Tyrinėdami šios gerai pažįstamos planetos atmosferą per itin
retą astronominį reiškinį, mokslininkai tikisi sužinoti, kaip
būtų galima nustatyti aplink tolimas žvaigždes skriejančių
egzoplanetų atmosferos sudėtį, kai jos praslenka priešais savo
centrinį šviesulį.
„Tolimose žvaigždėse stebima daugybė tokių reiškinių. Bėda
ta, jog šios žvaigždės tėra šviesos taškeliai, nes jos yra
labai toli, todėl neįmanoma stebėti, kas iš tiesų vyksta“, -
žurnalo „Sky and Telescope“ redaktorius astronomas Alanas MacRobertas sakė naujienų agentūrai AFP.
Tačiau Veneros tranzitas, kuris Žemėje vėl bus stebimas tik po
105 metų (2117-aisiais), suteikia galimybę išmėginti metodus,
leidžiančius nustatyti planetos atmosferos sudėtį pagal jos
sukeliamus žvaigždės skleidžiamos šviesos spektro pokyčius.
„Mintis ta, jog dalis žvaigždės šviesos kerta planetos
atmosferą, ir atmosfera palieka savo pėdsaką šioje mažytėje
žvaigždės šviesos dalyje“, - aiškino A. MacRobertas.
„Jeigu būtų įmanoma atskirti šią (dalį) nuo kitos
žvaigždės šviesos - analizuojant šviesą prieš, per ir po
tranzito bei nagrinėjant skirtumus, būtų galima išties šį tą
pasakyti apie planetos atmosferą, - pridūrė jis. - Ir tai yra
absoliučiai ties mūsų dienų technologijų galimybių riba.“
Tranzito pradžia bus stebima Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje
bei Pietų Amerikos šiaurinėje dalyje birželio 5-osios vakarą,
jeigu tik dangaus nedengs debesys. Tranzito pabaigos šiuose
regionuose nesimatys, nes saulė iki to laiko nusileis.
Veneros tranzitas nuo pradžios iki pabaigos galės būti stebimas
Rytų Azijoje ir Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje.
Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Azijoje matysis tik
tranzito pabaiga, saulei tekant birželio 6-ąją.
Tačiau stebint saulę plika akimi galima apakti arba patirti
skausmingų nuolatinių akių pažeidimų, todėl šį retą
reiškinį norintiems pamatyti žmonėms būtina pasirūpinti
tinkamais saulės filtrais.
Jie gali tikėtis pamatyti mažyti juodą tašką, kertantį
Saulės diską.
Pasaulio astronomai Visatoje uoliai ieško iš uolienų sudarytų
į Žemę panašių planetų, kurios skrietų gyvybei palankioje - nei
per karštoje, nei per šaltoje - zonoje, turinčių atitinkamos
sudėties atmosferą ir skysto vandens. Manoma, kad tokios planetos
gali būti tinkamos į žemiškąją panašiai gyvybei.
Ekspertų nuomone, mūsų galaktikoje esama milijardų iš
uolienų sudarytų planetų, kuriose gali egzistuoti gyvybė. Daugumos
jų žmonės dar nėra atradę, o šios planetos skrieja taip toli,
kad jų neįmanoma pasiekti, naudojant dabartines kosminių skrydžių
technologijas.
Naujausiame kataloge, kurį kovą paskelbė JAV Nacionalinės
aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Keplerio kosminio
teleskopo mokslinė grupė, išvardyta 2321 tikėtinai atrasta
planeta. Jos skrieja aplink 1790 žvaigždžių.
NASA duomenimis, dešimt iš 46 planetų, galimai skriejančių
gyvybei tinkamoje zonoje, kurioje gali egzistuoti skystas vanduo,
pagal dydį yra panašios į Žemę. Tačiau apie šių planetų
atmosferos sudėtį turima labai mažai informacijos.
Nors Venera, kuri yra antroji planeta nuo Saulės, yra pernelyg
karšta, kad joje galėtų egzistuoti gyvybė, ir turi tankią,
anglies dvideginio turtingą atmosferą, jos tranzito per Saulės
diską stebėjimai gali suteikti mokslui svarbių duomenų.
„Faktas, jos Venera nėra gyvybei tinkamoje zonoje, iš tiesų
nėra svarbus, - sakė Amerikos astronomijos draugijos narys Rickas
Feinbergas. - (Veneros tranzitas) mums suteikia
galimybę itin išsamiai ištyrinėti tai, ką stebime per daug
didesnį atstumą, ir suteikia daugiau pasitikėjimo mūsų
galimybėmis interpretuoti gaunamus signalus.“
R. Feinbergas pridūrė, kad geriausias laikas tranzitui stebėti -
pirmosios ir paskutinės 20 minučių, kai saulės šviesa sklinda per
Veneros atmosferą ir sudaro plonytę juostelę aplink planetą.
JAV Nacionalinė Saulės observatorija (NSO), įsikūrusi Arizonos
mieste Tusone, Veneros tranzitą stebės ir duomenis rinks
teleskopais, esančiais Arizonoje, Naujojoje Meksikoje, Kalifornijoje,
Havajuose, Australijoje ir Indijoje.
„Tai mums padės sukalibruoti kelis skirtingus prietaisus ir
ieškoti atmosferą turinčių egzoplanetų“, - sakė NSO
Integruotosios sinoptinės programos direktorius Frankas Hillas.
Pasak jo, XVIII ir XIX amžiuje astronomai stebėdami planetų
tranzitus tiksliau apskaičiavo atstumą nuo Žemės iki Saulės.
„Dabar mes tiksliai žinome šį skaičių, tačiau tranzitai
tebėra naudingi“, - aiškino jis.
Specialistai įspėja, kad stebėdami Saulę, žmonės naudotų tinkamus šviesos filtrus, kad nenukentėtų rega.