Kosminės Kinijos ambicijos – penas kinų dvasiai ir galiai

Kai tik buvo paskelbta, kuri 33 metų taikonautė atrinkta į erdvėlaivio „Shenzhou-9” misiją, Kinijos interneto erdvėje pasipylė komentarų gausa.

Šalies gyventojai reiškė savo nuomonę ne tiktai apie kosminės programos reikšmę, bet ir po siūlelį naršė tokias detales kaip misijai pasiūtas Liu Yang kostiumas. Oficialusis Pekinas tam buvo pasiruošęs ir pateikė nudailintą Liu Yang portretą.

Kitaip ir būti negalėjo, mat ši moteris atrinkta iš tūkstančių kandidačių. Tad, nepaisant įvairių nuomonių ir labiau simbolinės Liu Yang pakilimo į kosmosą reikšmės, kinė jau vadinama nacionaline didvyre.

„Pagaliau turime pirmąją moterį taikonautę. Tai reiškia, kad Kinijos moterys istorijoje užima jau kitą vietą”, – džiaugėsi vienas internautas iš Šanchajaus.

Nenuostabu, jog po griežtos atrankos pasklidus žiniai, kad būtent Liu Yang skris į kosmosą, susidomėjimas moters gyvenimu gerokai išaugo.

Uoli skaitytoja, aistringa kulinarė, patriotė, Komunistų partijos narė, pasižyminti labai gera iškalba, ir puiki studentė. Tokias pirmosios kinės, nuskridusios į kosmosą, būdo savybes pristatė šalies žiniasklaida.

Tačiau kur kas svarbesnė Liu Yang profesinė patirtis, kuri įspūdį daro ir labiausiai patyrusiems jos kolegoms.

Ji turi Kinijos karinių oro pajėgų (KOP) majoro laipsnį, o apie Liu Yang parengtuose valstybinės žiniasklaidos dokumentiniuose filmuose teigiama, kad ji išliko šaltų nervų net per itin pavojingą įvykį.

Liu Yang visus sužavėjo retai tokiais atvejais pasitaikančia savitvarda, kai 2010 metais tupdė krovininį lėktuvą, į kurį įsirėžė pulkas paukščių. Vienas orlaivio variklis per incidentą sugedo, o piloto kabinos langai buvo aptaškyti krauju, tačiau Liu Yang neprarado profesionalumo.

Anot oficialios informacijos, 1997 metais prie KOP prisidėjusios kinės biografijoje yra ne tik šis didvyriškas poelgis, bet ir 1680 skrydžio valandų.

Taigi iš 15 metų daugiau negu 2 mėnesius Liu Yang išbuvo ore pilotuodama transporto lėktuvus. Tiesa, siekdama pagražinti Liu Yang portretą Kinijos žiniasklaida ją titulavo ir naikintuvo pilote.

Vis dėlto tikriausiai niekam nekyla klausimų, kodėl vienoje Kinijos interneto pokalbių programų Liu Yang yra pasivadinusi Mažuoju skraidančiu riteriu.

Ilgainiui vien lėktuvų moteriai, regis, nebeužteko. Prie Kinijos kosmoso programos Liu Yang prisidėjo tik prieš porą metų, tačiau ir čia netruko išsiskirti iš kitų specialistų.

„Pačią pirmą dieną man buvo pasakyta, kad nesiskiriu nuo vyrų taikonautų. Kaip pilotė skraidydavau danguje. Dabar aš taikonautė – skraidysiu kosmose. Skrisiu kur kas aukščiau ir toliau”, – naujais išbandymais džiaugėsi moteris.

Liu Yang įsitikinimu, atkaklumas ir nuoseklus darbas yra sėkmės pagrindas. Bet ji pati ne visada atkakliai siekė skraidyti.

Vaikystėje ši kinė norėjo tapti teisininke, nes ją buvo sužavėję televizijos serialų herojai teisininkai.

O po pirmosios kelionės autobusu Liu Yang panoro tapti konduktore, nes tada būtų galėjusi šia transporto priemone važinėtis kiekvieną dieną. Žodžiu, svajonių kinei netrūko.

Galiausiai Liu Yang pasirinko piloto profesiją ir per ketverius mokymosi metus neleido tėvams jos aplankyti.

Tokio sprendimo priežastis jauna moteris paaiškino vėliau – po pirmojo šuolio parašiutu tėvams parašytame laiške.

