Filosofas Algirdas Degutis, Mykolo Romerio universiteto Filosofijos katedros profesorius, šį reiškinį vadina moraline inversija – tai, kas kadaise buvo šventa, tampa blogybe. Atvirai tradicionalistinės A. Degučio pažiūros dažną gali šokiruoti, nes dabar taip nepriimta kalbėti, bent jau garsiai. Patriarchalizmas – gėris. Balsavimo teisė moterims? Ne, ir iš dalies vyrų ją reikėtų atimti. Diskriminacija – normalus dalykas, o pozityvioji diskriminacija yra skriauda. Bet ar patriarchalizmas iš tiesų yra tokia baisi blogybė? Ir ar pernelyg liberali visuomenė nenaikina pati savęs? Siūlome pamąstyti apie tai atsiribojus ir nuo senų, ir nuo naujų stereotipų.
- Kodėl žodis „patriarchalizmas“, kilęs iš lotyniško žodžio „pater“ - „tėvas“, šiais laikais dažnai vartojamas vos ne kaip keiksmažodis?
- Kad tokie žodžiai apsiverčia prasmėmis ir iš pagiriamųjų pasidaro pejoratyviniais (paniekinamais - red.), rodo tam tikrą bendresnį reiškinį. Vyksta moralinė inversija. Visa, kas buvo šventa arba gera, tampa negera, nešventa. Žodelis „šventa“ iš viso yra nevartotinas tarp „apsišvietusių“ žmonių.
„Pater“, „patria“ tapo keiksmažodžiais. Patriarchalistas - atsilikėlis, atgyvena. Pažangos priešas. Šiuo atveju pasireiškia moralinė inversija: tai, kas dar bent prieš 50 metų buvo viena bene aukščiausių vertybių, dabar darosi neigiama vertybė – yda. Aš tai vadinu nuopuoliu.
Įdomiausia, kad šis nuopuolis ateina ne iš Rytų, o iš apsišvietusių Vakarų, iš kurių mes mokomės. Marazmas eina visai ne iš tos pusės, iš kurios mes paprastai tikimės marazmo, ne iš laukinių Rytų ordų.
- Kaip įvyko ta moralinė inversija?
- Tas procesas senas. Jis tai įsibėgėja, tai sulėtėja, bet vyksta bent jau nuo Prancūzijos revoliucijos laikų. Visa Naujųjų laikų pasaulėžiūra pradėjo formuotis, kai Hobbesas ir Hume'as pasakė, kad protas yra ir turi būti aistrų vergas. O anksčiau, pas Platoną, žmogus buvo važnyčiotojas, kurio vežimą traukia du žirgai – juodas ir baltas. Baltas – tai protas, o juodas – aistros. Ir protas turėjo valdyti.
Bet atėjo Hobbesas ir pasakė, kad ne. Dabar mes pasiduosime aistroms. Kas tada protas, jeigu aistros yra ponas? Protas yra tarnas, pastumdėlis, instrumentas, įrankis. Kai protas buvo devalvuotas, nusmukdytas iki tarno vaidmens, į balną atsisėdo visokie subjektyvūs dalykai.
Nežabotas individualizmas pradėjo ardyti visa, kas tradiciškai užgyventa, išmokta Europos per tūkstančius metų. Bet svarbiausia, kad tai buvo suvokiama kaip didžiausias laimėjimas, kaip pažanga. Taip visą laiką ir buvo vadinama – pažangos amžius, Švietimo amžius.
Prancūzai įvykdė revoliuciją, kilo reakcija, ir ta banga nučiuožė atgal kuriam laikui, po to vėl pakilo. XIX a. pabaigoje ta pati milžiniška pažangos banga atslinko per visą Europą į Rusiją. 1960-ieji metai – Amerikoje ta pati banga, sekso revoliucija. Tai vis liberalizmo, „pažangizmo“ bangos.
- Kaip šiame kontekste keičiasi vyro kaip socialinės lyties vaidmuo?
