Pamaskvyje, Biomedicininių problemų institute, įrengtų 180 kv. m eksperimentinių modulių raizgalynėje prieš daugiau nei 18 mėnesių buvo uždaryti šešiese: italas D.Urbina, prancūzas Romainas Charlesas, rusai Aleksejus Sitiovas, Suchrobas Kamolovas, Aleksandras Smolejevskis ir kinas Wangas Yue.
Po griežtos atrankos atrinkti 15 mln. dolerių vertės eksperimento dalyviai praleido 520 dienų be saulės, gaivaus oro ir tiesioginio kontakto su išorės pasauliu (išskyrus 20 minučių vėluojantį radijo ryšį).
Beprotystė, tuščias laiko švaistymas ar savanoriška tremtis dėl mokslo? Visi 6 eksperimento dalyviai sutaria – buvo verta. Jie mokslininkams pateikė kalnus duomenų, kurie privers pasukti smegenis, kas gi iš tikrųjų vyktų tikros misijos į Marsą metu.
Pokštais – prieš monotoniją
Eksperimento tikslas tapo iššūkiu ne tik patiems šešiems „astronautams”, bet ir jų fizinę bei psichologinę būklę kasdien įdėmiai sekusių ir analizavusių mokslininkų komandai iškart keliose šalyse.
Kokių problemų galėtų kilti tokio skrydžio metu? Kaip keičiasi žmonių bendravimas nedidelėse patalpose praleidus 520 dienų? Mokslininkai buvo įsitikinę, kad šis eksperimentas tik iš pirmo žvilgsnio gali priminti realybės šou.
„Buvo įvairių – ir pakilimo, ir sunkesnių momentų. Bet jei atvirai, tikėjomės daugiau problemų. Komanda susitvarkė stebėtinai puikiai”, – teigė Europos kosmoso agentūros ekspertas Patrickas Sundbladas.
Jis teigė, kad sunkiausias mėnuo eksperimento dalyviams buvo rugpjūtis, kai iki misijos pabaigos dar buvo likę nemažai laiko.
„Tai buvo pats monotoniškiausias laikotarpis, kai jie negalėjo susisiekti su savo šeimomis, draugais, be to, neliko maisto įvairovės”, – teigė P.Sundbladas.
„Žinoma, pasiilgau savo artimųjų, bet taip pat ir nepažįstamų veidų, kitų žmonių nuomonių”, – apie nuolatinį gyvenimą vienoje erdvėje su tais pačiais žmonėmis pasakojo D.Urbina.
Artėjant lapkričiui įgulos nuotaikos pastebimai pasitaisė. Paskutinėmis valandomis, kai imituojamas kosminis laivas jau buvo gana arti Žemės, D.Urbina nesusilaikė ir kimiu balsu „skrydžių valdymo centrui” pasiuntė žinutę: „Mes ateiname taikiai.”
Šią ateivio frazę iš legendiniu tapusio 1951 metų filmo „Diena, kai sustojo Žemė” D.Urbina visuomet norėjo ištarti.
Iš pradžių kiek sutrikę rusai „skrydžių valdymo centre” galiausiai nusišypsojo.
Neišvengė pavydo scenų
Tačiau net ir juokai, paprastai pagyvinantys monotonišką veiklą, ne visuomet padėdavo išvengti nedidelių konfliktų ir neapsaugojo nuo streso.
„Psichologai pastebėjo kylančius konfliktus tarp įgulos narių. Daugiausia dėl nevienodai paskirstyto darbo krūvio – vieni turėjo daryti gerokai daugiau, o kiti galėjo mėgautis pasyvesniu vaidmeniu”, – sakė projekto vadovas Aleksandras Suvorovas.
Be to, kilo ir nedidelių pavydo scenų. Tiesa, ne dėl moterų, kaip buvo prieš dešimtmetį vykusiame panašiame eksperimente, kai du rusai susipešė dėl vienos dalyvės. Šį sykį moterų nebuvo, tačiau žmoniškas pavydas vis vien išlindo.
„Skirtingais momentais kai kurie įgulos nariai pavydėdavo, kad jų kolegos sulaukia daugiau žinučių iš artimųjų”, – šyptelėjo A.Suvorovas.
Bet kokias problemas ir konfliktus kaipmat gesindavo psichologai. Tiesa, stengtasi kuo mažiau kištis, taip imituojant realų skrydį, kurio metu vieninteliai žmonės, galintys padėti įgulai, būtų patys jos nariai.
Rezultatai – ir netikėti
Visi įgulos nariai dusyk per savaitę nešiojo specialius daviklius, kurie mokslininkams leido stebėti „astronautų” grupės tarpusavio bendravimo dinamiką.
Davikliai parodė, kaip dažnai ir kiek laiko įgulos nariai praleido kartu, o kiek – atskirai. Nepaisant to, jog kiekvienas turėdavo progos pabūti vadinamosiose izoliacinėse patalpose, rezultatai parodė, kad izoliacijos faktiškai nebuvo.
„Nustatėme neįtikėtinai harmoningą ryšį tarp įgulos narių. Niekas tyčia nesiekė vienatvės, neatsiribojo ir bendravo įprastai”, – tvirtino A.Suvorovas.