„Maži ereliai niekada nesklandys po šeimos sparnu”, – pareiškė Liu Yang.

Tačiau intensyviai ruošdamasi „Shenzhou-9” misijai Liu Yang vis dėlto jautė didžiulę kaltę, kad negali pabūti su artimaisiais, nors kinės sutuoktinis labai remia žmonos siekius.

Liu Yang šeiminė padėtis galėjo smarkiai padidinti jos galimybes patekti į „Shenzhou-9”.

Mat kai kurie šaltiniai teigia, kad vienas reikalavimų kinų taikonautėms – būti ištekėjusioms ir turėti vaikų. Jie turi būti pagimdyti natūraliai, o ne atlikus cezario pjūvį.

Tokios moterys esą yra fiziškai ir psichologiškai stipresnės.

Be to, yra tikimybė, kad per misiją į kosmosą gali nukentėti taikonautės vaisingumas, o po cezario pjūvio likę randai – atsiverti.

Būtent šitokie aiškinimai nuskambėjo per kinų radiją, nors šalies kosmoso programos atstovas Wang Xianminas oficialiai paneigė, kad taikonautės privalo būti motinos.

Tiksliai nėra aišku, ar Liu Yang turi atžalą, nes šaltiniai skelbia nevienodą informaciją šiuo klausimu. Kitaip tariant, Kinijos valdžia pasistengė, kad šalies piliečiai, ir ne tik, kalbėtų ne apie šiaip moters, o apie mitais apgaubtos taikonautės istoriją.

Vis dėlto akivaizdu, jog Pekino propagandinis manevras nenuėjo veltui. Liu Yang dalyvavimas padėjo kinams labiau išgarsinti „Shenzhou-9” misiją, nors pats moters išsiuntimas į kosmosą yra laikomas labiau simboliniu laimėjimu.

Dabar Kinija prisidės prie nedidelės grupelės šalių, kurios jau yra išsiuntusios moteris į kosmosą. Iš septynių tai padariusių valstybių tik dvi – pirmoji tai padarė Sovietų Sąjunga dar 1963-iaisiais, o vėliau ir JAV – dailiosios lyties atstoves į erdvėlaivius pasodino naudodamosi savomis technologijomis.

Tačiau ir be moters taikonautės „Shenzhou-9” misija būtų laikoma svarbiu įvykiu, mat ji turi labai rimtą techninę užduotį: per dešimties dienų misiją erdvėlaiviui reikia susijungti su anksčiau į orbitą iškeltu kosminiu moduliu „Tiangong-1”.

Tai ketinama padaryti rankiniu kosminio aparato valdymu – didelių techninių gebėjimų reikalaujančiu manevru, atliekamu dviem aparatams skriejant orbitoje dideliu greičiu.

Iki šiol tai pavyko padaryti tik automatiniu būdu, bet taikonautai dabar turės įrodyti, kad tai gali padaryti ir patys.

Suprantama, tokiai užduočiai atlikti neužtenka nors ir labai gabios, bet nepatyrusios taikonautės jėgų, todėl darbo imsis du patyrę taikonautai.

„Shenzhou-9” įgulai vadovauja Jing Haipeng’as, jau dalyvavęs dviejuose kosminiuose skrydžiuose. Kitas komandos narys Liu Wangui kosminėje programoje dirba nuo 14 metų. Jis vadovaus susijungimo manevrams.

Liu Yang atliks aerokosminius medicinos eksperimentus ir kitokius bandymus.

„Puikiausiai suprantame vienas kitą iš žvilgsnio, veido išraiškos, judesio”, – prieš skrydį aiškino Jing Haipeng’as. Jis su kitais dviem įgulos nariais būsimus susijungimo manevrus tūkstančius kartų imitavo Žemėje.

Jei „Shenzhou-9” ir „Tiangong-1” susijungimas bus sėkmingas, misija dar labiau priartins Kiniją prie jos nuolatinės kosminės stoties įkūrimo, planuojamo 2020 metais.

Kosminėje stotyje įgula galėtų nepriklausomai gyventi kelis mėnesius, panašiai kaip buvusioje Rusijos orbitinėje stotyje „Mir” ir Tarptautinėje kosminėje stotyje.

Kinija iki šiol buvo surengusi vos keturis pilotuojamus skrydžius į kosmosą, bet įspūdingais tempais plėtojama šalies kosminė programa vis labiau stebina pasaulį.