- Jis ne keičiasi, o yra keičiamas. Čia yra aktas, o ne vykstantis procesas. Šitas procesas nevyksta, o yra daromas. Tai to paties liberalizmo apraiška, kaip ir feminizmas. Feminizmas yra mėginimas išnaikinti hierarchijas, sunaikinti lyčių skirtumą.
Kiek feminizmas laimi – tiek pralaimi vyriškumas ir, atitinkamai, moteriškumas. Sunaikinus vyriškumą, vyrai pasidaro mazgotėmis, tada moterys jų negerbia. Moterys vyriškėja ir darosi nepatrauklios vyrams. Iš lyčių santykių dingsta riteriškumo dorybės. Net nepadoru atidaryti duris moteriai. Rusų disidentas V. Bukovskis nuvažiavo į Ameriką, atidarė duris moteriškei ir vos negavo per veidą. Jį pavadino šovinistiniu paršu. Čia yra politika, ideologija. Per ją vyriškumas gana sėkmingai naikinamas.
Kadangi naikinamas vyriškumas, tai ir moteriškumas. Moterys darosi kitokios. Jos net ir pristato save kaip mėsos gabalus. Ir vyrai darosi kitokie. Iš kur tas homoseksualizmas? Iš kur tokios milžiniškos jo bangos? Todėl, kad lyčių santykiai denormalizavosi. Vyro ir moters santykis pasidarė nenatūralus. Dabar vyrai jungiasi su vyrais ir galvoja, kad čia kažkoks pažangos reiškinys. Bet čia yra feminizmo produktas.
- Homoseksualizmas – feminizmo produktas?
- Taip, ir lesbianizmas. Dar vienas feminizmo produktas – demografinė mirtis. Sugadinus santykius tarp lyčių, lyčių santykiai redukuojasi tik iki seksualinių malonumų. Ant hedonistinių santykių tu nepastatysi demografinės piramidės. Taip Europa ir išmiršta per šitą libertinizmą.
Visuose filosofijos vadovėliuose pristatomos visos filosofinės srovės, o pačiame gale, kaip vainikuojanti srovė – feminizmas. Tai visiškas absurdas. Tai pati beviltiškiausia filosofinė srovė, kokia yra buvusi filosofijos istorijoje. Bet ji dedama į paskutinę vietą kaip vainikuojanti filosofijos istoriją, kaip antidiskriminacinė, reiškianti, kad dabar iškils moterys į viršų. Bet moterys gali iškilti į viršų tiktai panardindamos vyrus. Panardinusios vyrus, jos pačios taps svetimos savo gyvenimui.
- O patriarchalizme moterys yra panardintos, ar abi lytys yra lygios?
- Patriarchalizmas yra nuostata, kurioje moteris ir vyras yra skirtingos būtybės, papildančios viena kitą. Jos yra tarsi viena kitą papildančios dalys, sudarančios visumą. Jos negali būti suniveliuotos ar padarytos panašios. Jos nėra pakeistinės. Moteriškumas ir vyriškumas - pamatiniai žmogiškosios būties pradai. Ant šitų pamatinių būties pradų dabar su visomis kojomis ir nagais lipa visokie libertinai, ir visa tai daro nediskriminacijos ir lygybės vardu. Ištrinsime, išnaikinsime visus skirtumus, ir visi bus vienodi.
- Šeima yra svarbi vyro tapatybės dalis ar ne?
- Esminė. Tėvas ir motina – pamatinės žmogaus būties sąvokos. Nežinau labiau pamatinių sąvokų. Ir „patria“ - „tėvynė“ - yra kilusi iš „tėvas“. Tėvystė ir motinystė – kertiniai būties pradai.
- Kodėl tuomet nemaža dalis vyrų vengia šeimos?
- Klausimas, kur yra priežastis, o kur padarinys. Kodėl vengia? Vyrai neuždirba pakankamai, kad išlaikytų šeimą. O kodėl taip yra? Nes moterims sudarytos sąlygos eiti į darbo rinką ir uždirbti. Vyro ir moters atlyginimai turi nesiskirti. Vyras iš principo negali išlaikyti šeimos, jis negali būti vadas šeimoje. Jis negauna tiek pajamų, kad vienas galėtų išlaikyti šeimą. Taip yra todėl, kad laimėjo feminizmas. Moterys išlėkė į darbo rinką ir uždirba tiek, kiek vyrai ar šiek tiek mažiau, o kai kurios netgi daugiau. Jos yra visiškai nepriklausomos.
