Be XV a. jūreivystės ir didžiųjų geografinių atradimų europiečiai neturėtų savo mėgstamiausių alaus rūšių. Alaus gamybai reikalingos mielės, sukeliančios fermentaciją ir esant žemai temperatūrai. O tokios mielės Europoje atsirado tik tada, kai keletą šimtmečių duonos kepimui ir alaus gamybai naudotos mielės Saccharomyces cerevisiae susikryžmino su svetima mielių rūšimi. Iš kur pastaroji atsirado, neseniai atskleidė mokslininkų komanda, baigusi daugelį metų trukusį tyrimą.
Patagonijoje mokslininkai aptiko augalų dalis, kuriose esančios mielės buvo išskirtinai aktyvios ir esant vėsiai temperatūrai. Genetiniai testai atskleidė stebėtiną panašumą tarp naujai atrastų mielių ir vadinamųjų žemutinės fermentacijos alaus mielių genetinės dalies, kurios kilmė iki šiol buvo nežinoma. „DNR grandinės seka pasirodė visai kitokia, nei visų kitų žinomų laukinių alaus mielių rūšių“, - sakė Chrisas Toddas Hittingeris iš Viskonsino-Medisono universiteto. Tačiau ji 99,5 proc. sutapo su žemutinės fermentacijos mielių genetinio komponento DNR, nesutampančia su vietinių mielių rūšių DNR.
Mokslininkai mano, kad Patagonijos mielės į Europą buvo įvežtos XV a. namo grįžtančiuose laivuose – gali būti, medienos gabaluose ar netgi vaisinių muselių pilvuose. Europietiškame klimate lauko sąlygomis ši rūšis sunkiai galėjo išgyventi, tačiau visai kitas reikalas buvo šalti tuometinių vienuolynų alaus daryklų rūsiai. Ten naujosios mielės susikryžmino su vietinėmis alaus mielėmis. Šitaip atsirado mielių rūšis Saccharomyces carlsbergensis, kuri ir esant žemai temperatūrai gali cukrų paversti alkoholiu. Alaus mielių protėvio atradimas, mokslininkų manymu, gali padėti toliau tobulinti pramonėje naudojamas alaus mielių atmainas.
Naujai atrastos rūšies mielės Saccharomyces eubayanus savo gyvenamoje teritorijoje Patagonijoje aptinkamos simbiozėje su pietiniu buku, kuris yra tolimas Europoje augančio buko giminaitis. Šiems medžiams užsikrėtus tam tikru grybeliu, juose atsiranda apvalios išaugos arba cecidijos. Jose būna ypač daug cukraus ir taip pat naujai atrastųjų mielių. „Mielės šiose cecidijose tokios aktyvios, kad iš karto sukelia fermentaciją“, - sako Ch.T.Hittingeris. Kai cecidijos pernoksta, nukrenta žemyn į miško paklotę. Ten jos sudaro storą kilimą, kuris turi stiprų alkoholio kvapą.
Iki XV a. egzistavo tik toks alus, kuris buvo fermentuojamas 15-20 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Prie tokių rūšių priklauso, pavyzdžiui, kvietinis alus ar elis. Prieš 500 metų padėtis pasikeitė – atsirado naujos mielių rūšys, kurios fermentaciją sukeldavo ir esant 4-9 laipsnių Celsijaus temperatūrai. Tik su tokiomis mielėmis tapo įmanoma gaminti tokį alų, kaip pilsneris ar lageras – pastarasis alaus tipas šiuo metu pats populiariausias pasaulyje, prie jo priklauso ir dauguma Lietuvoje gaminamų alaus rūšių.