Troškimas nerti į giliausią vandenyno vietą primena kosmoso varžybas

Šiose neįprastose varžybose pergalę švęsti, atrodo, pasiryžęs garsus režisierius Jamesas Cameronas, sukūręs tokius filmus kaip „Titanikas” („Titanic”) ir „Įsikūnijimas” („Avatar”).

Nebuvo paslaptis, kad kurdamas „Titaniką” režisierius nardė aplink jo liekanas siekdamas daugiau sužinoti apie šį laivą.

Praėjusią savaitę per bandymus prie Papua Naujosios Gvinėjos krantų J. Cameronas, pasiekęs 8,2 km gylį, pagerino vieno žmogaus pasinėrimo rekordą.

Tačiau garsus 57 metų kūrėjas nori nerti kur kas giliau. J. Cameronas su projektu „Deepsea Challenge” ketina šį mėnesį pasiekti Ramiojo vandenyno Marianų lovyje esančios Čelendžerio gelmės dugną. Didžiausias jos gylis – kiek daugiau nei 11 kilometrų.

Jeigu Džomolungmos viršukalnė būtų įmesta į Čelendžerio gelmę, ji atsidurtų 1,6 kilometro po vandeniu.

Pastarąjį kartą į šią vietą dviejų žmonių įgula buvo nusileidusi 1960-aisiais.

Čelendžerio gelmė žmogaus iš esmės dar neištirta.

Manoma, kad joje gali būti keistų gyvių – kirmėlių, žuvų ar vėžiagyvių. Čia gali grėsti ir netikėtų pavojų.

Tad J.Cameronas tikisi padėti rasti atsakymus į kai kuriuos mokslininkų klausimus.

Į giliausią žinomą pasaulio vietą savo miniatiūriniu povandeniniu laivu „Deepsea Challenge” nusileidęs J.Cameronas ketina ten praleisti šešias valandas, per kurias jis norėtų filmuoti aplinką ir specialiu prietaisu – roboto ranka – paimti vietos gyvybės, akmenų pavyzdžių.

J.Camerono misija padėtų mokslininkams ne tik sužinoti, kas gyvena tokioje gelmėje, bet ir rasti daugiau atsakymų į klausimus apie gyvybės Žemėje atsiradimą ar gamtos stichijas.

Turint omenyje stichijas svarbu, kad Marianų lovys yra susidaręs 2 tektoninių plokščių subdukcijos (geologinis procesas, kai viena plokštė slenka po kita. – Red.) zonoje.

Tad projektas bus naudingas biologų, mikrobiologų, astrobiologų, jūrų geologų, geofizikų tyrimams.

„Svarbiausia – mokslas. Mes sužinosime, kas ten giliai yra”, – sakė JAV įsikūrusios garsios pelno nesiekiančios organizacijos „National Geographic Society”, leidžiančios žurnalą „National Geographic”, atstovė Ellen Stanley.

Ilgus metus mokslininkai bandė pažinti šį gelmių pasaulį leisdami į jį specialius prietaisus. Taip į viršų buvo ištraukta tūkstančiai keistai atrodančių kirmėlių ir jūrų agurkų.

Neseniai kameros gelmėje pastebėjo paslaptingų žuvų vingiuotomis uodegomis.

Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad prietaisų nuleidimo ir žmogaus atsidūrimo tokiame gylyje reikšmė skiriasi kaip diena nuo nakties.

„Labai svarbu žmogaus protui patekti į tą aplinką – pasukti galvą, apsižvalgyti ir pažiūrėti, kokie yra organizmų bendruomenės ryšiai. Pažiūrėti, kokia jų elgsena. Išjungti šviesas, tiesiog sėdėti ten ir žiūrėti. Neišgąsdinti gyvūnų, kad jie elgtųsi natūraliai”, – pažymėjo „Deepsea Challenge” komandos narė, geologė Patricia Fryer.

Jos teigimu, į giliausią žemės tašką nuleidus vien prietaisus to padaryti greičiausiai nepavyktų.

„Tai – sprogimas. Nėra nieko įdomiau, nei atsisėsti į šį laivą ir išvysti žmonių anksčiau niekada nematytus dalykus. Pamirškite raudonuosius kilimus ir visus tuos spindinčius dalykus”, – per savo povandeninio laivo bandymus kalbėjo J.Cameronas.