O vyras – idealus vyras – norėtų turėti žmoną. Nepriklausoma žmona yra „contradictio in adjecto“ (pati sau prieštaraujanti sąvoka - red.). Žmonos turi būti ištikimos. Vyrai turi būti išlaikytojai.
- O vyrai ištikimi turi būti?
- Taip. Tai šeimoje įsipareigojama.
- Kodėl blogai, kad uždirba ir moterys? Kam dirbtiniu būdu palaikyti kažkieno autoritetą, jeigu prie biudžeto gali prisidėti abu?
- Kaip tik moterų kėlimas į viršų yra dirbtinis. Ir vyrų smukdymas yra dirbtinis. Per visus amžius vyrai išlaikydavo savo šeimas. Šeimoje buvo darbo pasidalijimas. Vyras užsiima išore, „užsienio santykiais“, parneša šeimai materialų pradą, o moteris yra motina.
- Bet dabar ta išorė pasikeitusi tiek, kad fizinė jėga ir kiti vyro privalumai nebėra tokie svarbūs, tai galbūt normalu, kad vaidmenys persiskirsto?
- Yra tokių užsiėmimų, kurie tinka moterims, bet yra užsiėmimų, kurie moterims netinka metafiziškai. Moterims netinka tarnauti kariuomenėje. Jeigu moteris pradeda tarnauti kariuomenėje – iš viso viskas apsiverčia. Vyrai turi ginti šeimas, vaikus, motinas.
- Bet jeigu dabar karas yra mygtuko paspaudimas?
- Koks skirtumas. Vis tiek galiausiai viskas baigiasi durklais ir peiliais. Jeigu moterys pradės ginti vyrus – tai kaip jausis vyrai? Apsiverčia visas pasaulis, viskas susimaišo.
- Ar daug diskriminacijos vyrai patiria iš moterų?
- Stojant į universitetus, pretenduojant į kokių nors fondų paramą, Vakaruose labai atsižvelgiama, ar tu esi vyras, ar moteris. Jeigu kandidatai vienodi, priimama moteris. Tai akivaizdus vyrų smukdymas žemyn. Pozityvioji diskriminacija – masinis reiškinys Vakaruose.
- Bet pozityvioji diskriminacija liečia ne vien lyčių santykius.
- Ne, visas vadinamąsias „vulnerable groups“. Tai visos „šventosios karvės“ - juodaodžiai, nelegalai, sergantieji AIDS. Tai visi marginalai, kuriuos tradicinė patriarchalinė visuomenė atstumia. Liberalai tas visas atplaišas vėl renka, neša atgal visuomenei ir liepia juos priimti. Net ir moterys padarytos mažuma – esą, jos irgi diskriminuojamos, kaip juodaodžiai. Tai bendresnio reiškinio dalis.
- Kaip idealioje, jūsų požiūriu, visuomenėje turėtų būti sprendžiama marginalinių grupių problema? Nereikia palaikyti ligonio, užstoti skriaudžiamo, o nyčiškai smukdyti toliau, jei jie jau tokie silpni? Ar galbūt yra kitokių būdų jiems apginti be pozityviosios diskriminacijos?
- Diskriminacija apskritai yra normalus dalykas. Kova su diskriminacija yra absurdiška. Žmogus negali nediskriminuoti. Apsidairęs aplinkui, matau moteris, vyrus, baltus, juodus, ir iš karto diskriminuoju – aš juk skiriu moterį nuo vyro. Su moterimi kitaip elgiuosi, negu su vyru. Aš taip pat kitaip elgiuosi su kitos rasės žmogumi ir netgi su kitos tautos žmogumi. Visas gyvenimas yra lyg sluoksniuotas pyragas. Kažkas yra arčiau manęs, kažkas toliau, kažkas saviau, kažkas svetimiau, - tai hierarchinis pyragas.
