Ketverius metus Lietuvos mokyklose programą „Lions Qest“, skirtą skatinti ir remti suaugusiuosius, ugdančius rūpestingą ir atsakingą jaunimą, įgyvendinantys D.Šukytė ir L.Slušnys pastebėjo, kad mokyklas galima suskirstyti į sėkmingai dirbančias ir depresyvias.
„Visos mokyklos dabar labai konkuruoja dėl mokinių, tiksliau - dėl kartu su jais ateinančių pinigų. Kiekvienas vaikas yra krepšelis, į kiekvieną vaiką žiūrima kaip į pinigų šaltinį. Tačiau vienos mokyklos dirba gerai, o kitos jaučiasi nuskriaustos, išduotos, tarsi kažkas iš jų būtų tuos vaikus atėmęs, neleidęs formuoti klases.
Tokia mokyklos vadovybės nuotaika persiduoda pedagogams ir vaikams.
Ne visur yra pasibaigusi mokyklų renovacija, kuri irgi yra naudojama kaip ginklas kovoje dėl vaikų. Jei mokykla renovuota, didesnė tikimybė, kad ji pritrauks daugiau mokinių ir daugiau pinigų.
Tėvai nori vesti vaikus į gražias mokyklas, į tokias, kurios turi aiškią viziją, tačiau ne visos mokyklos yra tokios“, - sako D.Šukytė.
- Kokia atmosfera tvyro jūsų aplankytose mokyklose?
L.Slušnys: Švietimo reforma turėjo įtakos bendrai atmosferai mokyklose. Yra tokių mokyklų, kurios svajojo tapti gimnazijomis, o netikėtai tapo tik pagrindinėmis mokyklomis. Tokios mokyklos save laiko tarsi žemesne kasta. Mokytojai kalba: „Ai, mes tik pagrindinė mokykla, o ten gimnazija, visai kitas lygis.“
Tad depresijos apraiškų yra, o blogiausia, kad tokios nuotaikos persiduoda vaikams.
D.Šukytė: Blogiausia, kad depresinės mokyklos nenori nieko keisti, jos tarsi sukasi užburtame rate. Visus aplinkui kaltina ir neieško sprendimo.
- Koks yra šiuolaikinis pedagogas?
D.Š.:Visokių yra. Seminare dalyvavo apie 1400 mokytojų ir tikrai galiu pasakyti, kad negalima jų skirstyti į senos ir naujos kartos pedagogus. Kai kurie vadinamieji senosios kartos pedagogai yra labai jauni širdyje, jie džiaugiasi naujovėmis ir mielai jas priima. O yra jaunų žmonių, ką tik baigusių universitetus, ir jie nieko nenori, yra apatiški.
Depresinėse mokyklose nenorinčių keistis ir nieko keisti mokytojų yra daugiau nei klestinčiose. Negali mokykla būtų moderni, atvira, jei mokytojai bus sustabarėję, apatiški.
L.S.: Esame sutikę 80 metų mokytoją, kuri mūsų seminare net krykštavo iš džiaugsmo: „Kur jūs buvote prieš trisdešimt metų, man taip jūsų reikėjo.” O kitame mieste 25 metų mergina sėdėjo atkišusi dantis ir vaipėsi: „Kam čia viso to man reikia?“ Tad esmė visai ne tame, kiek žmogui metų, svarbu, kaip jis nusiteikęs.
- Apie kokias problemas kalba su jumis pedagogai?
D.Š.: Apie didelį darbo krūvį. Programos labai didelės, krūviai vaikams taip pat labai dideli. Be to, vieni dalykai laikomi svarbiais, kaip lietuvių kalba, matematika, istorija, o kiti dalykai, pavyzdžiui, etika, muzika, laikomi antraeiliais.
L.S.: Du trečdaliai mokytojų šaukia: „Kur mūsų teisės ir kur vaikų pareigos?“. Tada jų turbūt reikėtų klausti, ar tikrai jie įgyvendino visas vaikų teises. Ar sugeba palaikyti gerus santykius su vaikais? Ar sugeba palaikyti emocinį foną, kuriame vaikas galėtų jaustis visiškai saugus? Ar neliežuvauja?
Paskalos, beje, yra skaudi mokyklų problema. Pedagogai, nuėję į pamokas, sugeba dar burnoti ant kolegų. O juk vaikai viską girdi ir paskui visa tai išnešioja po mokyklą. Patys mokytojai pripažįsta, kad taip elgiasi. Tokie dalykai suardo mokyklos klimato balansą.
- Ar pedagogai konkuruoja tarpusavyje?
L.S.: Mokytojų tarpusavio santykiai – didelė problema. Dažnai jie konkuruoja tarpusavyje, kas kiek valandų gauna, vertas jis tų valandų ar ne. Mokytojai konkuruoja tarpusavyje, mokyklos taip pat konkuruoja tarpusavyje ir visame tame katile lieka labai mažai galvojančių apie tai, kas yra gerai vaikui.
Konkurencija nėra blogas dalykas, tačiau reikia nepamiršti vaikų interesų. Bet galbūt tai praeis, kai bus įgyvendinta švietimo reforma, kai mokyklos susitaikys su tuo, kad visos jos negali būti gimnazijomis.
Bet dabar yra dar vienas dalykas. Mokykloms smogia demografinė lazda. Klaipėdoje rugsėjo 1-ąją šiais metais į pirmą klasę atėjo 1800 mažiau vaikų nei pernai.
Tyrimai rodo, kad mokyklose, kuriose tvyro gera atmosfera, gerėja ir mokinių pasiekimai. Jei mokytojai labiau stengtųsi kurti gerą atmosferą mokykloje, tuomet būtų pasiekta tai, ko iš mokinių ir mokytojų reikalauja tėvai – gerų rezultatų.
- O kokie mokytojų ir mokinių santykiai?
D.Š.: Kai kurie mokytojai nemyli vaikų ir jų bijo.
Mokytojai klausia: „Kas mus apsaugos nuo vaikų?“. Suprantu, kad jie jaučiasi nesaugūs. Tačiau juk mokykla yra institucija, sukaupusi daugiausia pedagoginių ir psichologinių žinių. Kiekvienos šeimos kelias veda į mokyklą. Ji turėtų būti ta vieta, į kurią atėję tėvai galėtų sulaukti pagalbos ir paramos auklėjant atžalas.
L.S.: Yra net terminas pedofobija – vaikų baimė. Tačiau vaikų nereikia bijoti, reikia su jais kalbėtis ir netoleruoti netinkamo elgesio. Juk jei vienas trukdo vesti pamoką, jis trukdo likusiai daliai mokinių. Tad pažeidžiamos jų teisės.
Mokytojai bijo pasielgti netinkamai. Tačiau kartais kūrybiškas poelgis gali duoti gerų rezultatų. Mes visada sakome, kad jei kur nors parduotuvėje žmonės pešasi, juk dažniausiai kviečiama policija. Tad ir į mokyklą galima pakviesti policiją, kad sutramdytų neklaužadas. Juk trukdymas kitiems yra tvarkos pažeidimas, o policijos iškvietimas - puiki drausminimo priemonė. Pareigūnai paprastai neskuba suimti, o tik perspėja. Tačiau mokytojai jaučiasi kalti, kad patys nesusitvarko, bijo, kad nukentės mokyklos prestižas.
D.Britanijoje užaugo karta, kurių vaikystėje bijojo jų mokytojai. Šią vasarą mes matėme, ką toks jaunimas išdarinėjo: sukėlė riaušes, plėšikavo, smurtavo.