Režisierius žada, kad misija bus naudinga ne tiktai mokslui. J. Cameronas, kurio ekspediciją remia „National Geographic Society”, ketina po savo iššūkio sukurti du dokumentinius filmus.

Savo miniatiūrinį povandeninį laivą, kuriuo bus leidžiamasi į įspūdingą ekspediciją, garsenybė, padedamas mokslininkų ir įvairiausių specialistų, pasistatė Australijoje.

Povandeninis laivas buvo gaminamas aštuonerius metus. 7 metrų aukščio prietaisas grimzta į vandenį vertikaliai.

Vienas jo privalumų – jis sveria 12 tonų ir yra 12 kartų lengvesnis negu 1960-aisiais į giliausią Marianų lovio vietą leidęsis povandeninis laivas „Trieste”.

Projekto komandos vertinimu, J. Cameronas galės pasiekti Čelendžerio dugną per pusantros valandos. Iškilti į vandens paviršių povandeninis laivas turėtų per panašų laikotarpį, gal netgi šiek tiek greičiau. O „Trieste” į tą patį dugną leidosi penkias valandas, į paviršių kilo – tris.

Tačiau, nepaisant J. Camerono laive pritaikytų naujausių išradimų ir technologinės pažangos, jame telpa vos vienas žmogus.

Kelionė taip pat ne iš patogiųjų. Pilotui skirta vieta – 109 centimetrų pločio, tad J.Cameronas negalės joje ištiesti rankų ir kojų. Nedidelėje kajutėje taip pat turės sutilpti jo užkandžiai, kamera, valdymo svirtys ir šiltesni drabužiai, kurių vyrui prireiks grimztant į dugną.

„Tai tarsi klouno mašina. Dėl vietos stokos į ją sunku įlipti, o jie tau dar duoda 23 kilogramus daiktų”, – sakė J.Cameronas.

Nepaisant to, 1960-aisiais su „Trieste” į gelmes leidęsis Donas Walshas aiškino esantis sužavėtas „Deepsea Challenge” technologijų.

„Prisimenant, su kuo mes nėrėme... Tai tarsi prašymas Orville’iui Wrightui (broliai Orville’is ir Wilburas Wrightai sukonstravo pirmąjį lėktuvą. – Red.) palyginti jo lėktuvą su „Boeing 747”, – pareiškė D.Walshas.

Dėl didžiulio gylio gelmė, į kurią leisis J.Cameronas, greičiausiai yra nejaukiausia vieta Žemėje – apgaubta amžinos tamsos, temperatūra čia siekia maždaug 2 laipsnius.

Čelendžerio dugne režisieriaus povandeninis laivas turės atlaikyti milžinišką spaudimą – 1125 kilogramų kvadratiniam centimetrui.

„Galima palyginti – apvertus Eiffelio bokštą laikyti jį ant savo didžiojo kojos piršto”, – paaiškino minėta geologė P. Fryer, dirbanti Havajų geofizikos ir planetologijos institute.

Bandydama išvengti slypinčių pavojų J. Camerono komanda ėmėsi įvairiausių priemonių. Pavyzdžiui, jeigu povandeniniame laive dingtų elektra, metaliniai svarsčiai atsiskirtų, ir laivas pakiltų į viršų. O jei šie svarsčiai neatsiskirtų, laidas, jungiantis juos su povandeniniu laivu, maždaug per 12 valandų suirtų.

Tačiau nors ir pasitelkta daug atsargos priemonių, J. Cameronas nesijaučia bebaimis. Jis prisipažįsta nerimaujantis dėl laukiančio iššūkio, nes visų galinčių kilti pavojų negali nuspėti.

„Kai filmuoji filmą, visi skaito scenarijų ir žino, kas nutiks po to. Kai leidiesi į ekspediciją, gamta nebūna skaičiusi scenarijaus, vandenynas nebūna skaitęs scenarijaus ir niekas nežino, kas atsitiks po to”, – apie laukiančią misiją kalbėjo J.Cameronas.

Žymus režisierius yra toli gražu ne vienintelis žmogus, norintis kuo greičiau pasiekti giliausią Ramiojo vandenyno tašką.

Šiuo metu ekspedicijai į giliausią vietą pasaulyje rengiasi dar trys komandos.