Ši vertybinė sklaida labai natūrali. Bet kai iš tų pakraščių, kurie mano yra mažiausiai vertinami, ar kuriuos aš atmetu, man pradeda kišti, pavyzdžiui, homoseksualus ir mane terorizuoti – tai natūralios tvarkos griovimas. Jie galvoja, kad jie išvaduoja. Bet ką jie išvaduoja? Taip jie normalią visuomenę užsmaugia. Normalius, įprastus, tradicinius santykius prievartauja ir sako „mes laisvinam“. Bolševikai taip pat kovojo už taiką, už laisvę. Liberalai šiek tiek švelnesni, bet užsiima lygiai tuo pačiu.
- Ar, jūsų požiūriu, normali visuomenė, kurioje juodaodis yra vergas ar moterys neturi balsavimo teisės?
- Dėl balsavimo teisės aš tikrai abejoju. Pati demokratizmo idėja yra ydinga. Platonas viską gerai išaiškino apie demokratiją. Demokratija – tai minios valdžia. Tai pati blogiausia santvarka. Po jos – tik tironija. Aristokratija yra geriausia santvarka, jeigu ją pavyksta sukurti. O demokratija – prasta santvarka, ir visuotinė balsavimo teisė – visiškai ne privalumas. Balsuoti ir valdyti turi tie, kurie geriausi, ne bet kas.
- Tai net ir didžiajai daliai vyrų atimtumėte balsavimo teisę?
- Taip. Reikėtų įvesti kokį nors cenzą – tik gal ne išsilavinimo vis dėlto, o išminties. Bet tai labai sunku.
O dėl vergų – Aristotelis labai gražiai apie vergovę yra pasakęs. Vergas yra tas, kuris nesugeba savęs išlaikyti, ir kitiems tenka jį išlaikyti. Jis toks kvailas, kad pats savęs neišlaiko. Tai natūralūs vergai. O nenatūralūs vergai – tie, kurie padarė nusikaltimus prieš tave ar prieš tavo tautą. Galėjai jį užmušti, bet neužmušei.
Aš taip pat darau prielaidą, kad natūralūs vergai galimi. O ar buvo gerai, kad buvo vergvaldystė? Baltieji žmonės patys pirmieji panaikino vergvaldystę. O ji buvo beveik visose civilizacijose, kai kur tęsiasi dar ir dabar, bet niekas dėl jų nesijaudina.
Tam tikra evoliucija žmonių santykiuose, žinoma, vyksta, keičiasi žmonių požiūris ir į vergus, ir į lyčių santykius, bet neturi būti tokių kraštutinumų, kad mes paleidžiame visus tarsi „laisvuosius radikalus“, vienas kitą keičiančius, belyčius ar multilyčius padarus. Tai visiškas visuomenės sunaikinimas, į kurį veda liberalizmas. Požiūriai natūraliai evoliucionavo į liberalizmo pusę, bet dabar jie stumiami tiesiog iš pasiutimo. Tai kaip evangelinių kiaulių stūmimas į bedugnę.
- Vadinasi, iš principo liberalizmas nėra blogai, kai pažiūros formuojasi natūraliai, bet kai tai suvokiama kaip gėris ir pradedama to siekti sąmoningai – tai jau tampa blogiu?
- Liberalizmas kaip idelologija iš viso yra gyvybinga tiktai tiek, kiek išlieka tradicionalizmas, patriarchalinė tvarka. Tada liberalizmas – geras, jis ją sušvelnina, aštrius kampus nugludina. Bet dabar, kai vyksta toks siaubingas sekuliarizavimas, ateistinis škvalas ir visų patriarchalinių mūsų visuomenės pagrindų atakavimas, šis socialinis kapitalas yra naikinamas kasdien ir masiškai. O ką turi liberalai? Nieko, tiktai laisvę. Jie neturi jokių substancinių vertybių, tik negatyvizmą. Tas negatyvizmas - neigti patriarchalizmą, sugriauti šeimą - pasidaro jų pagrindinė vertybė.
- O patriarchalizme neįžvelgiate nieko negatyvaus? Pavyzdžiui, patriarchalizmas kaip pagrindas smurtui šeimoje...
