinius mokslus. Šis jaunimas be vargo susirado darbą, uždirba po 3 tūkst. litų ir negalvoja vykti į jokius užsienius.
Tačiau pas mus dairomasi lengviausio kelio - kaip būtų galima mažiau prakaito išliejus įgyti profesiją ir greičiau gerai įsitaisyti. Mat
technologijų specialybę įgijusiam žmogui reikia dar dešimt metų
padirbėti, kol jis tampa geru specialistu, o socialinius mokslus baigę
tikisi, kad aukštumas pasieks daug greičiau.
- Turbūt ir mokytis technologinius ir fizinius mokslus dažnam studentui yra nelengva?
- Iš tiesų studijuojant šiuos mokslus, reikia mokytis penkias dienas
per savaitę: 4-6 valandas klausytis paskaitų ir dar dvi valandas dirbti savarankiškai. Jei taip dirbama, problemų studentams nekyla.
- Tačiau gerai mokyklas baigusių abiturientų dažnai netenkina Lietuvos aukštųjų mokyklų lygis ir jie išvyksta į užsienį. Gal gabiam jaunimui nėra ką veikti mūsų universitetuose?
- Tokios kalbos remiasi mitais. Davoso ekonomikos forumo vertinimu,
Lietuva pagal aukštojo mokslo lygį tarp 139 pasaulio valstybių užima 25 vietą. Tai nepaprastai aukštas rodiklis, ypač atsižvelgiant į mūsų
šalies ekonomines galimybes.
Kita vertus, būtų neteisinga sakyti, kad gabus jaunimas nelieka mokytis Lietuvoje. Didesnė pusė geriausių gimnazijų ir licėjų abiturientų ir šiemet renkasi mūsų aukštąsias mokyklas - ypač daug ekonomikos, informatikos, medicinos studijas.
- Šiemet aukščiausio lygio - doktorantūros studijoms skirta 479 valstybės finansuojamos vietos. Tai net 150 vietų mažiau nei pernai. Ar Lietuvos universitetams neims trūkti ir profesorių?
- Jau dabar universitetai turi vargo, kad jų dėstytojai - per seni.
Žinoma, būna atvejų, kai ir 75 metų profesorius dar gerai dėsto, bet,
manau, bent jau vadovaujančių postų aukštosiose mokyklose neturėtų
užimti 65-metį perkopę asmenys.
Vietų doktorantūroje sumažinimas - skausmingas smūgis Lietuvos mokslui. Tai pajusime ne iš karto, bet po kokio dešimtmečio brangiai mokėsime už tokią klaidą, nes prarasime dalį brangiausio šalies turto - intelekto.