Vis dėlto sulaukta ir netikėtumų. Iš karto po eksperimento pabaigos darytų jo dalyvių smegenų tyrimai parodė, kokį poveikį gali turėti ilga izoliacija.
„Lyginame rezultatus prieš ir po „skrydžio”, ieškodami skirtumų. Jau nustatėme, kad „astronautų” biologinis laikrodis per eksperimentą tiksėjo kitaip nei įprastai. Kūno temperatūra buvo pakilusi 0,4 laipsnio, pasikeitė jų miego ritmas. Žmogaus organizmui tai – rimti pokyčiai”, – sakė vokiečių mokslininkas Hansas Christianas Gungas, tiriantis eksperimento dalyvių sveikatą.
Paaiškėjo, kad eksperimento metu jo dalyvių organizmai pasisavino mažiau druskos nei įprastai, o tai padėjo sumažinti druskos kiekį kraujyje ir kraujospūdį. Dramatiškai pakitusi pusiausvyra mokslininkus nustebino.
Be to, pasitvirtino ir būgštavimai dėl mikroorganizmų, kurie pakito uždaroje erdvėje.
Mokslininkai baiminasi, kad kosminėje erdvėje užsiveisę mikroorganizmai gali būti netgi kenksmingi įgulai.
Planuoja kitas misijas
„Misijos metu supratome, kad esame žmonės, o ne kokie nors antžmogiai. Tačiau tai buvo visiška sėkmė, todėl dabar galime planuoti kelionę į Marsą – žmonės pajėgūs tai padaryti”, – ryžto neslėpė R.Charlesas.
„Išties, tai sėkmė – niekas nepasitraukė, visi išliko sveiki. Dabar laikas žengti kitą žingsnį”, – antrino A.Suvorovas.
Jis pripažino, kad misijai „Marsas 500” trūko kelių itin svarbių, tačiau kosminėje kelionėje į Raudonąją planetą neišvengiamų dalykų.
Pavyzdžiui, ilgalaikio radiacijos ir nesvarumo būklės poveikio žmogaus organizmui.
„Šio eksperimento tikslas buvo nustatyti psichologines įgulos tarpusavio ryšio problemas, kurių galėtų kilti. Bet, žinoma, esama ir kitų ne mažiau svarbių niuansų.
Pavyzdžiui, kaip mes užtikrinsime erdvėlaivio saugumą nuo kosminės radiacijos.
Juk atstumas nuo Žemės iki Marso yra gerokai didesnis negu iki Mėnulio”, – aiškino A.Suvorovas.
Todėl eksperimentą ketinama tęsti. Ir šį sykį jau ne Žemėje, o kosminėje erdvėje.
Ironiška, kad Žemę naujojo eksperimento dalyviai, skirtingai nei „Marsas 500” įgula, galėtų matyti savo akimis.
Mat planuojama naująjį eksperimentą surengti jau 11 metų gyvuojančioje Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS).
Tikimasi, kad čia eksperimentą būtų galima pradėti ne anksčiau kaip 2014 metais.
Mažiausiai dviem dalyviams TKS tektų dar neregėtas išbandymas – stotyje praleisti 18 mėnesių. Ar tai įmanoma?
„Tai jau daroma. Pavyzdžiui, NASA planuoja TKS įvesti „10 minučių taisyklę” – būtent tiek laiko vėluotų ryšys pratinant TKS įgulą prie tolesnių tarpplanetinių skrydžių”, – atskleidė A.Suvorovas.
Laukia nelengvi iššūkiai
Marso eksperimento dalyviams taip pat teks pabendrauti su Valerijumi Poliakovu. Šis rusų kosmonautas kosminėje stotyje „Mir” prieš 16 metų praleido 437 dienas ir 18 valandų.
Tai yra rekordas, po kurio daugelis ekspertų svarstė, kad kosmonautas ilgai negyvens – nuo gauto pernelyg didelio radiacijos kiekio.
Tuo tarpu 69 metų V.Poliakovas vis dar sveikas.
„Buvo visokiausių minčių, tačiau sugrįžęs į Žemę pajėgiau atsistoti ir vaikščioti po ilgo laiko, praleisto būnant nesvarumo būsenos.
Jeigu aš tai galėjau, turėtų būti lengva vaikščioti ir Marso paviršiumi”, – samprotavo V.Poliakovas.
Anot ekspertų, šiandien astronautai į TKS keliauja 4–6 mėnesiams.
Bet to neužtenka siekiant įvertinti visus tarpplanetinės kelionės aspektus.
Kita vertus, rizikuoti žmonių sveikata iki šiol nesukūrus efektyvių ir ilgą laiką nuo radiacijos apsaugančių priemonių niekas nenori.
„Vis dėlto mes esame įsitikinę, kad kelionė į Marsą gali įvykti. Dar ne dabar, bet per artimiausius dešimtmečius.
Idealus įgulos narių skaičius būtų ne 6, o 4 žmonės.
Be to, maisto produktų gali reikėti mažiau, nei buvo manyta iš pradžių”, – aiškino A.Suvorovas. („RIA novosti”, „Interfax”, „Mars Daily”, LR)