Patiems kinams tai simbolizuoja didėjantį šalies prestižą pasaulinėje arenoje, didelius technologinius pajėgumus, mažėjantį atotrūkį tarp Rusijos ir JAV kosminių programų ir Komunistų partijos sėkmę keliant buvusią skurdo prislėgtą valstybę.

Mat kai rusai ir amerikiečiai veržėsi į kosmosą 7-ajame dešimtmetyje, milijonai „Didžiojo šuolio” programos nualintų kinų mirė iš bado.

Dabar Kinija, regis, pasiryžusi įrodyti sau ir pasauliui, kokį didelį šuolį ji šį kartą išties atliko.

Be to, misija palanki ir šalies valdžiai prieš rudenį planuojamus pokyčius jos viršūnėse, mat Kinijos lyderiai į savo laimėjimų sąrašą galėtų įtraukti ir kosminės programos sėkmę.

Pernai lapkritį Kinijos kosminiai aparatai „Shenzhou- 8” ir „Tiangong-1” atliko panašius susijungimus, tačiau tąsyk abu laivai buvo nepilotuojami, o jų manevrai buvo valdomi iš Žemės.

„Shenzhou” erdvėlaivis pirmą kartą paleistas irgi palyginti neseniai – 1999 metais. Tąkart „Shenzhou-1” neskrido jokia įgula.

Po poros metų „Shenzhou-2” jau pakilo su gyvūnais. 2003-iaisiais Pekinas į kosmosą išsiuntė pirmąjį žmogų.

Vėliau buvo surengti dar 2 pilotuojami skrydžiai, iš jų vėliausias – 2008 metais.

Nors pastarosios misijos – dideli laimėjimai, „Shenzhou-9” užduotis techniškai yra dar sudėtingesnė.

„Tai kol kas ambicingiausia Kinijos kosmoso misija.

Ji rodo, kad Kinija rimtai nusiteikusi dėl savo ilgalaikių tikslų kosmose”, – pabrėžė kosmoso programų ekspertas iš Australijos Morrisas Jonesas.

Tiesa, atrodo, kad Kinija turi dar didesnių užmojų.

Pernai gruodį paskelbtame dokumente buvo kalbama ir apie ilgalaikes Pekino ambicijas dėl tyrimų, kurie vėliau atvestų šalį iki žmonių išlaipinimo Mėnulyje.

Ekspertai tokiuose planuose dar pasigenda konkretumo, bet kinai jau nesyk įrodė, kad ir be didesnio plano greitai gali pasiekti savo tikslus.

Vis dėlto, nepaisant kinų kosminės programos pažangos, Pekinui dar reikės nemažai padirbėti, norint pasivyti kur kas toliau pažengusias Rusiją ir JAV.

Anot minėto M. Joneso, tai gali trukti mažiausiai dešimtmetį.

Kinų kosminės programos ekspertams dar reikia įgyvendinti tuos manevrus ir užduotis, kuriuos amerikiečiai ir rusai sėkmingai atliko praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje.

Verda diskusijos ir dėl to, ko iš tiesų Kinija siekia kosmose. Kai kurių ekspertų įsitikinimu, Pekino ambicijos siekia kur kas toliau nei planuojama kosminė stotis ar nusileidimas į Mėnulį.

Pekinui esą kur kas svarbesni yra palydovai, į kurių tobulinimą kinai sutelkė dėmesį praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, mat jie naudingi ne vien moksliniams tyrinėjimams.

Kuriama kiniška Globalaus pozicionavimo sistema (GPS) leistų Kinijai ne tiktai sukurti atsvarą analogiškoms JAV bei Rusijos sistemoms, bet ir išplėstų modernius žvalgybinius ir karinius pajėgumus, kurių Kinijai trūksta iki šiol.

Būgštavimai, kad Kinijos kariškiams parūpo kosminė erdvė, nėra laužti iš piršto. Daug klausimų kelia Kinijos oro pajėgų vado generolo Xu Qiliang’o 2009 metais pasakyti žodžiai, kad ginkluotosios pajėgos turi pasirengti „neišvengiamam” kosminės erdvės militarizavimui.

Tiesa, šis pareiškimas vėliau buvo griežtai pasmerktas Kinijos lyderio Hu Jintao. Bet tik todėl, kad kinai apie kitą, ne paradinę, o slaptą, veržimosi į kosmosą priežastį kalba itin nenoriai.