Kybartuose gyvenantis pensininkas Gintautas seniau dirbo pasienio struktūroje. Tačiau jo kūrinį įkvėpė toli gražu ne valstybės sienos apsauga. Diena, pakeitusi jo tolimesnį gyvenimą buvo, kai perskaitė istoriją apie vieno vokiečio sukonstruotą batiskafą.
Vokietis po vieno nelaimingo incidento nardant susirgo ir nebegalėjo valdyti kojų. Tačiau noras būti po vandeniu dėl to nesumažėjo. Poavandeninio pasaulio entuziastas sugalvojo būdą, kaip, net turėdamas negalią, galėtų būti po vandeniu. Jis sukūrė nedidelį povandeninį laivą – batiskafą.
Ši istorija tai sužavėjo Gintautą, kad jis nuo tos akimirkos pradėjo dėlioti savo povandeninį aparatą. Tiesa, pačioje pradžioje, tai vyko tik mintyse ir brėžiniuose.
Pagamintas iš metalo atliekų
Savamokslis konstruktorius šį nardymo aparatą pasigamino ne iš brangių medžiagų, o iš to, kas jau buvo netinkama naudoti. Pagrindinis, po vandeniu 2-3 km per valandą greičiu galinčio plaukti aparato korpusas – nenaudojama 1,3 kubinio metro vandens talpykla. Du grimzlės bakai sumontuoti iš 120 litrų nenaudojamų automobilinių dujų balionų.
Tiesa, kai kurią batiskafui reikalingą įrangą reikėjo įsigyti. Tarp jų – automobiliniai akumuliatoriai, kurie varo batiskafo variklius. Taip pat teko įigyti elektros instaliacijos kabelius, kompasą, balionus deguoniui. Visa tai kainavo apie 3,5 tūkst. litų. Visa kitą vyras susirinko iš antrinių žaliavų arba padovanojo draugai.
Pats darbas užtruko maždaug dvejus metus. Tiesa, darbas vyko ne nuolatos – kai pavykdavo gauti naujų detalių ir rasti laiko.
Pavojingiausia – brakonierių tinklai
G. Pyragas visiškai pasitiki savo kūriniu ir jau yra plukdęs ne vieną bendrakeleivį. Batiskafe telpa 2 žmonės, kurie be papildomo deguonies gali išbūti iki 1,5 val. Iškvėptą anglies dvideginį išvalo specialus filtras. O esant reikalui gali būti panaudojami papildomos deguonies atsargos.
Tačiau pavojingiausia, pasak konstruktoriaus, yra ne deguonies trūkumas ar paskendimo galimybė, bet palikti brakonierių tinklai. Į juos įsipainiojus batiskafas užstrigtų ir negalėtų pajudėti.
Tiesa, tuo atveju deguonies atsargų užtektų dar keletai valandų, o tinklus galbūt galėtų įveikti ir į grimzles pripildytas oras, kuris iškeltų mažą laivą į paviršių.
Kol kas į tokias pavojingas situacijas G. Pyragas nėra patekęs ir tikisi jų išvengti ateityje. Iki šiol nardęs Vištyčio, Platelių ir kituose ežeruose, vyriškis giliausiai yra paniręs į 20 metrų gylį. Jis nesureikšmina savo pagaminto batiskafo ir sako, kad jį gaminęs ne dėl rekordų ar pasipuikavimo, o dėl savęs ir malonumo išbandant visa tai.
Nori pasitarnauti Lietuvos mokslui
Kuklus ir mažakalbis vyras panašus į užsidariusį menininką, kuris tiki savo darbu, tačiau yra tiek susitelkęs į kūrybą, kad jo darbų niekas taip ir neišvysta.
Žodžius iš jo tenka traukte traukti. Gal dėl to ir pasiteiravus apie praktikinį batiskafo panaudojimą jis kukliai nudelbia akis – norėtų, kad jis pasitarnautų mokslui, tačiau nežino kaip.
Kol kas apie šį nardymo aparatą Lietuvoje nedaug kas žino. Iki šiol juo domėjosi tik kariškiai ir Klaipėdos universiteto povandeniniai archeologai. Tačiau iki šiol niekas be smalsumo, rimtesnių idėjų ar pasiūlymų nepateikė.