Bendrovės „Triton Submarines” vadovo Bruce’o Joneso povandeninis aparatas „Triton 36 000/3” turi atlikti tyrimus ir atgabenti į giliausią Žemės tašką trijų asmenų įgulą.

Kompanijos „Google” vadovas Ericas Schmidtas savo lėšomis remia Marianų lovio tyrinėjimo projektą. Jis bus patikėtas dviem torpedos formos povandeniniams aparatams „Deepsearch”. Įgulos narių skaičius – 2 arba 3. Laivo svoris – apie 25 tonas.

„Deepflight Challenger” projektą finansuoja Kalifornijos nekilnojamojo turto magnatas, milijonierius, nuotykių ieškotojas Chrisas Welshas ir vienos garsiausių pasaulio verslo grupių „Virgin Group” įkūrėjas, ekstremalių pojūčių mėgėjas Richardas Bransonas.

Povandeninis aparatas „Deepflight Challenger” sveria apie 4 tonas ir yra skirtas vienam įgulos nariui.

Nė vienas šių ekspedicijų narių neneigia tykančio pavojaus.

Anot B. Joneso, baisiausia, kas gali nutikti vienuolikos kilometrų gylyje po vandenyno paviršiumi, – suskils didžiulio slėgio veikiamas povandeninio laivo stiklas, ims aižėti plienas ir anglies pluoštas.

„Viskas įvyktų per sekundės dalį. Keliautojas net nespėtų susivokti”, – aiškino B.Jonesas. Tuo pat metu jis garantuoja, kad taip nenutiks.

B. Jonesas, kaip ir daugelis, mano, kad D. Camerono panirimas bus įgyvendintas artimiausiu metu. Bet, jo įsitikinimu, kelionė režisieriui veikiausiai nesuteiks malonumo: dėl vietos stygiaus jis povandeniniu aparatu leisis nepatogia poza.

B.Jonesas stengiasi panirimą padaryti malonesnį: apie 9 tonas sveriantis jo „Triton 36 000/3” panašus į itin ilgą po vandeniu plaukiojantį limuziną.

Šiame povandeniniame aparate bus pakankamai vietos trims įgulos nariams.

Juos apsaugos kone 10 centimetrų storio borosilikatinio stiklo, kuris dėl patiriamo slėgio taps dar kietesnis, gaubtas, užsiveriantis kaip kriauklė.

Be komfortiškų sėdimųjų vietų ir šiuolaikinės valdymo elektronikos, įrengta oro gaminimo sistema, aprūpinanti deguonimi iki keturių dienų.

B. Jonesui to negana: tokį kaip savąjį „Triton 36 000/3” jis norėtų pagaminti ne vieną. Jo įsitikinimu, 15 milijonų dolerių kainuojantį povandeninį aparatą turėtų pirkti tyrimo institutai ir tyrimų bendrovės.

Be to, B.Jonesas kartu su kelionių organizavimo verslininku Mike’u McDowellu iš JAV bendrovės „Deep Ocean” planuoja rengti nuotykių ištroškusių turtingų turistų keliones į vandenyno gelmes.

B. Joneso manymu, tokia egzotiška kelionė galėtų kainuoti apie 200 tūkstančių JAV dolerių – maždaug tiek, kiek greitai turėtų atsieiti komercinė kelionė į kosmosą.

Apie panašų verslą galvoja ir R. Bransonas su savo partneriu Ch. Welshu. Tiesa, pastarasis taip pat nevengia kalbėti apie riziką giliai po vandeniu.

„Rizikos tikrai yra. Išsigelbėti ten, apačioje, negalima – gelmė neabejotinai reiškia mirtį”, – sakė Ch. Welshas.

Nepaisant to, milijonierius neleidžia niekam savęs klaidinti.

„Vieta palyginama su Mėnulio puse, nukreipta nuo Žemės.

Ši kelionė suteiks nepakartojamą galimybę ir labai išplės žinias apie Ramųjį vandenyną”, – apie Čelendžerio gelmę kalbėjo Ch. Welshas.

Jis, be J. Camerono, šiuo metu yra perspektyviausias kandidatas pirmą kartą panirti į Čelendžerio gelmę. Per artimiausius mėnesius Ch. Welshas su „Deepflight Challenger” stengsis atlikti rekordinį bandymą.