- Baisus mitas čia pučiamas. Čia tas pats, kaip prancūzų revoliucionieriai dvasininkus išvadino banditais, plėšikais, ir beatodairiškai puolė visą bažnyčią. Kiekviena institucija turi ydingų žmonių. Yra mušeikų šeimose, kaip ir bažnyčioje yra tarnų, kuriems rūpi ne tiek sielų išganymas, kiek prisikimšti kišenes. Bet tai nereiškia, kad reikia visą instituciją urmu pavadinti supuvusia, sakyti, kad patriarchalinė šeima ar bažnyčia yra supuvusi. Žmonės turi priaugti iki institucijų - ne institucijos, o žmonės jose kalti.
- Bet ar ne socialinė sistema turi prisiimti atsakomybę, kad nesugeba sukontroliuoti vagiančio kunigo ar smurtaujančio tėvo, demonstruojančio savo valdžią?
- Jeigu išaiškėja tokie dalykai – vadinasi, jie jau yra atskleisti. Tada politikai pradeda mojuoti vėzdais, bet šaukštai būna jau po pietų. Jeigu smurtautojas išaiškintas – vadinasi, jis jau pastatytas prie gėdos stulpo.
- Ar patriarchalinė visuomenė tikrai smurtautoją stato prie gėdos stulpo? Argi negalvojama, kad jis kaip tik „tikras vyras“, „erelis“?
- Iš kur šitas mitas? Tai Žemaitės paistalai. Žemaitę taip aukštai iškėlė feministės. Jos visi draugužiai buvo „sicilikai“, prisiskaitę Engelso, kuris reikalavo, kad šeima būtų panaikinta kaip buržuazinė atgyvena.
- Kas, jūsų požiūriu, yra idealus tėvas? Ką jis turėtų daryti kasdienybėje? Ar jis turi mokėti, pavyzdžiui, sauskelnes pakeisti, ar ne?
- Ne, jis turi išlaikyti savo vietą, tam, kad jį gerbtų jo žmona. Jeigu jis pradės kelnaites plauti – tam tikru momentu žmonai galbūt padės, bet jis griaus savo autoritetą, savo funkciją. Ne tam jis skirtas. Jis skirtas dideliems darbams, gynybai.
- Juk dabar visuomenė nėra tokia kriminalinė, kad nuolat kabotų grėsmė, jog kažkas įsiverš į namus, padegs, apiplėš...
- Kriminalizmas plinta. Pasižiūrėkite, kas dėjosi Londone ir kituose Anglijos miestuose. Vandalų siautėjimas.
- Tai vyrai iš šeimų turėtų, metę viską, eiti jų visų auklėti tais pačiais metodais?
- Kam tos dichotomijos? Jeigu tu ne liberalas, tai tu fašistas. Man visada sako, kad aš užsislėpęs fašistas. Aš nesu nei fašistas, nei liberalas. Aš tradicionalistas. Bet jie negali kitaip galvoti, tik dichotomijomis: arba tu su mumis, arba esi priešas. Tai ideologinio mąstymo bruožas – etikečių suklijavimas ir sustatymas į dvi barikadų puses.
- O vyrų ir moterų perskyra, labai griežtas tradicionalistinis jų funkcijų apibrėžimas nėra lygiai tokia pat primityvi dichotomija, neatsižvelgianti į jokius niuansus?
- Moteris gali iššauti. Vyras gali paverkti. Sutinku. Bet šitie pradai – vyriškumas ir moteriškumas - yra pamatiniai, jie funkciškai skiriasi. Šie du metafiziniai pradai negali būti net vienas su kitu lyginami. Sakoma, kad moteris yra silpnesnė būtybė, ir tai – gamtos skriauda, ar Dievas kaltas. Bet su tuo reikia susitaikyti.
Kai su tuo susitaikoma, suvokiama tų pradų esmė, lyčių santykiai tampa geresni. O jeigu tu tos perskyros nepripažįsti ir bandai pakeisti pagal šiuolaikišką libertinistinę sampratą – viską sugadinsi. Moteris neištekės, vyras neras žmonos, jie neturės vaikų ir senatvėje numirs vieniši.