Jis primena, kad aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje sovietų mokslininkai atliko keletą sėkmingų Veneros tyrinėjimo misijų, per kurias buvo gautos pirmos istorijoje šios planetos paviršiaus nuotraukos. Aparatai „Venera-9“ bei „Venera-10“ 1975 m. ir „Venera-13“ bei „Venera-14“ 1982 m. skanuojančiomis fotometrinėmis optinio-mechaninio tipo kameromis padarė televizinių Veneros panoramų seriją.
Pasak L.Ksanfomaličio, postūmiu iš naujo pabandyti analizuoti senus Veneros misijų rezultatus tapo „didžiulis naujų vidutinės masės egzoplanetų, tarp kurių yra dangaus kūnų, kuriuose fizinės sąlygos artimos Venerai, tyrimų rezultatų srautas“.
Mokslininkas primena, kad per pastaruosius 17 metų buvo aptikta daugiau kaip 500 planetų, skriejančių aplink kitas žvaigždes, o tokių planetų paieška remiasi postulatu apie normalias fizines sąlygas „gyvybės zonoje“ - tai yra, atmosferos slėgį, temperatūrą ir galbūt atmosferos sudėtį, panašią į Žemės.
L.Ksanfomalitis mano, kad tokį požiūrį tam tikra prasme galima pavadinti „žemiškuoju šovinizmu“ - tai yra, visiškai atmetama galimybė, kad kai kurios gyvybės formos gali egzistuoti visiškai kitokiomis sąlygomis, būdingomis daugeliui egzoplanetų.
Mokslininkas rašo, kad negalima visiškai atmesti galimybės egzistuoti gyvybei palyginti aukštose temperatūrose, nežiūrint į tai, kad tokio pobūdžio eksperimentų kol kas neatlikta.
Savo straipsnyje L.Ksanfomalitis ypatingą dėmesį skyrė devynioms panoraminėms „Venera-13“ nuotraukoms, perduotoms 1982 m. kovo 1 d. per dvi valandas ir 6 minutes. Jose jis pastebėjo keletą objektų, kurie nuosekliose vaizdų serijose atsiranda ir išnyksta.
Tarp tokių objektų - „diskas“, keičiantis savo formą, „juoda atraiža“, atsirandanti pirmoje nuotraukoje šalia mechaninių grunto savybių matavimo prietaiso ir po to išnykstanti, o taip pat „skorpionas“, savo struktūra primenantis didelius Žemės voragyvius ar vabzdžius. Pavyzdžiui, „skorpionas“ atsirado apie 90-tąją minutę po kamerų įjungimo ir po 26 minučių išnyko, vietoj savęs grunte palikęs griovelį.
L.Ksanfomalitis kelia hipotezę, kad pradžioje aparatas skleidė didelį triukšmą – šaudė, gręžė. Dalis Veneros „gyventojų“ paliko pavojingą rajoną, bet kai kuriuos jų (pavyzdžiui, tą patį „skorpioną“) užpylė leidžiantis išmestas gruntas, ir jie lėtai iš jo išsikapstė – tai paaiškina, kodėl jie pasirodė tik po pusantros valandos.
„Nesvarstydami egzistuojančių įsivaizdavimų apie gyvybės negalimumą Veneros sąlygomis, iškelsime drąsią hipotezę, kad morfologiniai požymiai vis dėlto leidžia daryti prielaidą, kad dalis rastų objektų turi gyvų būtybių požymių“, - rašo mokslininkas savo straipsnyje.
L.Ksanfomalitis pabrėžia, kad į jo straipsnį neįtraukta kita medžiaga, gauta iš „Venera-13“ ir kitų „Venera“ serijos aparatų. Ją mokslininkas planuoja paskelbti atskirai.
Reikia pastebėti, kad kiti mokslininkai neatmeta galimybės, kad kažkada Veneroje buvo vandens. Specialistai, dirbantys su kosminiu aparatu „Venus Express“, paleistu 2005 metais, neatmeta galimybės, kad mikroskopinės gyvybės formos ir iki šios dienos galėjo išlikti aukštuose planetos debesų sluoksniuose.
Maždaug prieš dešimt metų sudėtingą hipotezę iškėlė mokslininkai iš Teksaso. Jie padarė išvadą, kad 50 km aukštyje temperatūra nukrenta iki +70 laipsnių Celsijaus (vidutinė temperatūra planetoje – apie +460 laipsnių Celsijaus), slėgis priartėja prie slėgio, koks yra Žemės paviršiuje, ir tai reiškia, kad Veneros debesyse yra didelis kiekis vandens.
Be to, Veneros atmosferoje yra vandenilio sulfido ir sieros dioksido – dujų, kurios turi reaguoti vienos su kitomis. Mokslininkai sako, kad šių dviejų rūšių dujos atmosferoje gali būti vienu metu tik tuo atveju, jeigu nuolat į ją patenka iš kokio nors šaltinio. Taip pat planetoje buvo aptinkta dujinio karbonilo sulfido – jis laikoma svienu iš gyvų organizmų egzistavimo požymių.
Amerikiečių mokslininkai iškėlė hipotezę, kad šios dujos gali būti kokių nors mikrooganizmų gyvybinės veiklos šaltinis, o tie mikroorganizmai kaip energijos šaltinį gali naudoti ultravioletinius Saulės spindulius.