Į povandeninį pasaulį Ch.Welshas keliaus gulėdamas.

„Iš povandeninio aparato matomas vaizdas panašus į tą, kuris atsiveria iš kovinio reaktyvinio lėktuvo”, – tikino milijonierius nuotykių ieškotojas.

Marianų lovį Ch. Welshas nori užkariauti povandeniniu aparatu ir lėktuvu vienu metu – ne tik povandeninio aparato stiklo kupolas, bet ir jo sparnai primena lėktuvą.

„Deepflight Challenger” grimzta žemyn ne kaip kiti povandeniniai aparatai dėl savo svorio – pasinaudota tuo pačiu fizikiniu principu kaip gaminant lėktuvą: kai vanduo teka per atvirkščiai montuotus sparnus, povandeninis aparatas dėl susidarančio subatmosferinio slėgio tempiamas žemyn.

Inžinierius Grahamas Hawkesas, Kalifornijoje įsikūrusios povandeninių aparatų kalvės „Hawkes Ocean Technologies” vadovas, „skraidantį povandeninį aparatą” iš pradžių sukūrė žinomam nuotykių ieškotojui Steve’ui Fossettui.

Kai šis 2007 metais žuvo nukritus lėktuvui „Bellanca”, projektą perėmė Ch. Welshas.

Šiuo metu milijonierius atlieka paskutinius slėgio išbandymus. Po to jis nori tik vienai valandai ir 45 minutėms pasinerti į Čelendžerio gelmę.

Jei ši kelionė pavyktų, Ch. Welshas ir R. Bransonas planuoja pasinerti į kitų vandenynų gelmes, pavyzdžiui, Puerto Riko įdubą – giliausią Atlanto vandenyno vietą, kurios gylis – 8605 metrai.

„Atrasime visiškai naują pasaulį, daugybę dar nežinomų gyvūnų rūšių”, – sako R.Bransonas.

1960 metais JAV karo laivyno batiskafas „Trieste”  su dviejų žmonių įgula, kurioje buvo šveicaras Jacques’as Piccard’as ir amerikietis Donas Walshas, panėrė į Čelendžerio gelmę.

Italijoje ir Vokietijoje suvirintam plieniniam povandeniniam batiskafui „Trieste” prireikė beveik penkių valandų, kad pasiektų dugną. Esant blausiai šviesai šveicaras ir amerikietis prigludo prie mažyčio pleksiglazo stiklo, kuris, jų abiejų siaubui, panirimo metu įtrūko.

J. Piccard’as ir D. Walshas ant dugno išbuvo tik 20 minučių. Paskui jie pakreipė 16 tonų geležinį metalo milžiną ir po trijų valandų pasiekė paviršių.

Pasiekęs dugną batiskafas sujudino dumblą. Taip nutinka kiekvieno panirimo metu, tačiau įprastai dugno drumzlės greitai išsisklaido. Tad drąsuoliai nelabai ką galėjo matyti.

Vaizdas pro iliuminatorių priminė pieno tirštumo miglą. Praėjus 20 minučių, D. Walshui ir J. Piccard’ui tapo akivaizdu, jog nuosėdų debesis per tą laiką, kol jie bus ant dugno, nespės išsisklaidyti.

Vieninteliai kadrai, kuriuos pavyko užfiksuoti drąsuoliams, – 11 kilometrų gylyje nusileidusio batiskafo viduje sėdinčio J. Piccard’o ir D. Walsho nuotraukos.

Prieš pat batiskafui „Trieste” paliečiant dugną jie pastebėjo plaukiant kažką, kas panašu į suplotą žuvį.

Bet biologai spėlioja: tai, ką keliautojai palaikė vieniša plaukiančia žuvimi, veikiausiai buvo dygiaodžių bestuburių gyvūnų klasei priklausantis jūrų agurkas.

Po panirimo į Marianų lovį okeanografas D. Walshas, žurnalistų paklaustas, kiek laiko prireiks žmonijai, kad būtų pakartota tokia ekspedicija, atsakė: „Manau, kad dvejų ar trejų metų.”

Tačiau jų žygdarbį J.Cameronas laivu „Deepsea Challenge” rengiasi pakartoti tik po 52 metų.